Nauja verslo gysla - senelių namai

Todėl jais greičiausiais turės pasirūpinti senelių globos namai. Nors senjorams mintis apie tokias įstaigas vis dar asocijuojasi su paskutine kelione rogutėmis į mišką.

Globos namų - privačių, priklausančių valstybei, savivaldybėms ar religinėms organizacijoms - pastaruoju metu tik daugėja. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2021 m. pradžioje tokių namų buvo 94.

Daugiausiai - Kauno apskrityje, mažiausiai - Utenos. Kiekvienuose globos namuose gyveno nuo 5 iki 230 senolių. O šiemet jau yra 195 globos namai, žadantys vienišiems pensininkams orią senatvę. Ir tai dar ne galutinis skaičius, nes visai neseniai privatūs globos namai atvėrė duris Jurbarko rajone, Klausučiuose.

Kai kurių tokių namų net pavadinimuose kalbama apie amžinybę, rojų, užuovėją, ramybę. Būtent tai, apie ką ir svajoja vieniši, neįgalūs pensininkai.

Valdiškuose namuose - pigiau

Neįgaliųjų reikalų departamento duomenimis, iš viso yra 33 socialinės globos namai, kurių savininkė arba dalininkė yra valstybė. Visi namai, tiek privatūs, tiek valstybiniai, pirmiausiai išvardija savo paslaugas, senukų apgyvendinimo sąlygas, tačiau žmonėms labiausiai rūpi - kainos.

Pernai vidutinė pensija žmogui, turinčiam privalomą stažą, buvo 574 eurai. 2024 m. vidutinė pensija didės, bet gali didėti ir globos paslaugų tarifai, todėl geriau pasidairykime, kiek kainavo globos namų paslaugos 2023 m.

O jos buvo apskaičiuojamos trejopai. Kiekvienas senas žmogus tik tada sutinka persikelti gyventi į globos namus, kai jam savarankiškai gyventi ima trukdyti kokia nors negalia. Tad, priklausomai nuo negalios dydžio, mėnuo valstybės socialinės globos namuose gali kainuoti nuo 1140 iki 1470 eurų.

O jei senolis apgyvendinamas globos namų Grupinio gyvenimo namų padalinyje, kaina išauga nuo 1200 iki 1560 eurų. Priklausomai nuo negalios laipsnio ir konkrečių namų įkainių.

Turtingo senatvė lengvesnė

O gal senolis ar senolio vaikai, emigravę į užsienius, labiau pageidautų privačių globos namų? Kiek tai kainuotų?

Pasidairykime, ką siūlo privatūs namai, veikiantys nedideliame Lietuvos miestelyje. Pavadinimo neminėsime, kad niekas neapkaltintų reklama ar atvirkščiai. Šie globos namai skirsto kambarius į keturis tipus - Bazinį, Standartinį, Superior ir Delux.

Bazinis kambarys, apstatytas standartiniais baldais - lovos, stalas, kėdės, spinta - skirtas dviems asmenims, kurie turės bendrą vonios kambarį. Senoliams, apgyvendintiems baziniame kambaryje, visos paslaugos, priklausomai nuo neįgalumo, įkainotos 1700-1900 eurais. Pabrėžiama, jog tai pilna bazinių paslaugų kaina be savivaldybės mokamos paramos dalies. Tad būtų šiek tiek brangiau nei valstybiniuose namuose, bet ne itin.

Tačiau už Standartinį, Superior ir Delux paslaugų paketus jau reikėtų primokėti 350-650 Eur per mėnesį. O Standart kambaryje senjoras rastų televizorių, oro kondicionierių, bevielį internetą ir dar gautų vieną grupinę kineziterapiją per savaitę.

O kambaryje Superior, šalia anksčiau išvardintų gėrių, dar gautų fizioterapiją 5 kartus per mėnesį, papildomą masažą 1 kartą per mėnesį, ne vieną, bet jau dvi kineziterapijas per savaitę ir kartą per mėnesį papildomą maitinimą. Pvz., gal žmogus įsigeis kokio nors ypatingo patiekalo, kurio nebūna kasdieniame meniu. O pasirinkus Delux, šalia anksčiau išvardintų privilegijų, senolis gyventų kambaryje, apstatytame padidinto komforto baldais bei galėtų pats pasirinkti masažus.

Aišku, dauguma pensininkų ne tik globos, bet ir savo nuosavuose būstuose turi ir minkštų baldų, ir televizorių, ir net internetą ar oro kondicionierių. O ir maistą pasirenka pagal savo skonį. Tačiau, jeigu vienišam žmogui jau sunku tvarkytis, nereikėtų per daug išsigąsti kainų neprivačiose globos įstaigose, nes dalį kainos apmoka valstybė. Pats globotinis turi kas mėnesį atiduoti 80 proc. savo pensijos ir visas kitas savo pajamas, jeigu tokių turi.

