Pabėgimas į Lietuvą – kaip filme apie šnipus: geriau sušaudykite, bet tik į Rusiją neišsiųskite!

(3)

„Kovojau prieš valdininkus ir saugumiečius. Aš – paprastas elektrikas – juos apmulkinau, o tokių dalykų jie neatleidžia. Jei grįšiu į Rusiją, manęs laukia mirtis“, – sakė į Lietuvą pabėgęs rusas Vladimiras Egorovas.

Alfa.lt jau trumpai pasakojo apie įstabų V. Egorovo atvejį – vyriškis iš Rusijos provincijos išgarsėjo kelis mėnesius slapstęsis nuo FSB, o vėliau pabėgęs į Lietuvą. Rusakalbėje žiniasklaidoje jau pelnė teroristo elektriko pravardę.

V. Egorovas kruopščiai ruošėsi pabėgimui ir galiausiai neteisėtai perėjo, o tiksliau, perplaukė Lietuvos ir Baltarusijos sieną ir pasiprašė politinio prieglobsčio. Pabradės pabėgėlių stovykloje šiuo metu gyvenantis V. Egorovas portalui Alfa.lt atvirai papasakojo savo istoriją.

– Gavote teroristo elektriko pravardę. Kaip ją vertinate?

– Gerai. Man net patinka. Galima sakyti, pats ją „reklamuoju“ rašydamas socialiniuose tinkluose. Vis dar turiu humoro jausmą. Be jo turbūt net nebūčiau išgyvenęs tai, ką teko patirti per kelerius pastaruosius metus.

– Ką reikia padaryti, kad Rusijoje iš elektriko virstum „teroristu“?

– Visada buvau toks žmogus, kuris, matydamas neteisybę, netyli. Visą gyvenimą pragyvenau gimtajame Toropece (Tverės srityje) ir mačiau, kaip buvo griaunama sveikatos apsauga, kaip buvo vagiama su valdininkų palaiminimu.

Ten pas mus viskas sugriauta ir išvogta. Pakanka uždavinėti valdžiai nepatogius klausimus ir prisižaisi. Rašiau apie tai satyrinius straipsnius, nevengiau aštrių epitetų ir pasisakymų. Žmonės ėmė į mane kreiptis, ieškodami teisybės, ir valdžios kantrybė netrukus išseko – manimi užsiėmė FSB.

Pradėjo ieškoti priekabių ir juos rado mano rašiniuose bei įrašuose. Iš pradžių buvau nuteistas lygtinio laisvės atėmimo bausme, o po to jau tapau „tikru ekstremistu“ ir dabar man gresia 10 metų kalėjimo.

Turbūt už tai, kad Putiną žiurke pavadinau (juokiasi).

– 2017 m. pabėgote į Ukrainą. Kodėl jus išdavė atgal?

– Iš tiesų į Ukrainą tada bėgau net ne pirmą kartą. Iš pradžių naiviai maniau, kad nereikia jokių dokumentų, tik pasiprašai prieglobsčio, ir viskas puiku. Pasirodo, ne. 2017 m. jau buvau geriau pasiruošęs ir ukrainiečiai mane priėmė. Susiradau, kur gyventi, įsidarbinau. Jaučiausi laisvu žmogumi.

Tačiau po kelių mėnesių mane išsikvietė ukrainiečių saugumas ir išmetė į Baltarusiją, neva kaip be dokumentų sugautą sienos pažeidėją. Į Baltarusiją, nes iš tiesų į Ukrainą patekau, perėjęs Baltarusijos sieną.

Iki šiol nesuprantu, kodėl jie taip padarė. Tik pareiškė, kad man Rusijoje „niekas negresia“. Dar po kurio laiko Baltarusijos KGB uždėjo man ant galvos maišą, pasodino į automobilį ir nuvežė į Rusiją.

Gailiuosi, kad tada, vos patekęs į Baltarusiją, nemėginau iškart pereiti Lietuvos sienos.

– Rusijoje patekote į kalėjimą?

– Taip. Laimei, turėjau gerą advokatę ir FSB nesiryžo manęs kankinti jiems įprastomis priemonėmis. Tiesa, laikė nuogą šaltyje, baugino, rodydami kitus kalinius, kurie buvo žiauriai sumušti.

FSB man liepė prisipažinti, kad dirbau Ukrainos žvalgybai. Suprantate, ką tai reiškia? Tėvynės išdavimas. Pasakiau saugumiečiams tiesiai: jei norite mane nužudyti – sakykite, ką reikia prisipažinti, ir aš tai padarysiu – vis tiek mano žodžiai nieko nereiškia. Rusijos kalėjime tokie dalykai įprasti.

