Konservatoriai patys pasityčiojo iš Ingridos Šimonytės

Nelaimingoji I.Šimonytės karma, likimo pokštas - atstovauti dabartiniams konservatoriams, kurie faktiškai neturi nė vieno lyderio. Nes jei ši partija būtų turėjusi lyderį, nebūtų pageidavusi, kad prezidento rinkimuose vėl dalyvautų Dalia Grybauskaitė. Aiman, ši nesutiko. Mat su tokia kompanija kaip konservatoriai buvo visi šansai pralaimėti prieš Gitaną Nausėdą.

Į dabartinius konservatorius panašiausias Raskevičius

Kas ši „konservatorių" kompanija, kurią vadinti konservatoriais liežuvis jau neapsiverčia. Tai tikrųjų konservatorių nubyrėjimo laikas. Matyt, neapsikentusi įžūlių jauniklių, iš politikos faktiškai pasitraukė Irena Degutienė. Seimo frakcijoje konservatoriams ir „konservatoriams" atstovauja 49 nariai. Panašesni į tikrus konservatorius yra aršaus jaunimo užtildyti, pritildyti arba patys prisitaikė ir duoda d... jaunimėliui kelią.

Na, dar yra veteranas Zingeris. Kuris sėdės Seime, kiek pats norės. Frakcijoje aktyviai reiškiasi gal tik 10-15 proc. narių, o kiti tiesiog sėdi. Arba ministrauja. Tie faktiškai jau ne Seime, bet ministerijose. Jei nebūtų spalvingo Pavilionio, rūstaujančio Kasčiūno, visur ir visada kleketuojančio Gabrieliaus, netgi pamirštum, kad tokia frakcija yra. Ją visą in corpore su savo kakarine lengvai atstotų „laisvietis" Tomas Vytautas Raskevičius.

Tad dėl ko teko aukotis I.Šimonytei? Dėl pačių partiečių neutralizuotos, utilizuotos ar aktyviai, bet ne konservatoriškai veikiančios kompanijos. Kuri vis dar kažkodėl vadinama TS-LKDP. Aukojosi, mosikavo „konservatorių" vėliavą kaip Čepajevu įtikėjusi Maša kulkosvaidininkė. Nes ši partija daugiau nieko ryškesnio neturi. Kiti tinka kolegas neutralizuoti, bauginti, Seime trintis, o Lietuvos piliečiams jau nepatinka. Nes, be Šimonytės, turi tik patriarchą senuką, jo nesuvaldomą anūką, Žygimantą ir Maldeikienę. Kuri, šiek tiek partijoje pabuvusi, tikėtina, pati pabėgs. Su trenksmais bei prakeiksmais. Kartu pasičiupusi ir sūnų.

Rinkėjų pesimizmas

Palyginus su 2019 m. vykusiais prezidento rinkimais, I.Šimonytės gerbėjų sumažėjo. Ir tai negalima paaiškinti tik Lietuvoje mažėjančiu piliečių skaičiumi. Nes šis skaičius veikė ir G.Nausėdą. Pastebima kita tendencija. I.Šimonytės rinkėjai per 5 metus prarado savo optimizmą. Labiau linkę pasiduoti, pulti į rezignaciją. Tai atspindi rinkimų rezultatai. Pavyzdžiui, 2019 m. II rinkimų ture I.Šimonytės rinkėjai dar labiau susiaktyvino, jų padaugėjo keliais tūkstančiais. Nors tiek neužteko laimėti prieš G.Nausėdą, tačiau rezultatas rodo, jog I.Šimonytės rinkėjai tikėjo pergale ir nepasidavė iki paskutinės minutės.

O 2024 m. matome jau kitokį vaizdą. Antrajame rinkimų ture už I.Šimonytę balsavo mažiau žmonių nei gegužės 12-ąją. Tai reiškia, kad rinkėjas jau netikėjo premjerės pergale, todėl net nesiteikė tuščiai aukoti savo sekmadienio.

Psichologai pasakytų, kad žmonės tampa pesimistiškesni, kai sensta. Vėlgi paradoksas. Nes „konservatoriai" bruka savo senstantiems rinkėjams tokias, atsiprašant, vertybes, kurioms žmogaus prigimtis priešinasi. Juolab amžiumi vyresnio, išmintingesnio rinkėjo.

Pavyzdžiui, Kaune, Maironio ir Aušros rinkimų apylinkėse, tradiciškai balsuojama už konservatorius, todėl šiemet pirmajame ture ir vėl laimėjo I.Šimonytė. Tačiau II rinkimų ture Aušros apylinkėje I.Šimonytė papildomai gavo tik 15 balsų, o Maironio apylinkėje 7 prarado. Tai reiškia, kad 7 pesimistai, gyvenantys Maironio gatvėje, nutarė veltui neaukoti savo sekmadienio, „nes vargšė Ingridėlė vis tiek pralaimės".

