Tačiau dalį žmonių - labiau intravertų - apninka priešingos emocijos.
Jiems maloniau dirbti namie, o kolegų šurmulys truputį erzina, trikdo. O dar viena dalis visuomenės per izoliaciją namuose buvo tiek sutrikdyta, kad pakenkė net anksčiau buvusių sveikų žmonių psichikai.
JAV psichologų asociacija nustatė, kad 46 proc. amerikiečių visai netrokšta grįžti į „normalų" darbą. Netgi junta vadinamąjį „urvo sindromą".
Kai žmogus, pripratęs sėdėti namie, jau bijo išeiti į viešumą. Kai kuriuos net ištinka agorafobija (didelių erdvių baimė).
Pavyzdžiui, žmogus bijo pereiti miesto aikštę, bijo atsidurti salėje, dideliame kabinete.
Anksčiau nebijojo, o po priverstinės izoliacijos - jau bijo. Dėl didelių erdvių baimės bijo eiti į kiną, teatrą, stadionus.
O kitus individus per ilgas uždarymas namie gali paveikti atvirkščiai. Jie suserga klaustrofobija (uždarų patalpų baime).
Kita vertus, išmaniosios technologijos vis labiau izoliuoja ir visiškai sveikus individus.
Neišeidamas iš namų gali ir apsipirkti, ir dirbti, ir kino filmą pažiūrėti, ir su draugais pabendrauti.
Tad nieko keisto, jog vienišiems žmonėms, dirbantiems nuotoliniu būdu, artimiausiais draugais tampa ne realūs žmonės, bet virtualūs TV serialų herojai.
Kaip narkomanai?
Tokia popandeminė būsena kažkiek primena narkomano būseną, kai jis, nutraukęs kvaišinimąsi ir kažkiek apgijęs, bijo išeiti į viešumą.
Anot reabilitacijos centro „Naujas gyvenimas" direktoriaus Marijaus Balčiūno, narkomanus pandemija paveikė dvejopai:
„Pandemijos metu sienos buvo uždarytos, narkotikų srautai per sieną sustojo, narkotikai į Lietuvą nepateko.
Narkomanus dėl priverstinės abstinencijos ėmė „laužyti". Juos iš viso ištiko krizė. Nebuvo iš ko vogti, nes parduotuvės buvo uždarytos. Jie buvo priversti daryti kažką su savimi.
O po gydymo nuo narkomanijos, aišku, visą laiką yra vidinė baimė pradėti gyvenimą iš naujo, kitokiomis sąlygomis. Išorinės baimės yra, bet turi integruotis.
Reabilitacijos centre jie turi saugią aplinką, o kai išeina į viešumą - būna visko.
Tik po pusės metų išleidžiame juos iš centro. Buvo keli atvejai, kai bijojo išeiti, bet skatiname nebijoti."
Kaip priverstiniai vienišiai?
Psichologė Eglė Venslovė paaiškino, kad noras ar nenoras grįžti į tiesioginį kontaktą su kolegomis priklauso nuo žmogaus asmenybės tipo:
„Yra kategorija žmonių, kurie gyvo bendravimo išsiilgę. Žūtbūt eina dirbti į biurą.
Nors galėtų dirbti iš namų. Pažįstu žmonių užsienyje, kurie rudenį net nori keisti darbą, nes jų dabartiniai darbdaviai nutarė organizuoti darbus tik nuotoliniu būdu.
O kiti žmonės pajunta, kad dirbdami iš namų sutaupo daugiau laiko. Dalis studentų, gimnazistų mokydamiesi namie labiau susikaupia.
Taip pat žmonės, turintys socialinių baimių, nėra tokie drąsūs kaip kiti. Jie, mokydamiesi ar dirbdami nuotoliniu būdu, jaučia nuostabų komfortą.
Nereikia važiuoti, stumdytis transporto spūstyse. Gali daugiau bendrauti su savo šeima."
Tačiau gali atsitikti taip, kad dėl priverstinės izoliacijos TV filmo herojus Džonas taps artimesnis už realų pusbrolį Joną?
„Ko gero, toks variantas irgi galėtų būti, - sutiko E.Venslovė. - Ypač tai liečia žmones, kurie neturi antrų pusių. Jie jaučia socialines baimes, sako: o kur mums susipažinti?
Neturiu, ką apie save papasakoti. Labai liūdna. Dingsta komunikaciniai gebėjimai, žmogus užsidaro savo kiaute.
Yra ir depresinių epizodų. Žmogus gali pradėti ieškoti sveikatai žalingų atsipalaidavimo būdų, kai dėl pandemijos netenki malonumo vaikščioti prie jūros.
Moksleiviams, gimnazistams, studentams karantinas ypač pakenkė. Nes tai amžius, kai mezgami socialiniai ryšiai. Užsidaręs ar uždarytas kiaute, nejauti kitų žmonių emocijų, grimasų, kvapo. Negali žmogaus paliesti.
Pandemija sukėlė ir nežmonišką socialinį susipriešinimą. Vieni pasiskiepijo, o kiti - ne.
Atsirado psichologinė agresija - na, dar pažiūrėsime, kas su jumis (pasiskiepijusiais ar nepasiskiepijusiais - aut. past.) bus. Tai gąsdinantis priešiškumas.
Mano supratimu, dar ilgai mokslininkai tyrinės, kokį poveikį pandemija padarė žmonių psichikai."
Komentuoja psichologas Vytautas ČEPAS:
Nežinau, ar pandemija iš tikrųjų tokia tragiška, kaip kalbama. Apribojimai ne visus vienodai veikia. Kitam gal geriau sėdėti namie, nes darbas jam buvo lažas.
Gaudavo tik minimalias pajamas. Dabar gauna pašalpą - ir gyvena sau.
Pavojingiau jauniems žmonėms. Jauni žmonės neišmoksta paprasčiausių įgūdžių.
Ypač darželinukai. Jiems visam gyvenimui lieka duobė, nes tam tikru vaikystės laikotarpiu formuojasi jautrumas, empatija, reikia išmokti ir tam tikro agresyvumo.
Psichologai tai vadina sensityvumo periodu - 2-2,5 metų. Jei tas periodas praleidžiamas, lieka neigiamos pasekmės.
Kita bėda - studijuojantys nuotoliniu būdu praranda ritmą, atsiranda įvairių neurozių, baimių. Kai nėra gyvo kontakto, žmogus gali pradėti kalbėti pats su savimi.
Manau, kad yra kvailų ribojimų. Nė vienas drastiškas žmonių suvaržymas neduoda teigiamo rezultato.
Tiesa, yra žmonių, kuriuos bendravimas vargina, slegia. Tai vadinamieji vienišiai.
Man nepatinka, kai pradedama triūbyti, kokia baisi ši pandemija. Pasaulyje daug pandemijų buvo - raupai, maras.
Per marą išmirė pusė Europos, bet epidemijos ir pačios nuslopsta, neberanda aukų. Tik pesimistams atrodo, kad amžinai tęsis.
Viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Bet kai pasiklausau gąsdinimų žiniasklaidoje - aš, žmogus nebailus, bet irgi atrodo, kad apokalipsė atėjo.
Valstybei reikia optimistinių idėjų, o ne mojuoti kūju.
Sugalvojo Galimybių pasą.
Greičiausiai tuoj ir gyventi be Galimybių paso neleis? Lieps gulti į grabą - ir viskas?
Izoliacijos poveikis priklauso nuo asmenybės tipo - vieniems ji visai patinka, kitus varo iš proto. EPA - Eltos nuotr.
Rašyti komentarą