Gabrielius Landsbergis

Nuo ko Lietuvos „princas“ gaus per pakaušį? (3)

Kadangi konservatoriams dar nesusuko sprando gręžiojantis į Vakarus, o jų orakului Europos Parlamente vis dar saldu skaičiuoti, kiek kartų į Jungtines Amerikos Valstijas plasnoja užsienio reikalų ministras ir kiek kartų jam globėjiškai paplojama per petį, nutarėme paklausti ten gimusį ir augusį lietuvį verslininką Arūną Povilą PALIULĮ, kaip iš tikrųjų yra ten, toje Amerikoje, kurios vėjus jaučiame ir Lietuvoje.

- Nors susidvejinimas laikomas asmenybės sutrikimu, tačiau šiuo atveju jis nepavojingas: tiesiog prašyčiau jūsų tiek lietuvio, tiek amerikiečio akimis pasižiūrėti į abi puses. Tarkime, ką lietuvis jumyse pasakytų apie Ameriką?

- Kad ji traukia šuns keliais... Vyksta galingas moralinis ir socialinis degradavimas.

Anksčiau sakydavo: ką sugalvojo Kalifornija, tą pasigriebia visa Amerika, dar po kiek laiko - ką Amerika sugalvoja, visas pasaulis pasigauna.

O štai dabar mano draugai iš Singapūro, Honkongo ir Džakartos man sako: dabar, kai Amerika suserga sloga, Azija jai duoda servetėlę...

Organizatorių nuotr.

- Baigiami trinti prezidento Donaldo Trampo politikos „Amerika - pirmiausia" pėdsakai?

- Visiškai. Tačiau, nepaisant prezidento Džo Baideno pažadų suvienyti Ameriką ir amerikiečius, vadinamoji progresyvi liberalų linija tik dar labiau skaldo šalį. Vidurinysis sluoksnis, ypač 40-60 metų gyventojai, jau atsikando progresyvumo, jie jau norėtų grįžti prie tvarkos.

Ne veltui demokratai patyrė didelį smūgį, pralaimėję Virdžinijos valstijos gubernatoriaus rinkimus ir vos „neprakišę jų Naujojo Džersio valstijoje.

- Kažin ar tvarka lietuviui asocijuotųsi su Trampo valdymo periodu...

- Trampas buvo už tvarką, jis labai palaikė kariuomenę, policiją, pasienio apsaugą, apskritai rūpinosi teisėtvarka.

Dabar Amerikoje tarpsta nusikalstamumas ir nekontroliuojama imigracija, grąžinanti valstybę į Barako Obamos prezidentavimo laikus.

Pernai prie sienos buvo apgręžta apie 2 mln. ekonominių migrantų, lygiai tiek pat praslydo pro sieną į Ameriką.

Nusikalstamumas siaubingai didėja: vien žmogžudysčių skaičius didmiesčiuose per metus pašoko 30 proc., o Sorošo remiami progresyvieji prokurorai laikosi taktikos iki teismo paleisti visus be jokio užstato, nes šis daro itin pažeidžiamas socialines etnines mažumas ir grupes.

Praėjusią vasarą vos ne „Smash and Grab" („daužyk ir plėšk") pandemija buvo apėmusi Čikagą, kai didesnės ir mažesnės jaunuolių gaujos užpuldinėjo prabangias parduotuves.

Dabar toje auksinėje pakrantėje kas 100 m prie kiekvienos sankryžos pastatytas policijos ekipažas, nors miestui trūksta pusantro tūkstančio policininkų.

Dėl „Black Lives matter" judėjimo ne tik čia, bet ir kituose miestuose apkarpyti policijos biudžetai.

- Suspėjo ką nors gero amerikiečiams nuveikti Dž.Baidenas?

- Vertinant Dž.Baideno prezidentavimą, galima pasakyti, kad akcijų biržos pakilo iki rekordinių aukštumų, bedarbystė per tuos dvejus metus sumažinta iki 1969 m. žemumų ir tesiekia 4 proc.

Bet kaip brangiai tai kainavo: nuo 2019 m. federalinis biudžeto deficitas nuo vieno trilijono šoktelėjo iki trijų, tačiau kokia didelė našta bus grąžinti tuos pinigėlius, niekas apie tai nekalba.

Niekam nerūpi, kad „lyja" tuščiais pinigais. Jais „lyja" visame pūvančiame Vakarų pasaulyje.

Morališkai jis pūva iš vidaus, kaip ir visos kitos būtent dėl šios priežasties, o ne dėl išorės priešų, žlugusios civilizacijos.

Amerikoje tik baptistai ir evangelikai tebėra ištikimi tradicinėms dorybėms - Dievui, Tautai ir Šeimai, panašiai kaip ir musulmonai.

