Palangiškė Gražina Vaišienė: „Garbingą jubiliejų sutikau be jokių vaistų!“

„Esu santūri, tačiau mėgstu pasipuošti – skoningai, o ne iššaukiančiai,“ – žurnalui „Lietuvos pajūris“, laikraščio „Palangos tiltas“ turinio partneriui, prisipažino ponia Gražina. 

– Tik ką pasitikote savo  jubiliejų. Jūs, kaip ir anksčiau, nevartojate jokių vaistų ir kunkuliuojate energija? Iš kur pas jus tiek sveikatos ir gyvybingumo?

–Iš tiesų, sveikata – pats brangiausias turtas. Kai turi sveikatos, norisi visur eiti, visur dalyvauti, važiuoti, skristi, bendrauti – džiaugtis gyvenimu, kad ir naują rūbą įsigyti. Man tai kol kas pavyksta.

Tfu tfu tfu, kad neprasikalbėjus – aš visą gyvenimą nevartojau vaistų. 

Vaikystėje net norėjau susirgti – vaikai mokykloje sloguodavo, kosėdavo ir dėl to neidavo į mokyklą – jiems pavydėjau, nenorėjau ir aš į mokyklą eiti susirgusi. Mano mokykla buvo Prienų rajone. O kai atvažiavau 1970 metais dirbti ir gyventi į Palangą, mano buvo 27.

Palangos turistinėje bazėje administratore išdirbau 33 metus – čia irgi žiemą dauguma pakosėdavo ir pasloguodavo, o aš – sveikutėlė.

Gal mano sveikata – iš mamos, kuri gyveno 94 metus ir mirė be jokių komplikacijų? O gal dėl to, kad 30 metų dainavau Palangos moterų ansamblyje „Guboja“?

Dainuojantys žmonės – linksmesni, pozityvesni, labiau mylintys gyvenimą. Per tiek metų aš nė vienos repeticijos nepraleidau dėl ligos!

O gal Palangos klimatas tinka mano organizmui? Tikiu, kad ir toliau mane sveikata lydės – pasitikiu likimu, nors, žinia, kai tau – tiek, vieną dieną esi, o kitą jau – ne. Toks – gyvenimas.

Pagal horoskopą aš – vandenis, todėl lindėti man kokioje nors balutėje – visai netinka (juokiasi).  Mano patyrimu, visi vandeniai – aš ne išimtis – nori būti pastebimi, dalyvauti, mėgautis dėmesiu ir gyvenimu.

Esu santūri ir man patinka santūrūs žmonės, bet gyvenime, ypač jaunystėje, kaip ir dauguma merginų tuomet, turėjau nemažai gerbėjų. Gal tuomet vyrų buvo daugiau?  

Nebuvau viliokė – pašoki su vienu, su kitu, o namo eini viena (juokiasi). Tuomet to, kas vyksta dabar – mokinukai „susimeta“, gyvena kartu – to nebuvo.

–Ne tik dainavote ir šokote? Matyt, dėl to esate elegantiška?

–Taip. Gal dėl to ir mano figūra – be antsvorio, kiti sako – jaunatviška. Šokau ir valsą, ir tango – su intensyviai šokančiais partneriais – pasisiūbavimas į šonus – ne man.

Esu baigusi kūno kultūros institutą, mokiausi pedagogikos, o diplominį rašiau apie dviračius. Tačiau mano įvertinimai iš gimnastikos buvo geriausi. Labai mėgau ir tiltukus, ir kūlversčius daryti.  Gal ir dabar dar kokį nors padaryčiau, nors senokai jau bandžiau? (juokiasi).

 Savo gyvenimo neįsivaizduoju be  pusvalandinės rytinės mankštos. Taip pat – be pirties ir baseino, o jis Palangoje toks puikus. 

Be to, Palangoje lankau Trečiojo Amžiaus Universiteto sportinius užsiėmimus gimnazijos salėje.

Jūroje pradedu maudytis gegužę, o baigiu rugsėjį ar net spalį. Vasarą daug važinėju dviračiu. Į moterų pliažą – taip pat. Man saulė – draugė, ne priešė, nors joje kepti nemėgstu. 

Visiems patarčiau rinktis aktyvų gyvenimo būdą – judrumas duoda lengvumo.

–Neabejoju, kad ne vienas ir ne viena jus gatvėje palydi žvilgsniu ar net prieina pasakyti komplimentų jūsų elegancijai ir išskirtiniam stiliui?

–Bet kuo apsirengusi į miestą neinu. Bet kuo apsirengusi į miestą neinu. Turiu savo stilių – mėgstu spalvas.

Ypač žaviuosi rankų darbo dirbiniais – nėriniais ir mezginiais, vasarą mėgstu užsidėti skrybėlaitę, apsivilkti savo pačios vašeliu megztą baltą suknelę, nors man patinka ir mano megzta mėlyna suknelė (šypsosi).

Ką jau čia slėpsiu – išties, kai kurios nepažįstamos moterys, prieina, pasilabina, pažeria man komplimentų dėl mano stiliaus.

Viena rusė turistė tais senais laikais man pasakė: „Tiek daug žmonių Palangoje, o jūs su tokia balta megzta suknele – trečias žmogus, kurį pastebėjau.“ 

Mane virbalais megzti išmokė mama, o vašeliu – mokykloje.

Gatvėje pastebėjusi gražiai atrodančią moterį, prieinu ir pasakau jai komplimentą. Manau, kad reikia juos sakyti kuo dažniau.

Kai man sukako 50, pagalvojau: „Atėjo toks amžius, kada jau komplimentų nesulauksiu. Tačiau – netiesa: jie nesibaigia.“ (juokiasi).

–Dietos laikotės?

–Nesilaikau. Mėgstu ir pyragus, ir saldumynus. Pati nekepu – juk jų pasirinkimas didelis. Aš geriau cepelinų išvirsiu. Bet tikrai nemėgstu persivalgyti – saikas turi būti. Labai džiaugiuosi, kad svoris man – ne problema. 

 Specialios kosmetikos nevartoju, ilgai man patiko „Faberlic“ kremas „Renovage“. Nors kartą per mėnesį nueinu pas kosmetologę.

Tų visų grožio operacijų – nuo botokso iki odų tempimo ir panašiai – aš nepripažįstu. Aš net skylučių ausyse visą gyvenimą nebuvau prasidūrusi – visi mano klipsai prisegami. Jų turiu įvairių spalvų ir derinu prie kiekvieno rūbo.

–Kiek laiko jūsų jaunystėje, 1960-aisiais ar 1970-aisiais, reikėjo merginai ir vaikinui draugauti – kūniškos meilės vaisiui nuraškyti?

–(juokiasi) Oi, tuomet vaikinui reikėjo žymiai daugiau pastangų įdėti merginai dėmesio parodyti. Pažinties romanas – trumpesnis ar ilgesnis – tiesiog buvo būtinas (šypsosi). Tačiau tais laikais dauguma vyrų buvo atkaklesni.

Su Jonu jau buvome vedę – abu mėgdavome nueiti į restoranus, kurie dirbo tik vasarą. Jų populiariausias buvo restoranas „Vasara“ J. Basanavičiaus gatvėje.

Naktinis baras „Birutė“ dirbo ištisus metus – su programa, dainininkais Edmundu Kučinsku, Stasiu Povilaičiu. Tai buvo jų karjeros pradžia. Šoko merginų grupė.

Būdavo, kad koks nors vyras prieidavo prie mūsų staliuko, pakviesdavo mane šokiui. Jonas tam neprieštaraudavo. Vienu atveju, šokiam baigiantis, mane šokdinęs vyras, manęs paklausė: „Ar eisite namo su vyriškiu, su kuriuo sėdite prie staliuko?“ Atsakiau: „O, taip. Tai – mano pareiga. Su juo atėjau, ir su juo išeisiu.“

O jis man:  „Tai neikite. Aš jam sumokėsiu už viską, kiek jam kainavo – pasilikite su manimi...“

–Kai kas, matyt, pagalvos, kad jūs visą gyvenimą – tokia koketė, kuriai flirto kaip oro reikia?...

