Lietuvių skalikais vadinama medžioklinių mūsų šalyje išvestų šunų veislė. Rašytiniuose šaltiniuose teigiama, kad drauge su jais stambūs žvėrys buvo medžiojami jau XVI a.
Šie šunys laikomi itin draugiškais, ramiais, patikliais, labai ištvermingais ir turinčiais gerą uoslę. Jiems yra būtinas ir nemažas fizinis krūvis.
Tarpukario Lietuvoje lietuvių skalikai buvo labai paplitę, bet po karo ši veislė labai išretėjo, o taip pat buvo mišrinama su įvairiais šunimis.
Praėjusio amžiaus viduryje lietuvių skalikai jau buvo bebaigę nykti, o už šios veislės atkūrimą turėtume dėkoti telšiškiui Zigmantui Goštautui. Pastarasis, dirbęs gamtos apsaugos Telšių komitete, pasitaręs su Vilniaus universiteto gamtos fakulteto dėstytoju Viktoru Bergu, žinomu kinologu, ir pradėjo sunkų selekcininko darbą atkuriant veislę.
Jau 1981 m. jo įdirbis davė vaisių – tais metais įvyko pirmoji lietuvių skalikų paroda. Šiam šuniui dedikuota skulptūra šiuo metu puošia ir Telšių Turgaus aikštę, o šalia miesto taip pat yra įsikūręs ir vienas iš šalyje veikiančių lietuvių skalikų veislynų.
Šiandien vienintelė nacionalinė šunų veislė vis dažniau pasitelkiama ne medžioklei, o auginimui namuose – jie tampa mylimu kasdieniu žmogaus palydovu ir draugu. Be to, kasmet visoje Lietuvoje yra organizuojamos ir skalikų parodos.
Rašyti komentarą