O Aušros apylinkės teritorijoje gyvenantys 15 asmenų, matyt, priklausantys LGBT ir balsavę už „laisviečių" kandidatą, antrame ture ryžosi palaikyti „konservatorę". Mažai tikėtina, jog Aušros apylinkės teritorijoje gyvena tik 15 kauniečių, prijaučiančių seksualinėmis mažumoms. Todėl peršasi išvada, jog mažumos, neišrinkusios Dainiaus Žalimo, nukūrė balsuoti už G.Nausėdą. Tarkime, vien todėl, jog gražus, nuotraukoje „gerai žiūrisi", o LGBT publika - estetė.

Kitas klausimas - dėl ko vertėjo taip apsijuokti? Ypač prieš G.Nausėdą. Su kuriuo konservatoriai ir I.Šimonytė vos ne nuo jo pirmos kadencijos pradžios kirtosi. Dėl ko vertėjo tiek aukotis? Žmonės paprastai linkę aukotis dėl savo vaikų, šeimos. Daug rečiau - dėl Tėvynės, dažniau - dėl pinigų, o labai dažnai - dėl sergančio artimo žmogaus. Slaugo, maitina, patalynę keičia, linksmina. Tačiau kam aukotis dėl sergančios partijos? Kokią jai patalynę pakeisti, paklodę pasiūti, gal su žirniukais, kad TS-LKP konservatizmas nesloguotų? Kad kažkaip būtų atpažintas. Net pačių ištikimiausių rinkėjų.

Tai ne vieno žmogaus, ne Šimonytės rūpestis. Todėl gėda pačiai TS-LKP, kad paleido savo Ingridą į rinkimų trasą kaip amžinatilsės „Žinijos" lektorę. Turinčią įrodyti, kad TS-LKP darbuojasi puikiai. Ir, kaip įprasta, nedaro jokių klaidų. Tik būtinybės padiktuotus būtinus žingsnius. Kam taip sadistiškai elgtis su moterimi, kuri su „konservatyvizmu" užsižaidė ir jau nesugeba išsilaisvinti?

Lietuviai renka ne prezidentą, bet paveikslą

Pasaulyje apskritai jaučiamas lyderių trūkumas, jei net JAV neturi nieko kito, tik du ambicingus, ne visada adekvačius senukus. O Lietuva turi daug politikų, kurie Seime ar TV laidose rėkauja, „prasmingai" rauko antakius, bet kurie niekada netaps Lietuvos prezidentais. Nes Lietuva, kai renka prezidentą, renka išvaizdą. Tinkamą stovėti šalia mūsų vėliavos ir kitų valstybių vadovų. Prezidentas - tai Lietuvos vizitinė kortelė su prezidento pavarde ir fotografija. Lietuva turi žmonių, tinkančių į premjerus, ministrus, Seimo narius. Turi mielų žmonių, tinkamų pramogų scenai. Turi mylimų sportininkų. Bet ar daug žmonių tinka į prezidentus?

Partijos mums bruka kandidatus į prezidentus pagal jų būsimą naudą partijoms, „elitui", legaliems ir nelegaliems verslams, nevyriausybinėms organizacijoms, ryšiams su užsieniu. Galų gale renka vyriausią ginkluotųjų pajėgų vadą. O visuomenė renka fotografiją. Su veiduku. Kuris labiausiai patinka, tą ir išrenka. Lyg internetinių pažinčių programėlėse. Aišku, skirtingai nei programėlėse, niekada nepasirinktume prezidentės/-o su išpūstomis ančiuko lūpomis ir prilipdytomis blakstienoms. Visgi jaučiame, jog prezidento ir ančiuko praktinis panaudojimas kažkuo skiriasi.

Bet iš esmės, jei pastebėjote, šalies prezidentus kritikavo ir kritikuoja tik politinės partijos. O eiliniai rinkėjai juos tik stebi, myli, didžiuojasi ir vertina, kaip apsirengusi pirmoji ponia. Lietuvos žmonės puola ne prezidentus, bet Seimo narius, Vyriausybes ir jų ministrus. Įskaitant ir premjerus. Tad jokiam premjerui čia nesišviečia tapti Lietuvos prezidentu. O kadangi rinkėjui labiausiai rūpi sveikata ir vaikų ateitis, tai visada labiausiai bus puolami sveikatos ir švietimo ministrai. Jie irgi niekada mūsų prezidentais netaps.