- Na, kažkiek procentų lietuvių čia rastų progą pasidžiaugti vadinamąja vertybine mūsiška užsienio politika.

- Įdomu, kokios tos vertybės? Homoseksualų vestuvės, laisva migracija, svaigalų pardavimo lengvatos, narkotikų legalizavimas? Einama link to, kad nieko šventa nelieka, nei valdžios, nei šeimos, nei Bažnyčios, nei Tėvynės, - viskas yra niekinama.

Mūsų Tėvynės sąjunga jau nesivadina Krikščionių demokratų partija, jau nekalba nei apie Dievą, nei apie šeimą, nei Tėvynę.

- Leiskite priminti, jų vertybė - demokratijos sklaida visur, išskyrus Lietuvą: Baltarusijoje, Taivane...

- Greičiau tai rodo Gabrieliaus Landsbergio asmenines ambicijas būti pastebėtam.

- Sakykite kaip amerikietis, ką galvojate apie Lietuvos užsienio politikos kursą?

- Jei trumpai: užsienio politikos kursas turėtų būti vieningas, priimtas bendru Vyriausybės, Seimo ir prezidento sutarimu, o ne taip, kaip yra dabar, kai, pvz., Pavilionis „tariasi" Gruzijoje, Landsbergis - Amerikoje, Nausėda - Briuselyje, Adomėnas - Taivane...

- O ką tartumėt apie užsienio reikalų ministro sprendimus?

- „Mažasis princas" šokinėja aukščiau bambos ir anksčiau ar vėliau gaus per pakaušį.

Žinoma, morališkai gražu palaikyti Taivaną, gražu paremti demokratinį judėjimą Baltarusijoje, bet kodėl ne kurdus, kodėl ne palestiniečius, kodėl ne tibetiečius, kodėl ne Kinijos uigūrus, ne Amazonės indėnus?

Dabar druską perkam ne iš Baltarusijos, bet iš Egipto ir Maroko, ir mokam du kartus brangiau, „Lietuvos geležinkeliai" praranda pora šimtų milijonų dėl stabdomų „Belaruskalij" pervežimų.

Didžiosios valstybės elgiasi kitaip: pvz., Vokietija aktyviai nepalaiko Baltarusijos opozicijos dėl to, kad šiais metais uždarinės paskutinius branduolinius reaktorius ir dar labiau negalės apsieiti be Rusijos dujų; politika turi būti derinama ir su ekonomija.

- Galbūt nacionalinių interesų aukojimas ir paakino JAV senato užsienio reikalų komiteto pirmininką Robertą Menendezą išvysti Lietuvoje „demokratijos aukso standartą"?

- Gražūs, bet tušti žodžiai. Jie nieko nekainuoja. JAV nesiruošia siųsti karių nei į Ukrainą, nei į Taivaną, o tik pardavinėti ginklus ir duoti patarimus.

Amerika net nesiruošia pripažinti Taivano (nekalbant apie jo gynimą) ir paprastai nesiima politinių veiksmų be ekonominio išskaičiavimo.

- Neišskiriant net Afganistano?

- Afganistane Amerika stipriai apsiriko, galvodama, kad karas prieš neraštingus, lengvai ginkluotus ir „urvuose" gyvenančius talibus bus lengvas pasivaikščiojimas.

Po gėdingo pasitraukimo, tiksliau bėgimo, paliekant ir Amerikos piliečių, ir jiems talkinusių afganų, suskaičiuota, kad buvo palikta 100 malūnsparnių, 100 lėktuvų, 75 tūkst. transporto priemonių, 600 tūkst. nešiojamųjų ginklų, 300 mln. šovinių.

Maža to, Amerikos išrinktas ir išlaikomas prezidentas Ganis paskutinę dieną prasmuko į Dubajų su 160 mln. grynųjų lagaminuose.

Ir jau niekas nieko nekalba apie du su puse trilijonų dolerių, per 20 metų iššvaistytų Afganistane, arba du trilijonus dolerių, iššvaistytų Irake.

- Prezidentas D.Trampas pavasarį ketina atidaryti savo socialinį tinklą. Kokių matote jo šansų grįžti į politiką?

- Matau, ir labai didelių. Pirmuosius ženklus turėtume pamatyti rudenį per vykstančius Kongreso rinkimus.

Jeigu respublikonams pavyks iš demokratų paveržti daugumą ir Senate, ir Kongresų rūmuose, Baidenas dvejus likusius prezidentavimo metus bus bejėgis.

