Kalniškiuose durpes kas dar dešimtmetį

Durpyną valdančiai uždarajai akcinei bendrovei „Durpeta“ po poveikio aplinkai vertinimo leista durpes kasti ankstesniais metais jau eksploatuotame ir pakartotinai detaliai išžvalgytame 49,53 ha plote. Esant dabartinėms gavybos apimtims, šio telkinio durpių užtekti turėtų dešimčiai metų.

Gavybos rekordai – praeity

Kalniškių tyro durpynas užima 224 ha, šiandieną dirbami 20 ha. Bendrovės „Durpeta“ Kalniškių padaliniui vadovaujanti Inga Daračienė teigė, kad metinę 25 tūkst. kub. metrų durpių gavybos užduotį įvykdytų esant palankiems orams. Durpyne nuo 1979 metų dirbantis meistras Stanislovas Sermontis durpių kasimą prilygino šienapjūtei. Durpių gavyba yra sezoninė, įprastai pradedama gegužę ir baigiama rugsėjį.

Sovietmečiu durpės čia buvo kasamos rankiniu būdu gabalais, šiandieną gavyboje naudojamas trupininis būdas: iš pradžių durpių laukas frezuojamas, po to durpės vartomos (džiovinamos), sustumiamos į lysves, surenkamos ir suvežamos į šūsnis. Surinkta žaliava gabenama į „Durpetai“ priklausančias durpių perdirbimo linijas, esančias šalia Šepetos (Kupiškio rajone) ir Tyrelės (Šiaulių rajone) durpynų.

Durpes, kaip ir šieną, svarbu gerai išdžiovinti: sustūmus į krūvas stebėti, kad nekaistų (leistina maksimali temperatūra iki 50 °C, tačiau jau 40 °C yra signalas, kad durpės pavojingai šyla), nepradėtų pelyti, dvokti ir neprarastų kokybės. Todėl lietūs, rudens rūkai stabdo durpių gavybos procesą. Pernai Kalniškių padalinys, kuriame, be I. Daračienės, dirba 5 žmonės, iškasė 23 tūkst. kub. metrų durpių.

S. Sermontis tvirtino, kad intensyviausiai durpės Kalniškių durpyne buvo išgaunamos 1980–1990 metais. Sovietmečiu kasant durpes gabalais, durpyną išraižė grioviais grioveliais. Tokius paliktus suniokotus laukus reikėjo sutvarkyti, užlyginti griovius. „Apie porą metų tvarkėme“, – sakė I. Daračienė, akcentavusi, kad, atkūrus Nepriklausomybę, prireikė laiko durpių gavybai vėl įsibėgėti, pradžioje per metus prikasdavę po 9–11 tūkst. kub. m.

S. Sermontis ir gyvena durpyno prieigose anais laikais pastatytame daugiabutyje, kartu su dar dviem šeimomis. Pastato pirmame aukšte įsikūrusi Kalniškių tyro durpyno – „Durpetos“ padalinio – kontora. Šiame Kretingos rajono pakraštyje gamtos apsupty gyvenantys, dirbantys žmonės nudžiugo išgirdę, kad durpių gavyba nestos dar bent dešimtmetį. Veikiant durpynui darbo yra ir ne sezono metą.

„Žiemą remontuoju techniką, durpynuose kertu krūmus – dabartinius 20 ha keturis kartus jau „nuroviau“, – pajuokaudamas kalbėjo S. Sermontis.

Pusę durpių substrato eksportuoja

Kalniškių tyro durpyne kasamos aukštapelkės durpės yra labai kokybiškos, jas praturtinus trąšomis, moliu gaminami substratai, kuriuos naudoja ne vien Lietuvos ūkininkai, gėlininkai, kadangi, kaip teigė „Durpetos“ savininkas Gintaras Rapkauskas, apie 50 proc. savo produkcijos „Durpeta“ eksportuoja.

„Durpeta“ kasmet pagamina apie 0,5 mln. kub. m durpių substrato. Lietuviškų durpių substratą perka Vakarų Europoje – Lenkijoje, Prancūzijoje, Graikijoje, kitose valstybėse, jis gabenamas į Pietų Amerikos žemyną – Meksiką, Azijos šalis – Pietų Korėją.

Pasak S. Sermončio, sovietmečiu Kalniškių durpes naudojo kraikui, Vydmantuose, šiltnamių ūkyje, – žemės struktūrai gerinti.

Šiandieną Kalniškių durpyne nedideliais kiekiais durpes perka šilauoges, hortenzijas, kitus rūgščią dirvą mėgstančius augalus puoselėjantys aplinkiniai sodininkai, daržininkai, gėlininkai. G. Rapkausko teigimu, per pastaruosius tris dešimtmečius Lietuvoje neatidaryta nei vieno naujo durpyno, o veikiančių ištekliai mažėja.  

Durpyno ateitis – atvirsti pelke

Prieš pradedant kasti durpes, durpynas nusausinamas, aplink jį iškasamas magistralinis kanalas ir kanaliukai pačiame durpyne. Kasybą užbaigus, paskutiniame – beveik 50 ha – telkinyje Kalniškių tyro durpynas bus rekultivuojamas į pelkę jį patvenkiant. G. Rapkauskas žadėjo, kad, nelaukiant, kol bus surinktos paskutinės durpės, jau per artimuosius trejus metus bendrovė imsis rekultivuoti durpyną atskirais jo plotais. Imsis tų, kurie yra žemiau bendro durpyno vandens lygio.

„Medžiosime“ vandenį, ieškosime priėjimo prie vandens, gal netoli bus melioracijos griovių, pavasarį iš pačios pelkės, ji turi akivarus“, – kalbėjo G. Rapkauskas, akcentavęs, kad „Durpeta“ viena seniausių ir stambiausių Lietuvoje durpių gavybos ir perdirbimo įmonių, turi patirtį, kaip renatūralizacijos būdu durpynus rekultivuoti į pelkes.

G. Rapkauskas pripažino, kad tai nėra lengvas procesas. Štai uždarytam Aklojo ežero, netoli Kuršėnų, esančiam durpynui rekultivuoti „Durpetai“ prireikė 25 metų. Verslininkas pasidžiaugė, kad atstatytoje pelkėje įsišaknijo ir plinta vienas įdomiausių Lietuvos augalų – apskritalapė saulašarė, beržas keružis.

„Naudodami gamtos išteklius, investuojame ir atkurdami natūralias ekosistemas, kad tausotume mūsų šalies gamtą“, – savo ir „Durpetos“ požiūrį išdėstė G. Rapkauskas, kviesdamas apsilankyti Aklojo ežero įstabios gamtos parke.

Vienintelis Kretingos rajone Kalniškių tyro durpynas ir šalia jo, kaimyniniame Plungės rajone, 4 ha plote plytinti Reiskių pelkė su apypelke traukia ir šiandieną einančius gamtos pažinimo takais. I. Daračienė sakė, kad įdomias turiningas ekskursijas čia veda mokytoja, Kalniškiuose gyvenanti Aušra Gedgaudienė.

Pelkių tyrų turtai neišsemiami, I. Daračienė prisiminė anytos pasakojimą, kaip būdamos jaunos geltonkasės eidavo į Reiskių pelkę, ežeru vadintą, ir jos vandeniu plaukus dažydavo. Reiskių raiste šiandieną peri juodieji gandrai, raistas atvykėlius pasitinka ausyse spengiančia tyla. I. Daračienės teigimu, raiste nėra jokių takų, tad lankytis jame be jį žinančio vedlio nesaugu.