Miškai kertami be gailesčio

Lietuvoje miško žemė užima trečdalį šalies ploto - 2 202 tūkst. ha. Aplinkos apsaugos strategijoje buvo numatyta, kad, siekiant užtikrinti ekologinę pusiausvyrą ir mažinti anglies dioksido kiekį, 2030 m. šalies miškingumas turi siekti 35 proc., arba 2 286 tūkst. ha. Tačiau audito metu nustatyta, kad per 2016-2020 m. jis didėjo vidutiniškai vos 0,04 proc., arba 3 tūkst. ha kasmet.

„Jeigu miškingumas ir toliau didės tokiais tempais, išsikeltas tikslas bus pasiektas tik 2047-aisiais", - konstatavo Arvydas Laurinkevičius, Veiklos audito 3-iojo departamento vyriausiasis valstybinis auditorius-audito grupės vadovas.

Pasak jo, miškai saugo kraštovaizdžio stabilumą, stabdo dirvos eroziją, saugo gruntinius ir paviršinius vandenis.

„Mūsų šalyje per metus miškai vidutiniškai absorbuoja 18 mln. t anglies dioksido. Čia klestinčią bioįvairovę būtina saugoti, nes ji užtikrina ekologinę pusiausvyrą. Tačiau mūsų atliktas auditas rodo, kad miškais rūpinamasi nepakankamai", - sakė Valstybės kontrolės atstovas.

Numatyta, kad pažeistų medžių skaičius 2020 m. neturėtų viršyti 16 proc., bet per 5 metus miško ligų, kenkėjų ar kitų veiksnių pažeistų medžių skaičius padidėjo 6,4 proc. ir pasiekė 23,1 proc.

Siekiant apsaugoti miškus ir juose esančią biologinę įvairovę, miško valdytojas turi laiku pastebėti pažeidimą, Valstybinė miškų tarnyba - nustatyti pažeidimo priežastis, įvertinti masinio išplitimo židinių susidarymo riziką, rekomenduoti profilaktines ar naikinamąsias priemones.

Tačiau visi žmonės mato, kad miškai masiškai kertami visoje Lietuvoje, o statistika rodo, kad jų plotai auga po 3 tūkst. ha kasmet. Kaip tai suprasti?

„Iškirtus mišką miškingumas nesumažėja, nes miškingumas iš esmės yra miško žemė. Ir numatyta pareiga po to joje iškirstą mišką atkurti. Todėl iškirtus mišką miškingumas nesumažėja.

Be to, Miškų tarnyba sako, kad žmonėms atrodo, jog miškai masiškai kertami, nes jie pastebi mišką, kuris iškirstas prie jų namų, bet nepastebi miškų, kurie pasodinti kažkur kitame regione", - „Vakaro žinioms" sakė A.Laurinkevičius.

Interviu su Nevyriausybinės organizacijos „Lietuvos žaliųjų judėjimas" tarybos nariu Rimantu BRAZIULIU:

- Auditas atskleidė, kad miškai vis labiau apleidžiami. Politikai ir valdininkai nesupranta miškų svarbos?

- Kol pas mus valdžia buvo ne kosmopolitinė, kol ne tarptautinių korporacijų interesams atstovavo, tol viskas buvo normalu.

Prie to paties Algirdo Brazausko socialdemokratai buvo arčiau Lietuvos ir tos pačios jos gamtos. Daug kas nemėgsta medžiotojų, bet tam tikra prasme ir medžioklė teigiamą vaidmenį vaidino. Žmonės buvo gamtoje, matydavo ją.

Dabartiniai politikai arba Briuselyje gyvena, arba Vilniuje, gamtoje nėra buvę. Nei to bebro nėra matę, nei žino ką.

Sakydavo, kad nereikia tiek daug urėdų, užtenka vieno, nes urėdai - vietos karaliukai. Iki miškų reformos urėdai buvo atsakingi ne vien už miškus, bet ir už visą teritoriją, žinojo, kas joje darosi.

Korporacijos, norėjusios didinti kirtimus, labai nemėgo tokios kontrolės, nes urėdai ir girininkai viską žinojo. Dabar, kai yra viena urėdija ir vadai sėdi Vilniuje, tik geras algas bei premijas išsimokėdami, nežino, kas realiai darosi Lietuvoje.

Anksčiau girininkai žinojo kiekvieną „samagono" varytoją, vien Šilutės rajone kiek jų išgaudyta per urėdijas. O dabar žmonių, kurie yra valdžioje, požiūris visiškai pasikeitė. Jie su gamta nieko bendro nebeturi.