Be to, nors Baidenas žadėjo kandidatuoti ir 2024 m. rinkimuose, demokratai galvoja siūlyti į prezidentus ir viceprezidentę K.Haris, ir transporto ministrą P.Butigeigą į viceprezidentus, kuris, mano nuomone, didelio populiarumo greičiausiai nesulauks.

Jis gyvena „šiuolaikiškai": su savo vyru įsivaikino dvynius ir pasiėmė trijų mėnesių tėvystės atostogas, nors šalį yra ištikusi ne tik energetinė, bet ir logistikos krizė.

Žinoma, gal daug kas iš respublikonų norėtų švelnesnio, diplomatiškesnio nei D.Trampas kandidato į prezidentus, bet drįsčiau sakyti, kad jeigu šiandien būtų prezidento rinkimai, Trampas laimėtų.

- Regis, pasiryžęs apsigyventi nepriklausomoje Lietuvoje, netoli nuplaukėt nuo Amerikos? Neteko girdėti Lietuvą vadinant JAV pilotiniu projektu?

- Supratau, kad buvusios Amerikos vertybės atsiras ir Lietuvoje, bet nemaniau, kad čia jos transformuosis taip greitai.

Kiek laiko jaučiau turintis bent jau gynybinį NATO stogą, bet šiandien ir tas gynybinis stogas jau abejotinas.

Žinote, visuomet, užėjus sunkiems laikams, žmones gelbėjo pasitikėjimas amžių patikrintomis dorybėmis.

Šiandien man kyla klausimas, ar dar neatėjo sunkūs laikai, ar mus gali išgelbėti narkotikai, alkoholis, lyčių variacijos ir demokratijos, kurios nėra šalies viduje, eksportas į svetimas šalis?

- Sakykite, o kas, anot jūsų, „mažajam princui" galėtų užduoti per pakaušį?

- Rinkėjas. Nes partija jį myli ir gerbia, ir, nuosekliai puldama prezidentą, kloja G.Landsbergiui kelią į prezidento rūmus. Ir partijai visai nesvarbu, kaip jos vadovo brangioji Austėja įsigijo mokyklėles dėl savo darželių ir gavo valstybines paramas.

Nusikaltimo nėra. Dėl Kedytės irgi įrodymų nėra, dėl buvusio ČŽV kalėjimo, kurį prieš kelias dienas gavo progą pamatyti žurnalistai, irgi įrodymų nėra, nors vienam kalintam ir kankintam arabui išmokėta 100 tūkst. eurų „atgaila".

Dėl pareigūno Vytauto Pociūno išsiuntimo per langą myriop įrodymų taip pat nėra. Ir kaltų nėra.

Tik mes, paprasti mokesčių mokėtojai, dėl visko nuolatos liekame kalti.

Tačiau norėtųsi baigti mintį optimistiškesne gaida: tiek Vašingtone, tiek Londone, tiek Briuselyje ir Vilniuje politikai, nenorintys pripažinti, kad jie turi tarnauti piliečiams, o ne atvirkščiai, praranda rinkėjų pasitikėjimą ir palaikymą.

Mano nuomone, reikėtų atšaukti visų jų neliečiamybę, visus profilaktiškai ir periodiškai sodinti prie melo detektorių, kas savaitę reikalauti nuveiktų darbų ataskaitų, o svarbiausia - leisti piliečiams reikšti savo valią referendumuose, kaip yra Šveicarijoje.

- Toks jūsų optimizmas?

- Esu optimistas, nes internete atsiranda naujų tinklalapių, naujų kanalų, kur žmonės gali ir galės rasti tiesos žodį apie beprasmiškus karus, apie skiepus, farmacininkų plėšikavimą, piliečių apgaudinėjimą, migrantų nusikaltimus.

Vienur langus uždaro, bet atsiveria kiti, patraukdami su savimi ir tiesos ieškančius žmones; tai nesibaigiantis procesas. Teisinga ir tikslinga informacija yra geriausias ginklas prieš dezinformaciją ir moralinį puvimą.

- Vis dėlto ar nebūtų optimistiškiau šiuo sudėtingu laikotarpiu gyventi Amerikoje, o ne Lietuvoje?

- (Juokiasi.) Negaliu sakyti, kad tokių minčių nekyla, bet kai prisimenu, kaip per paskutinį apsilankymą Čikagoje važiavau metro, kai atsimenu kanapes traukiančius, alų gurkšnojančius ir net nebeslepiančius peilių keleivius, kurių niekas nedrįsta drausminti, apsiraminu... Toks tas naujasis liberalizmas.

- Regis, Lietuvėlėje metro teks luktelėt ilgiau, na, o kanapių šiame pasauliniame laisvės švyturyje mums pažadėta daug greičiau...

Sidebar placeholder