V. Rubavičius: Vilniaus universitetas - valstybingumo naikintojų gretose

Lietuvoje konstitucinis Žalimas, paniekinęs juridinį sveiką protą, jau buvo išaiškinęs, kad šeima esanti lyčiai neutrali, kitaip tariant, niekaip nesisiejanti su vyro ir moters sąjungos kildinama nauja gyvybe. Tačiau tam požiūriui įtvirtinti reikalinga ir nauja kalba, o su ja ir - naujas žmogus.

Vytautas Rubavičius

Universiteto diegiama orveliškoji naujakalbė yra ideologinis naujojo žmogaus kūrimo įrankis, turintis kuo greičiau keisti „atgyvenusį", su pažanga „nespėjantį" pasaulėvaizdį ir pasaulėjautą, kuri dar vis puoselėja prigimtinę genetinę vyro ir moters skirtį, o gyvenamajame pasaulyje niekaip negali užmiršti evangelinių tiesų, taip pat ir Žmogaus teisių deklaracijoje iškeltos nelygstamos motinystės svarbos.

Neigiant dviejų lyčių tikrovę ir įtvirtinant daugialytiškumo, keistalytiškumo, o tiksliau - norimais lytiniais tapatumais programuojamo belytiškumo supratimą, būtina peržengti „kalbinę binarinę (moters ir vyro lyties ir gramatinės giminės) sistemą".

„Gairėse" nurodoma, kad bendraujant žodžiu ir raštu jau reikia „kreiptis taip ir vartoti tokias giminės formas ar jų atitikmenis, kokius renkasi pats žmogus". Tačiau kalbos gramatinė sistema nesiduoda taip lengvai nulaužiama - gairių kūrėjai taip ir nepasiūlo jokių kitų giminių, kurios tiktų jau dabar prikurtiems ir programuojamiems ar tik ne 70-dešimčiai keistųjų lytinių tapatumų.

Nesvarsto pažangieji gairininkai ir klausimo, o kaip laiduoti teises daugumos lietuvių, kurie nori būti vadinami vyrais ir moterimis, kur jiems skųstis įsižeidus dėl naujųjų kreipinių? „Gairių" kūrėjams tokios problemos nė motais - jose tesiknaisioja „atsilikėliai", nesuvokiantys „pažangos" vyksmo. Jie pagrįstai įsitikinę, kad visas tokias problemas jų, tad „pažangos" bei naujojo lytiškumo, naudai „išspręs" konstitucinis Žalimas ir politinis valdantysis elitas.

„Gairėse" aiškiai teigiama, kad naujakalbės kūrimas yra ideologinis apsisprendimas, kitaip tariant, grindžiamas tam tikros ideologijos.

Atrodytų, kas jau kas, o universiteto gairininkai profesoriai turėjo bent keliais sakiniais nusakyti ir esminius tos naujosios ideologijos bruožus.

Mokslininkams derėjo apšviesti nesusipratusią publiką paaiškinant, kuo ta ideologija vertinga, teisinga, kokios mokslinės ar „demokratinės" tiesos ją palaiko, kaip ji pasitarnaus bent jau „gerovės valstybei" kurti.

Tačiau apie tai nė žodžio. Kukliai nutylėta ir pati ideologija. Kodėl bijota pasakyti, kad mes, Vilniaus universiteto vadovai ir profesūra, diegiame genderizmo ideologiją ir nepakęsime jokių abejonių tos ideologijos „šviesa ir tiesa", kad ir kokiais gamtamoksliniais, kultūrantropologiniais, psichiatriniais ar filosofiniais argumentais naujosios ideologinės „tiesos" būtų paneigiamos.

Naujojo lytiškumo ideologija laikosi nuostatos, kad svarbiausia žmogui yra ne biologinė, o socialinė lytis, kitaip tariant, sociokultūriniai lytiniai vaidmenys, kuriuos galima keisti pagal poreikius ar madą. Siūloma „pažanga" - galutinis išsilaisvinimas iš biologinių gamtos „pančių", o tiksliau - iš biologinio gyvybės reprodukcijos ciklo.

Rimvydas Petrauskas į istoriją įeis kaip rektorius, kurio vadovaujamas Vilniaus universitetas pasuko į lietuvių kalbos ir valstybingumo naikinimo kelią. Stasio Žumbio nuotr.

Pirminė užduotis - naujakalbe ir juridika perkurti socialinius santykius ir žmogaus sąmonę taip, kad jis jau niekaip negalėtų apsispręsti dėl savo lyties, o viešumoje galėtų kalbėti tik kaip belytė ar keistalytė būtybė.