Pvz., slaugos išmoką. Taip pat turi užmokėti 1 proc. nuo savo nekilnojamojo turto vertės. Tik paprastai senukai pasistengia savo nekilnojamąjį turtą parduoti ar dovanoti vaikams, giminaičiams. Dažniausiai žmogui lieka tik tie 20 proc. nuo pensijos. Tad jei senukas, turėjęs privalomą darbo stažą, šiemet gavo 574 Eur pensiją, jam nuo jos kas mėnesį likdavo 114,80 Eur.

Tačiau ar visi pensininkai gauna tokias pensijas? Gal žmogui lieka tik 50 Eur, o ir tuos pačius išleidžia vaistams, šiltesnėms kojinėms, gal net rūkalams ir t.t.? Juk ir globos namuose žmogus nenori atsisakyti visų savo įpročių. Nori ir pasipuošti, ir internete pasižvalgyti, ir gimtadienio dovanėlę anūkui padovanoti. Ne visi yra tiek suvargę, kad jau nieko nenori.

Užsimanėte į senelių namus?

Senoliai ar jų globėjai, nutarę, jog globotiniui būtų saugiau ir sveikiau gyventi socialiniuose globos namuose, turi kreiptis į vietos savivaldybę. Jai turi pateikti prašymą, pasą ir jo kopiją, neįgalumo, darbingumo lygio pažymą, išduotą Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos, gydytojų komisijos išvadą, koks pensionato profilis tinka ir pažymą apie gaunamas pajamas.

Paprastai visas pažymas surenka seniūnijų socialiniai darbuotojai. O tada vietos savivaldybė maždaug per mėnesį nustato, ar globa asmeniui tikrai reikalinga ir apie tai praneša Neįgaliųjų reikalų departamentui. Šis išrašo siuntimą į socialinės globos namus, kuris galioja 30 dienų. O jei nėra laisvų vietų, senukas įrašomas į eilę. Globos namus stengiamasi parinkti arčiau tos vietos, kur globotinis anksčiau gyveno.

Komentuoja rašytojas, psichologas Vytautas ČEPAS:

Vis daugiau senukų ir Lietuvoje apgyvendinami globos namuose. Į šį reiškinį galima žiūrėti globaliai arba iš tradicinių pozicijų.

Vakarų kultūra yra labai pragmatiška, racionali, todėl šeiminiai ryšiai tarp tėvų ir vaikų labai susilpnėję. Kai vaikai baigia mokslus, tai dažnai tik per Kalėdas su tėvais pasimato. O kai kurie tėvai, kai vaikas baigia mokslus, pakeičia namuose spynas. Duoda signalą, kad jau esi savarankiškas.

Aišku, ten sąlygos kitokios, o mes susiduriame su problema, kaip mums elgtis - globoti senus tėvus, kurie pensijos po 400 eurus gauna, o jų dukrai, nes paprastai dukros prižiūri tėvus, dar reikia ir savo vaikus užauginti ir dar vyrą prižiūrėti.

Todėl savaime suprantama, kad jei tėvai jau patys nesiorientuoja, nepažįsta žmonių, tenka juos atiduoti į globos namus. Ir dabar būna smerkimo, kad atidavė į „bogadelnę", kad negalima taip „atsikratyti" tėvų, tačiau kai susiduri su konkrečia situacija, tiesiog gali nebūti kitos išeities. Gali savo artimuosius lankyti, tačiau vis vien labai skaudu. Bet, matyt, jau auga kitokia karta. Ir tų globos namų dabar kiek pristeigta, verslūs žmonės tuo užsiima.

Aš manau, kad tai visiškai racionalius sprendimas. Nors jis yra skaudus, bet išeities kitos nėra. Kai buvau Seimo narys, lankiausi globos namuose Nemenčinės miškuose, kur gyvena sugrįžę iš Amerikos ir gaunantys amerikietiškas pensijas. Aš pats norėčiau taip gyventi, bet mūsų senukai tiek pinigų neturi. Yra ir mūsų senukų, kurie jaučiasi vieniši ir nori patekti į socialinės globos namus, nes nori kompanijos. Bet dažniausiai mūsų kartai toks sprendimas yra spaudžiantis ašaras, mums atrodo, kad tai baisus dalykas, nes tai yra prieš mūsų tradicijas.

Anksčiau gyvenome gentinį-kolektyvinį gyvenimą. Troboje su dviem galais išsitekdavo trys kartos, neprižiūrėti tėvų buvo laikoma moraliniu nusikaltimu. O dabar tai po truputį tampa norma. Žmonės tampa egoistiškesni, jiems rūpi savi rūpesčiai, savo komfortas, savi vaikai arčiau kūno. O kai kurių partijų programose jau atvirai siekiama ardyti šeimą.

Šita tendencija, aišku, stiprės, tėvai nuo vaikų tols, šeimos institutas palaipsniui neteks savo prasmės. Tapsime individualistų visuomene. Kiekvienas kovosime su kiekvienu ir nesitikėsime, kad mus kas nors užstos, priglaus, paglostys, apkabins. Būsime tokie zombiai. Mus paglostys tik už pinigus.