Prisipažinau, ko jie reikalavo, bet tėvynės išdaviku manęs visgi nepaskelbė. Saugumiečiai turbūt labai rimtai į mane nežiūrėjo. Juk aš ne koks nors Navalnas (juokiasi). Mane išleido, sėdėjau namie, o saugumiečiai vis kratas atlikinėdavo.

Darbo gauti negalėjau ir gyvenau už 30 eurų pašalpą. Teisėsauga prie manęs net dėl to prisikabino, neva „o tai už ką gyveni“? Bet praėjusių metų gruodį man vėl iškėlė bylą. Šį kartą dėl terorizmo. Supratau, kad viskas tikrai rimta.

Ieškojau pagalbos, bet iš niekur jos nesulaukiau. Jokios teisės gynėjų organizacijos man nepadėjo. Jos gali tik „verkti“, kai žmogų už grotų įkiša. Net žmona man pasakė, kad geriau būčiau miręs, „bent jau vaikai pašalpą gautų“.

Buvo labai sunku. Tada įvyko tikras stebuklas – socialiniuose tinkluose susipažinau su vienu išsilavinusiu ir pasiturinčiu miestiečiu, kuris mane išsivežė į Maskvą ir padėjo slapstytis. Su juo kartu ėmėme planuoti ir mano pabėgimą į užsienį.

Tai – labai drąsus žmogus, kuris padėjo man dėl to, kad, kaip pats sakė, norėjo parodyti sūnui, kad nereikia nusilenkti prieš nusikaltėlių valdžią.

– Tada ir sumanėte bėgti į Lietuvą? Kodėl pasirinkote mūsų šalį?

– Ne iš karto. Vis dar galvojau apie Ukrainą, nes turiu ten draugų, kurie žadėjo mane slėpti nuo SBU.

Antras pasirinkimas buvo Latvija per Baltarusiją, bet sužinojau, kad jie labai įtvirtino sieną – pastatė tvorą ir vos ne griovius su krokodilais iškasė (juokiasi). Tada sužinojau, kad Lukašenka leidžia nelegaliems migrantams laisvai bėgti į Lietuvą. 

Dabar jaučiuosi kaltas prieš Lietuvą, kad tuo pasinaudojau, bet tikiuosi, kad lietuviai supras, kodėl taip padariau. Jei rimtai, mane labai įkvėpė istorijos, kad Lietuva neišduoda politinių pabėgėlių.

Kaipgi ten sakė jūsų ministras apie Cichanouskają? Greičiau pragaras užšals, nei mes ją išduosime? O kuo aš už ją blogesnis (juokiasi)?

Ruošiausi labai skrupulingai: pasirinkau kuo sunkiau pereinamą pasienio ruožą – pelkėtą vietovę ir ežerą. Net treniravausi plaukti.

Pasiruošiau lastus, neperšlampamą maišą, į kurį susikroviau drabužių pamainą. Trumpam žygiui per Baltarusijos teritoriją pasiruošiau kareivišką uniformą, kad geriau būtų slėptis – neduok Dieve, baltarusiai būtų pagavę!

Nusistačiau maršrutą be interneto ryšio veikiančioje GPS programėlėje, telefone užšifravau visus dokumentus, kuriuos ruošiausi pateikti Lietuvos pareigūnams. Nuodugniai studijavau palydovines Lietuvos pasienio nuotraukas, kurias galima rasti internete. Ruošiausi labai rimtai.

– Į Lietuvą patekote plaukte?

– Taip. Mano globėjas nuvežė mane į iš anksto suplanuotą vietą. Bridau pelkėmis ir beveik pasiklydau. Iki atviro vandens pasirodė labai sunku prieiti. Jau ėmiau panikuoti, bet visgi sugebėjau perplaukti ežerą pasienyje.

Teko vandeniu beveik kilometrą įveikti. Kai apie tai vėliau papasakojau jūsų pasieniečiams, jie į mane žiūrėjo tokia veido išraiška, kad supratau, jog bepročiu palaikė.

V. Egorovas pasakoja, kad jaučiasi keistokai būdamas vieninteliu neekonominiu migrantu pabėgėlių stovykloje.

Archyvų nuotr.

– Kas nutiko toliau?

– Pirmiausia, išlipęs iš vandens, netoliese pamačiau namą ir skelbimą rusų kalba, kad jis parduodamas. Vos nenualpau, pamanęs, kad pasiklydau ir grįžau į Baltarusiją. Nebebūtų užtekę jėgų vėl plaukti į Lietuvą. Ačiū Dievui, pasirodė, kad patekau į Lietuvą.