Kaip tik tokia ir reikalinga techninės bei technologinės sistemos valdomai vakariečių visuomenei - juk technika ir ją valdantys algoritmai yra belyčiai, tačiau galintys programuoti įvairiausius „lytiškumus" ir jų teikiamų malonumų rinkas.

Ką reiškia galutinis išsilaisvinimas iš vyro ir moters skirties ir „biologinių pančių"?

Visuotinį bergždumą, tačiau sykiu - politinį ir kultūrinį bergždžiųjų valdymą. Genderizmas yra bergždžiųjų ideologija.

Bergždiesiems nereikia laisvintis iš „vaisingumo pančių" - jie iš prigimties, o dalis ideologiškai, jau laisvi. Juk genderizmo išpažinėjai mergaitėms ir moterims siūlo ne baimintis abortų, o jais didžiuotis, nes jie liudija moters „laisvumą" ir „pažangumą".

Genderizmas yra perdėm ateistinė, prieš krikščionybę nukreipta, ideologija, kurios vienas didžiausių priešininkų yra Šventraščiuose įtvirtinta pasaulio kilmės ir raidos, taip pat vyro ir moters šeimos bei naujos gyvybės šventumo samprata. Įvairiose vadinamojo demokratinio pasaulio šalyse vis labiau stiprėja genderistų spaudimas Bažnyčiai atsisakyti evangelinių tiesų, pripažinti, laiminti ir šventinti keistalyčių sąjungas, laikant jas šeimomis. Imami persekioti piliečiai, drįstantys socialiniuose tinkluose ar viešumoje cituoti Šventraščio sakinius apie mirtinas nuodėmes, Sodomą ir Gomorą bei kitus politiškai „nekorektiškus" dalykus. Teologiniu požiūriu genderizmas yra satanistinė ideologija, nesvarbu, kad įvyniota į šėtoniškai gundančius „laisvės", „pažangos", „tolerancijos" popierėlius.

O politologiniu - totalitarinė.

Totalitarizmo bruožai būdingi visuotinai genderizmo diegimo praktikai - prievartinis „naujojo žmogaus" kūrimas, pasitelkiant pasaulinių institucijų ir valstybių visapusišką juridinį terorą, atsiejant tėvus nuo vaikų auklėjimo, kriminalizuojant abejones „genderizmo tiesomis", arši kova su Bažnyčia.

VU naujakalbės kūrimas yra neabejotina „minkštoji" tokio teroro apraiška.

Paskelbtosios „Vilniaus universiteto lyčiai jautrios kalbos gairės" sumanytos ir kaip veiksmingas dėstytojų ir mokslininkų perauklėjimo įrankis, kuris įteikiamas susipratusiems studentams aktyvistams, kurie jau skatinami pranešti „kur reikia" apie pasitaikysiančius nukrypimus nuo tų gairių. Suprantama, kad „gairėmis" galima dėstytojus šantažuoti - jokių krikščioniškų tiesų, jokio su naujojo lytiškumo „tiesomis" nesuderinamo mokslo bei filosofijos.

O kad aktyvistai nesijaustų ir nesiskųstų neva diskriminuojami dėl „pažangumo", dėstytojai turės juos ir įvertinti kuo geriausiai.

Universiteto vadovas istorikas Rimvydas Petrauskas ir jo komanda žino, ką daro. Apgailėtina, kad į Lietuvių kalbos naikinimo ir naujosios totalitarinės ideologijos diegimo darbą aktyviai įsijungė kaip tik VU filologų profesūra, tad dera ją išvardyti: profesoriai Jurgis Pakerys, Loreta Vaicekauskienė, Natalija Arlauskaitė, padedami dr. Vuko Vukotičiaus ir filosofijos doktorantės Akvilės Giniotaitės, matyt, padėjusios profesoriams geriau susigaudyti naujojo lytiškumo subtilybėse.

Dar labiau apgailėtina, kad profesūros veiklos gaires nustatinėjo ir naujakalbės kūrimo programą konsultavo būrelis jokia akademine veikla nepasižymėjusių jaunųjų Viešosios įstaigos „Įvairovės ir edukacijos namai" aktyvistų, jau sukaupusių patirtį diegti gerai finansuojamas belytiškumo ir keistalytiškumo programas darželiuose bei mokyklose.

Tad Lietuvių kalbos, o su ja ir valstybingumo naikinimo „VU gairės" netrukus turėtų apsireikšti ir švietimo sistemoje.