- Užsiminėte apie algas bei premijas. Ar normalu, kad šių metų antrą ketvirtį Valstybinių miškų urėdijos generalinio direktoriaus alga siekė 18 220 eurų (prieš mokesčius), kai šalies vadovo - tik 9955 eurai? Ar normalu, kai urėdo alga priklauso nuo įmonės pelno? Juk kuo daugiau miškų iškertama ir parduodama, tuo pelnas ir didesnis.

- Dabar didesnis pelnas gaunamas, nes pabrango energetika ir malkos. Su geresniu darbu tai visiškai nesusiję. Tu gali nieko naujo nepadaryti, bet vis tiek gausi didesnį pelną. Juk ir „turginis" gauna daugiau, jei jo prekės turguje pabrango.

- Tai gal kaip tik algos dydis turi būti susietas su miškingumo (tikro, o ne statistiško) didėjimu, medžių, aplinkos kokybe ir t.t.?

- Iki reformos urėdijos buvo ūkiniai vienetai. Algos priklausė nuo ūkininkavimo kokybės. Jei neatkurdavai miškų, negalėdavai kirsti kitų ir t.t. Ir nuo investicijų į kelius priklausė, nes kuo geresnė infrastruktūra, tuo darbus galima atlikti kokybiškiau.

O dabar, nors dažnai miškuose būnu, miškininko miške nesu sutikęs, visi sėdi kontorose. Argi Valstybinių miškų urėdija žino, kas darosi Biržuose ar Alytuje?

Anksčiau urėdai žinojo viską, vykdavo kassavaitiniai pasitarimai - žinojo, kokį kelią reikia taisyti, kokį mišką atsodinti, kur miškai užkrėsti. Dabar jei žmogui iš šalies kas nors rūpi, net nėra pas ką pasiteirauti. Girininkas vos spėja važtaražčius išrašinėti.

- Valstybės kontrolė konstatuoja, kad mūsų šalyje per metus miškai vidutiniškai absorbuoja 18 mln. t anglies dioksido. Bet juk miškai turbūt svarbūs ne tik dėl to?

- Ekologinis miškų vertingumas yra daug svarbesnis už ekonominį. Kuo daugiau miškų mieste, tuo švaresnis oras.

Be to, jie palaiko drėgmę, palaiko mikroklimatą. Labai svarbus ir rekreacinis poveikis. Juk visi nori gyventi kažkur šalia pušyno, pasivaikščioti gryname ore, pagrybauti, pauogauti.

Galų gale pokario metais ir partizaninis judėjimas būtų buvęs sunkiai įmanomas, jei miškų būtų tiek, kiek yra dabar. Tiesa, viskas keičiasi. Šiuo metu partizanus iš palydovų išgaudytų.

Bet kalbant bendrai, politikų požiūris į miškus nuo pas Sąjūdžio laikų vis prastėja. Dabar labiau žiūrima, kaip vykdyti įvairias net ne pačias logiškiausias Briuselio direktyvas.

Net kad reikia išnaikinti lauko tualetus vienkiemiuose...

- Kiekvienas žmogus mato, kad miškų mažėja, o statistika rodo priešingai.

- Čia yra žaidimas skaičiais. Aš nesu tas, kuris sako, kad miško negalima kirsti. Nuo amžių ir pagonys kirto, ir krikščionys, ir sovietai, ir mes kertame. Tačiau kai buvo urėdijos, kirsdavome po 3 mln. kubinių metrų per metus. Dabar planuojama kirsti po 12 milijonų.

Latviai kirto po 15 milijonų. Korporacijoms svarbu iškirsti ir gauti pelno. Iškirs čia - eis kur nors kitur. O statistika rodo, kad miškų daugėja. Mat jei miško žemė yra įteisinta popieriuje ir iš jo neišbraukta, net ir nebelikus nė vieno medžio, tai vis tiek dar miškas.

Net jei miškai ir atsodinami, keliasdešimt metų turėsime tik jaunuolynus. Padidinus kirtimus brandaus miško liks labai mažai.

Miškas bus, bet ne toks, kokį mes visi įsivaizduojame - be brandžių medžių. Reforma tam ir padaryta, kad kirtimus būtų galima didinti. Jei visuomenė nesipriešins, mūsų miškų laukia Latvijos miškų likimas.

Lietuvoje kertamas brandus miškas. Brandaus miško negalima kirsti daugiau, nei jų pribręsta - kad būtų palaikomas bendras ekologinis, vizualinis, rekreacinis vaizdas. Žmonės, sakantys, kad normalių miškų mažėja, yra teisūs.