Jei kišenėje turi eurą, dar netampi veisliniu ES-iečiu

Sausio 1-ąją Europos Sąjunga pompastiškai paminėjo euro įvedimo 20-ąsias metines. Aišku, minėjo tik euro zonos įvedimo pliusus ir 19-os euro zonos valstybių vos ne mistinę vienybę. Įskaitant ir didesnį finansinį bei geopolitinį saugumą. Lietuva į euro zoną įžengė 2015-ųjų sausio 1-ąją. Kokius per 7 metus patyrėme euro įvedimo džiaugsmus bei trūkumus? Ar vis dar nostalgiškai prisimename savo valiutą?

Bendra valiuta, be abejo, turi ir pliusų. Mūsų verslininkams, eksportuojantiems produkciją į euro zonos valstybes, nereikia konvertuoti lito į eurus.

Valiutų keityklose, svečiuojantis euro zonos šalyse, nereikia išlaidauti ir mūsų turistams ar vykstantiems į komandiruotes.

Tačiau per skambu finansų ministrės Gintarės Skaistės balsu prabilti, kad euras tapo visos ES tapatybės ir integracijos simboliu. Nemanau, kad Europos šalys Danija, Švedija, Lenkija, Čekija, neatsisakiusios savo valiutų, turi savyje mažiau Europos nei Vokietija.

Nemanau, kad Danija yra mažiau nei Lietuva geopolitiškai saugi.

Ar Švedija mažiau finansiškai saugi nei Lietuva.

O kalbos apie kažkokią ES tapatybę vėlgi sunkiai suvokiamos konkretaus europiečio protui. Jei žmogus turi kišenėje tugriką, dėl to netampa mongolu. Žmonės turi graikų, vokiečių, lietuvių, lenkų ir t.t. tapatybes.

Bet neįsivaizduoju protiškai sveiko individo, kuriame vienu metu tilptų 19 tapatybių. Vien todėl, kad to individo valstybė įsivedė eurą. Toks individas būtų pernelyg išsipūtęs.

Tiktų reklama „jei pilve uraganas, jums padės..." Kad ir kaip būtų, lietuvio tapatybei artimesnis yra ne eurą įsivedęs portugalas, bet zloto neatsisakantis lenkas.

Ar savo kronos neatsisakantis čekas. Nes su lenkais, čekais, vengrais mus jungia bendra istorija. Jogailaičiai, husitai, Steponas Batoras ir t.t. Nes tapatybė nenustatoma konkrečiu skatiku. Juolab kai skatikai vis istoriškai keičiasi.

Kitas pabrėžiamas aspektas - su euru paprasčiau keliauti po euro zonos valstybes. Tai tiesa. Tačiau kažin, ar tai liečia penktadalį gyventojų, gyvenančių žemiau skurdo rizikos ribos. Jei žmogui sunku keleiviniu transportu pasiekti rajono centrą ar artimiausią ligoninę, kažin, ar jis pasieks Viduržemio jūrą.

Be to, jei lietuvis važiuos atostogauti savo automobiliu į Europos pietvakarius, jam vis vien teks važiuoti per Lenkiją. Ir čia atsiskaitinėti zlotais.

Juk nevažiuos automobiliu į Paryžių per Estiją.

Kita vertus, Statistikos departamento duomenimis, per tris praėjusių metų ketvirčius Lenkija ir Turkija pagal populiarumą buvo antras ir trečias lietuvių kelionių maršrutai.

Jau nekalbant apie vienadienio apsipirkimo turizmą į Suvalkus, kurio statistika nefiksuoja.

Bet ir oficiali statistika rodo, kad pernai per tris metų ketvirčius, taigi net per pandemiją, 53,4 tūkst. mūsų piliečių svečiavosi Lenkijoje, o 47,7 tūkst. - Turkijoje. Vadinasi, teko keisti savo eurus į zlotus ir liras. Ir atitinkamai už konvertavimą užmokėti.

Euro įvedimas įžūliau kilstelėjo kainas. Anksčiau tai patyrė prancūzai, vokiečiai ir t.t.

Taip pat už mus anksčiau eurą įsivedę latviai. Dar nepamiršau, kaip mums politikai ir net verslininkai žadėjo, kad kainos nekils. Nes bus suapvalintos pirkėjo, kliento naudai. O kaip atsitiko iš tikrųjų? Jei lietuviai dar pabando konvertuoti eurus į litus?

O tada išaiškėja, kad pats pigiausias moksleiviškas tušinukas, esą tevertas tik 1,45 euro, iš tiesų kainuoja 5 litus.

O batai, kainuojantys tik 99 eurus, iš tiesų kainuoja apie 342 litus. Ar teko prieš euro įvedimą tuoj po bulviakasio pirkti kilogramą bulvių už 0,66 lito? O dabar tenka. Tad euro įvedimas tapo puikia kainų šuolių maskuote.

Galiausiai - niekas neįrodys, kad lenkas su zlotu turi mažiau ES tapatybės, nei italas su euru.

Neįrodys vien todėl, kad niekas tos ES tapatybės procentų neapskaičiavo. Galų gale, kaip apskaičiuosi, jei nėra etalono?

O žmogus sau visada tas pats. Tik valiutos kišenėse keičiasi.

Sidebar placeholder