Dar pažygiavau mišku, o tada persirengiau į normalius drabužius, susiradau kelią ir patraukiau į Dūkštas, nes žinojau, kad iš ten galiu nukakti į Vilnių, nes būtent ten norėjau pasiduoti pareigūnams.

Buvo karšta, o aš – nežmoniškai pavargęs, bet „žvaliai“ žingsniavau šalikele ir iš visų jėgų mėginau vaidinti vietinį.

Turėjau šiek tiek eurų – Dūkštose nusipirkau autobuso bilietą ir atvažiavau į Vilnių. Jėgų beveik nebeturėjau, bet nebuvo kas daryti.

Tik nusipirkau buteliuką „Fantos“, kad atsigaivinčiau, ir ėmiau „kabinėtis“ prie praeivių, klausinėdamas, kur rasti policininką.

Man šis „procesas“ beveik isterišką juoką kėlė: pas mus Rusijoje policininkai ant kiekvieno kampo, o Vilniuje žmonės kraipė galvomis ir sakė, kad niekur aplinkui nematė policijos (juokiasi). Galiausiai man patarė eiti į stotį ir paprašyti apsaugos, kad iškviestų policiją. Taip ir padariau.

Priėjau prie tokių didžiulių apsauginių, kokių gyvenime nesu matęs, ir apsidžiaugęs, kad jie kalbėjo rusiškai, išdėsčiau savo reikalą: štai, aš pažeidžiau jūsų valstybės sieną – padariau nusikaltimą ir noriu pasiduoti teisėsaugai.

Jie ilgai kraipė galvas, bet galiausiai iškvietė policiją. Atvažiavę pareigūnai taip pat ėmė mane ne mušti, kaip su tokiu žmogumi garantuotai pasielgtų Rusijoje, o ėmė klausinėti, ar manęs niekas neapiplėšė, ar kitaip nenuskriaudė.

Gal mane į Rusijos ambasadą nuvežti? Vos ne rėkti pradėjau, kad sušaudykite, jei norite, bet tik ne į Rusijos ambasadą! Matyt, tada jie galiausiai patikėjo, kad aš rimtai (juokiasi) ir perdavė mane migracijos pareigūnams.

Jiems jau atvirai išklojau visą istoriją. Manau, kad ir čia man padėjo humoro jausmas, nes pokalbis praėjo gana geranoriškai.

– Dabar gyvenate pabėgėliams skirtame palapinių miestelyje. Kaip sekasi ten?

– Čia viskas puiku! Visi patogumai, padoriai maitina. Kaip atostogos. Be to, Vilniuje spėjau nusipirkti telefono kortelę ir dabar galiu su žmonėmis bendrauti, beje, interneto ryšys Lietuvoje puikus.

Rusijoje mane ir mano „likimo draugus“ iš Irako ir kitų tolimų šalių būtų nuvarę kokius nors katorginius darbus dirbti, o čia net stovyklą tvarko lietuviškas personalas (juokiasi)! 

Aš čia vienintelis baltasis ir iš pradžių kiek baiminausi irakiečių, bet vėliau susikalbėjome ir dabar santykiai normalūs su visais.

Net ėmiausi savotiškai globoti su manimi palapinėje gyvenančius du šrilankiečius – juos arabai truputėlį skriaudė.

Aš esu gyvas ir esu laisvoje šalyje. Tai viskas, ko man reikia.

Kiti pabėgėliai skundėsi, kad ieško gero gyvenimo ir Lietuvoje būti nenori. Girdėjau, kad net riaušes buvo sukėlę prieš pat mano atvykimą.

Pagalvojau, et, papultumėte jūs į migrantų stovyklą Rusijoje – kitokią giesmę giedotumėte (juokiasi).

O aš noriu likti Lietuvoje. Nieko nemokamai man nereikia, ir jei viskas susitvarkys sėkmingai, manau, kad galiu būti naudingas – juk esu vyras nagingas, galiu bet kokią elektroniką sutaisyti.

Esu įsitikinęs, kad ir prie lietuvių gyvenimo būdo nesunkiai pritapsiu.

 

Labai noriu, kad lietuviai suprastų: jei mane grąžins į Rusiją, tai jei nenužudys iš karto, aš mirsiu kalėjime. Man 54 metai ir 10 metų Rusijos kalėjime man taip pat tolygu mirties nuosprendžiui. Prašau tik leisti man ramiai gyventi ir dirbti Lietuvoje. Na, dar svajoju kažkiek pakeliauti, juk aš net lėktuvu gyvenime nesu skridęs.

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder