Patylomis išnagrinėtoje vaikus pagrobusių „suverenų“ byloje – skandalingos detalės: vaikams kojas buvo apvynioję izoliacija

Kauno apylinkės teisme Vilčinskai buvo nuteisti už tai, kad liepos 18 dieną iš Kaune esančio vaikų gerovės centro „Pastogė“ pagrobė tris savo vaikus ir kelias savaites slapstėsi.

Sutuoktiniai buvo sulaikyti rugpjūčio 1 dieną, kai kartu su savo vaikais bandė kirsti Lietuvos sieną ir bėgti į Baltarusiją, tačiau jų automobilis užklimpo pelkėje, todėl pabėgimas žlugo.

Už savo vaikų pagrobimą beveik mėnesį už grotų praleidusiam M. Vilčinskui buvo skirta 60 parų arešto bausmė, tačiau jos vykdymas buvo atidėtas vienerių metų laikotarpiui, o pats vyras nedelsiant paleistas į laisvę. Panaši bausmė skirta ir I. Vilčinskienei.

Kadangi byla buvo išnagrinėta nerengiant žodinių teismo posėdžių, daugybė šios istorijos detalių visuomenei liko nežinomos. Tačiau Alfa.lt pavyko susipažinti su Kauno apylinkės teisme priimtu nuosprendžiu, iš kurio aiškėja daug įdomių aplinkybių.

Susikibo su centro darbuotoja

Pasirodo, M. Vilčinskas su žmona ne tik pagrobė savo vaikus, bet tai padarė, galima sakyti, išplėšdami atžalas gerovės centro darbuotojams iš nagų. Su viena iš darbuotojų, norėjusia sulaikyti tėvus, M. Vilčinskas kone susimušė.

Dėl savo karšto būdo, M. Vilčinskas buvo netekęs privilegijų pamatyti vaikus. Po vieno iš žmonos apsilankymų „Pastogėje“ M. Vilčinskas sužinojo, jog jo vaikų kūnai buvo išberti, jie karščiavo. Liepos 18 d. vaikai buvo nuvežti į polikliniką.

Grįžus į gerovės centrą, Vilčinskai lauke jau laukė savo vaikų. Šiems išbėgus pasisveikinti, pradėjo lyti lietus, todėl socialinė darbuotoja pasiūlė jiems susitikti gerovės centro viduje.

Pasikarščiavęs M. Vilčinskas su socialine darbuotoja apsižodžiavo, paskui tarp jų kilo silpna kova, kuomet darbuotoja neleido M. Vilčinskui atidaryti automobilio durelių. Šių grumtynių metu, I. Vilčinskienė įsodino vaikus į automobilį, o socialinė darbuotoja, išsigandusi dėl savo saugumo, nuo jo pasitraukė.

Pati gerovės centro darbuotoja ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog su M. Vilčinsku grūmėsi kelias minutes – ranka laikė automobilio duris, neleisdama jų atidaryti, o vyras bandė jos ranką patraukti. Iš pradžių grumtynės buvo „silpnos“, tačiau M. Vilčinskas esą darėsi agresyvesnis, jo veiksmai darėsi stipresni, todėl pabūgusi moteris galiausiai nusileido tėvui.

Tuo tarpu pats M. Vilčinskas tyrėjams teigė, kad jokio susistumdymo nebuvo – esą darbuotoja pasakiusi, kad jie gali daryti, ką nori.

Pabėgimas – itin spontaniškas: manėme, kad taip bus geriau

Ikiteisminio tyrimo metu sutuoktiniai teigė, kad viena iš spontaniško pabėgimo priežasčių tapo nerimas dėl jų vaikams atliekamos „intervencijos“ – pasak M. Vilčinsko, juos neramino tai, kad „kažkas daryta su adatomis“.

Tuo tarpu I. Vilčinskienė teigė, kad „viskas įvyko neplanuotai“ – kai su vyru atsisėdo į automobilį, nes lijo lietus, tiesiog nusprendė važiuoti. J

Moteris teigė negalinti pasakyti, kuris iš jų nusprendė išvažiuoti –tiesiog abu tuo metu jautė, kad nori būti su vaikais. „Jie buvo apsirgę – berniukai tuo metu buvo išberti, tada atrodė, kad tiesiog gelbėju savo vaikus, nors ir tuo pačiu supratau, kad elgiuosi prieš įstatymus.

Tiesiog vaikų buvom pasiilgę, jaudinomės dėl jų kasdien, manėme, kad su mumis jiems tiesiog bus geriau, nes esame jų tėvai“, – tokius nuteistosios žodžius tyrėjai užfiksavo ikiteisminio tyrimo metu.

Tokius dokumentus bėgliai pateikė pareigūnams. VSAT

Kelionės tikslas – Baltarusija

Kur slapstėsi kelias savaites, abu sutuoktiniai aiškino skirtingai, maža to, atsisakė tiksliai nurodyti, ką tuo metu veikė.

Remiantis miglotais Vilčinskų parodymais, sutuoktiniai su vaikais, nežinodami savo kelionės tikslo, važiavo ten, kur matė akys. Pagalbos kreipėsi į pažįstamus, tačiau atsirado tik vienas žmogus, sutikęs jiems padėti: juos pavežėjo, suteikė šeimai vietą pernakvoti bei pastogę ateinančioms dviems savaitėms.

Čia šeima gyveno, vaikai žaidė name ir namo rūsyje, tačiau į viešas erdves nėjo.

M. ir I. Vilčinskai tikina, jog jiems rūpi tik jų vaikai, todėl kai šeima pamatė, jog spaudoje pasirodė straipsniai, kuriuose buvo rašoma, jog tėvams už vaikų pagrobimą gresia laisvės atėmimas iki dviejų metų, šie nusprendė bėgti į Baltarusiją, o pastarąją valstybę pasirinko todėl, kad Baltarusija nėra Europos Sąjungos dalis, Vilčinskai manė, jog ten jų niekas neieškos.

Šeima pripažino, kad neturėjo galiojančių asmens tapatybę įrodančių dokumentų, nes jais netiki. Turi tik savo sukurtus Vilčinskų bendruomenės pažymėjimus, todėl legaliai keliauti į kitą šalį negalėjo.

Šeima planavo Lietuvos-Baltarusijos sieną kirsti per miškus, kur tikėjosi, jog nebus tvoros.

Nusprendus bėgti į Baltarusiją, Vilčinskų šeima susikrovė daiktus, suruošė vaikus: jei reikėtų plaukti per upę, atžalas aprūpino plaukmenimis, kad vaikai nesusižeistų ir jų neužpultų erkės, jų kojas apsuko izoliacine juosta.

Vaikus bandė susigrąžinti ir teisiniais būdais

Iki 2023 metų vasaros Vilčinskai gyveno Vokietijoje. Ten vyresnėliai jų sūnūs lankė mokyklą, jauniausios šeimos atžalos ten ir gimė. Vilčinskai grįžo į Lietuvą, nes jau Vokietijoje prasidėjo nesutarimai su valdžia.

Mat ten sudegė šeimos butas, o gavus naują gyvenamą vietą, šeima turėjo mokėti už abu būstus, ko jie daryti nenorėjo. Grįžę į Lietuvą, Vilčinskai gavo socialinį būstą.

Įklimpęs bėglių automobilis. VSAT nuotr.

Paaiškėjo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti ir jau suaugęs Vilčinskų sūnus bei I. Vilčinskienės tėvas.

Pasak vyresnėlio Vilčinskų sūnaus, „suverenai“ I. ir M. Vilčinskai savo jaunesnio sūnaus į mokyklą pradėjo nebeleisti, nes šis daug sirgo ir mokykloje jam buvo nesaugu.

Po tokio šeimos sprendimo, jų namuose apsilankė policija, vaikų teisės, net paramedikai ir ugniagesiai. Būtent tą dieną trys jauniausi Vilčinskų vaikai buvo atimti iš šeimos.

Pirmiausia išsigandusi mama bandė vaikus susigrąžinti teisiniu keliu: kreipėsi į prokuratūrą, policiją. Tačiau jie niekuo padėti negalėjo. Nuo to laiko tiek M. Vilčinskas, tiek I. Vilčinskienė, tiek vyresnėlis jų sūnus lankė jaunėlius gerovės centre.

Liepos 18 dieną, į Vilčinskų šeimos buto duris, kuomet vyriausias jų sūnus buvo vienas namuose, pasibeldė policija. Jokių neįprastų daiktų tėvai nepasiėmė, pasiėmė tik telefoną, jų bendruomenės dokumentus.

Kuomet į duris pasibeldė policija, vyriausias sūnus paskambino tėvui, tačiau iš jo išgirdo žinią, kad šeima išvyksta į tėvynę. Sūnus nežinojo, kur ta tėvynė. Galiausiai jį pasiekė žinia, kad šeima jau išvyko į Baltarusiją.

Po šio skambučio šeimos ir vyriausio sūnaus bendravimas telefonu nutrūko, o su tėvais sūnui susisiekti daugiau nepavyko.

Nuo tos dienos, kuomet išvyko I. Ir M. Vilčinskai, su vyriausiuoju sūnumi būna iš Vokietijos grįžęs I. Vilčinskienės tėtis, kuris, kartu su anūku patrauks, o gal jau ir patraukė atgal į Vokietiją.

Uošvis tokių kalbų nesuprato

I. Vilčinskienės tėtis su dukros šeima bendravo telefonais, nes jis gyveno Vokietijoje, o dukros šeima – Lietuvoje. Apie tai, jog iš šeimos atėmė vaikus, senelis sužinojo iš dukros.

Kuomet I. Vilčinskienės tėtis bendraudavo su žentu, šis kalbėdavo apie įstatymus, apie tai, kad jie yra Amerikos piliečiai. Jis tokių kalbų nesuprato, nenorėjo kišti nosies į dukters šeimos reikalus.

Apie anūkų pagrobimą senelis sužinojo iš draugo Vokietijoje, kuomet sulaukė iš jo skambučio ir šis seneliui pranešė, kad spauda rašo apie pagrobtus vaikus. Apie dukros ir žento būvimo vietą vyras tyrėjams teigė nieko nežinojęs.

Automobilyje – dar vienas keleivis

Lietuvos-Baltarusijos sieną nusprendusi kirsti šeima automobilyje buvo ne viena. Automobiliu kartu važiavo vyras, kuris keliavo autostopu.

Pastarojo vaidmuo šioje istorijoje – itin įdomus: iš pradžių įtarta, kad jis yra Vilčinskų bendras, tačiau vyras galiausiai išsisuko nuo įtarimų ir baudžiamosios atsakomybės.

Beje, tiek pats vyras, tiek ir nuteisti tėvai pateikė skirtingas versijas – pavyzdžiui, I. Vilčinskienė teigė, kad šis vyras parūpino jos sutuoktiniui automobilį ir padėjo pabėgti, tuo tarpu pats „padėjėjas“ tikino, kad tebuvo atsitiktinis pakeleivis.

Vyras teigė, kad šeimos nepažinojo, bet suprato, jog tai šeima, pagrobusi savo vaikus. Pakeleivis taip pat tikino, kad keliauti iš Lietuvos neketino. Kai automobilis jau buvo pasienio ruože, jį sustabdė pasienio pareigūnai.

Ką pareigūnai kalbėjo, keleivis nesuprato, nes šie kalbėjo ne lietuviškai, o galiausiai M. Vilčinskas nieko nesakęs pradėjo važiuoti link pasienio ruožo, kur juos sulaikė pareigūnai.

Grąžins ir automobilį, ir pinigus, ir kitą turtą

Kaip paaiškėjo praėjusį penktadienį, vaikus pagrobusių „suverenų“ laukė pakankamai švelnios bausmės – abu sutuoktiniai buvo nuteisti arešto bausmėmis, tačiau jų vykdymas atidėtas.

„Pažymėtina, kad baudų skyrimas kaltinamiesiems visiškai neatitiktų bausmės paskirties, kadangi kaltinamieji nedirba, turi tris mažamečius vaikus, todėl baudos bausmės būtų per didelė našta šeimai bei nepasiektų bausmės tikslų“, – taip teisėjos Živilės Bliūdžiuvienės nuosprendyje motyvuojamos paskirtos bausmės.

Aiškėja, kad tai buvo ne vienintelė malonė, kurios sulaukė Vilčinskai – teismas nurodė grąžinti ir automobilį, nors pastarasis buvo nusikaltimo įrankis, ir kitus turtus.

Sutuoktiniams teismo sprendimu turi būti grąžinti ir mobilieji telefonai, planšetinis kompiuteris, piniginė su pinigais, net automobilis „Fiat Scudo“, nors pastarąjį būtų galima traktuoti kaip nusikaltimo įrankį.

Kitas įdomus momentas – šios istorijos metu nemažai dėmesio sulaukė sutuoktinių pasigaminti „Vilčinskų bendruomenės“ dokumentai. Nors įtarta, kad pastarieji yra padirbti, jie taip pat buvo grąžinti M. Vilčinskui.