–Tai – apgaulingas įspūdis. Niekada nebuvau lengvabūdė ir niekada nebuvau lengvai prieinama. Net kai jaunystėje šokdavau su savo garbintojais, mintyse dažniausiai kirbėdavo viena mintis: „Kaip man greičiau „nusiimti“ ir nepastebimai išeiti?“ 

–Ar dar prisimenate savo pirmąją darbo dieną Palangoje 1970-aisiais?

–Lietuvos turizmo sistema susikūrė 1950-aisiais. Birštono turistinėje bazėje pradėjau dirbti  1961-aisiais. Turistinės bazės direktorius buvo baigęs Kūno kultūros institutą, todėl ir jo studentai atvažiuodavo į Birštoną dirbti instruktoriais. Pabendravus ir padirbus kartu, nusprendžiau ir aš studijuoti Kūno kultūros institute. 

Lietuvos turizmo tarybos pirmininkas man pasiūlė važiuoti dirbti į Palangą. Pradžioje neapsidžiaugiau – Birštonas man atrodė labai geroje geografinėje padėtyje – čia pat Kaunas ir Vilnius, o Palanga – toli. Bet pasvarsčiusi su pasiūlymu sutikau.

Atvažiavau į Palangą 1970-ųjų gegužę, o tų pačių metų rudenį Palangos turizmo bazės direktorius pakvietė jau žinomą Palangoje dailininką, Joną, meniškai apiforminti albumą, kurį reikėjo pristatyti Turizmo tarybai. 

Kai Jonas įėjo, aš į jį nekreipiau dėmesio – spausdinau mašinėle. O Jonas, mano būsimas vyras, man vėliau prisipažino, kad, kai jis mane, tokią ilgaplaukę, pamatė, iškart jam kritau į akis (šypteli).

Jis visus metus mane mergino. Turėjau ir daugiau gerbėjų, bet laimėjo Jono atkaklumas ir nuoširdumas (juokiasi) ir labai gera jo širdis. Mes tapome šeima – jam buvo 33, man – 28. Mūsų dukra –  Aušrinė, turiu anūkėlį Miką. 

–Ar buvo lengva gyventi su menininku?

–(Juokiasi) Galbūt buvo lengva gyventi, nes jis manęs niekam nepavydėjo, o ir aš jo kitoms nepavydėjau. Net kartais pagalvoju, kiek pas mus buvo meilės, o kiek bendrystės? Jonas buvo labai paniręs į savo darbą – tapė paveikslus, ruošėsi parodoms, gaudavo privačių užsakymų. 

Šalia vienintelio Palangoje devynaukščio Daukanto gatvėje buvo šokių klubas „Neringa“, kuris dirbo kiekvieną dieną. Jo antrame aukšte buvo iškabinta Jono paveikslų paroda.

Patikusią šokėją Jonas pakviesdavo pažiūrėti jo paveikslų. Juos parodė ir poniai Albinai iš Klaipėdos. Ji liko susižavėjusi Jono paveikslais.

Kai tik atvažiuodavo į Palangą, apsilankydavo mūsų namuose. Kartą ji pas mus apsilankė su savo dukra ir būsimu žentu Gitanu Nausėda.

Mes juos pakvietėme prie stalo – tądien šventėme dukros 16-ąjį gimtadienį.

Jonas yra ir mane nutapęs – iki šiol jo tapytus savo ir dukros su sūneliu paveikslus turiu. Iki šiol gyvenu jo paveikslų apsuptyje. Be jų mano namai – ne mano būtų. Man rūpi, kas pasirūpins Jono meniniu palikimu, kai jau neliks manęs – gal miestui jo darbai pasirodys verti išsaugojimo? Tikiuosi, kad dalį jų paims dukra ar anūkas, kai užaugs, bet istoriniai – „Koplytėlė ant Birutės kalno“, „Jūra ir senasis tiltas“, kai kurie – manau, turi likti miestui. Jaunieji menininkai tokių paveikslų dabar netapo.

–Koks darbas jums buvo pavestas Palangos turistinėje bazėje?

–Grupės atvažiuodavo traukiniu į Kretingą ankstyvą rytą, o iš jos – į Palangą. Vasarą dirbau be jokių išeiginių. Kartais 60 žmonių eilutėje susidarydavo. Be to, antraeilėse pareigose, dirbau ir ekskursijų biure grupių vadove-gide. 

 –Dirbdama turistinėje bazėje Palangoje išvažinėjote visą Sovietų Sąjungą, tiesa?

–Tikrai taip. Po intensyvios vasaros gaudavome dvi savaites papildomų atostogų – keliaudavau su kolegomis po visą Sovietų Sąjungą pailsėti. Keliavau traukiniu „Lietuva“ – per visą Kaukazą, aplankiau Tbilisi, Jerevaną, Baku, Soči, Batumi, Gagrą, paskutinis sustojimas –  Maskvoje.

Tuo pačiu traukiniu su  bendradarbėmis lankėmės 24 paras vidurinėje Azijoje: Almatoje, Frunzėje, Ašchabade, Dušanbėje. Grįžome per Volgogradą.

Susitaupydavau, be to, turistinėje bazėje galėjau maitinis nemokamai.  Visą mėnesį gyvenau Leningrade – buvau išsiųsta į vyriausiųjų administratorių kursus. Susipažinau, kaip veikia jų turizmo sektorius, pamačiau „Ermitažą“, Jekaterinos rūmus.

Dirbdama turizmo sistemoje, lankiausi ir tuometinėje Čekoslovakijoje, Vengrijoje ir Demokratinėje Vokietijoje.

Lietuvai tapus nepriklausoma, plaukiau kruiziniu laivu į Vokietiją. Švedijoje įspūdį padarė į Karalių rūmas. Labai patiko ir pažintinė kelionė autobusu į Paryžių. Taip pat – ir kelionės į Romą, Londoną, Briuselį, Vieną, Amsterdamą, Vieną, kitus Europos miestus.

–Turite draugių?

– Tikrų draugių – mažai, o ir tos – apie 10 metų už mane jaunesnės. Neslėpsiu: kai pati esu sveika, man tie nuolatiniai bendraamžių nusiskundimai apie sveikatą nelabai patinka.

Su viena tokia neseniai paėjau, tai ji mane stabdė: „Kodėl taip bėgi? Aš nespėju.“ Jai atsakiau: „Aš ne bėgu, o einu.“

Bet aš stengiuosi išklausyti ir užjausti visus. Svarbu judėti – tada ir sveikata bus geresnė, o bendrauti geriau prie šampano ir tortuko  per gimtadienius. (šypsosi). 

Bet aš nesibaidau ir viena būti – daug skaitau, ir miesto bibliotekoje, ir namuose. Va, knygas apie Mūzą Rubackytę, Nelę Paltinienę ir monsinjorą Vasiliauską perskaičiau.

–Mylite Palangą?

–Žinoma! Čia – jūra, nors pradžioje ji mane nedarė įspūdžio, čia niekada nenuobodu, čia – Botanikos parkas, kuriame gali ir prisiuogauti, čia – Basanavičiaus gatvė – Palangos širdis ir magnetas.

O pasukus iš jos, man ypač patiko Simpsono gatvė – joje net oras šviežesnis. Visada sustojo prie Simpsono skulptūros – tarytum gyvomis akimis žiūrėtų.

Palangoje – ir žmonės įdomesni, Palanga nuolat gražėja.

Niekur kitur nemokėčiau ir nenorėčiau gyventi!

O po vasaros, kai pasiilgstu šiltesnių oro, su giminaite Inga – ji žymiai jaunesnė, be to, moka anglų kalbą – nekart esame poilsiavę Turkijoje ir Egipte. Lankėmės ir Ispanijoje – labai norėjau pamatyti Barseloną. Pernai buvome Bulgarijoje.

Jubiliejinius metus taipogi planuoju užbaigti kelione. Tik dar nežinau kur (šypsosi).

Gražina Vaišienė (Laimono Tamošiūno nuotrauka)

Gražina Vaišienė (Aušrinės Mikoliūnienės nuotrauka)

­palangostiltas.lt