Pareigūnės karjera: nuo dispečerės iki vidaus tarnybos kapitonės

Rytais pažadina darbas

Baigusi vidurinę mokyklą Dalia nežinojo, kokią profesiją rinktis, kas ją traukia. Įstojo į pirmą pasitaikiusią studijų programą – buhalteriją, tačiau ramus buhalterės darbas jos neviliojo. „Man reikėjo kažko įdomaus, norėjau veiksmo, – prisipažino prieš 25 metus Gargždų PGT duris pravėrusi D. Kasparaitienė.

– Pirmąjį gaisrą mačiau vaikystėje, stebėjau jį gesinusius ugniagesius, bet daugiau apie šį darbą nieko nežinojau. Atsidūrusi šiame kolektyve pamačiau uniformuotus žmones, kurie dirba pagal komandą, yra atsakingi vieni už kitus.

Supratau, kad tai darbas, kurio man reikia. Iki tol nepagalvojau, jog tokia patraukli ugniagesio profesija – atradimas man buvo.“

Baigusi kursus D. Kasparaitienė dirbo dispečere, buvo jauniausia, tačiau ją supo patyrę darbuotojai. „Jaučiau jų globą ir palaikymą, todėl greitai įgijau pasitikėjimą, – šypsojosi pareigūnė. – Tuomet tarnybai vadovavo Stanislovas Petrikas, kuris buvo atsidavęs darbui vienijantis kolektyvą, sugebėjęs jį įkvėpti. Jo pavyzdys man buvo svarbus.“

D. Kasparaitienė prisiminė, jog dirbo pamainomis – kas ket­virtą parą. Jai atrodė, jog per ilgi laisvadieniai – norėjo greičiau lėkti į darbą. „Supratau, kad tai yra mano darbas, kuris žadina rytais. Ir iki šiol juo gyvenu“, – prisipažino pareigūnė.

Tačiau prasidėjus reorganizacijai, Gargždų PGT nebeliko dispečerės etato – Dalia buvo perkelta į Klaipėdos bendrąjį pagalbos centrą. „Darbas panašus, bet skambinusiems reikėjo ne tik ugniagesių – ir medikų, ir policijos pagalbos. Pasikeitė ir kolektyvas – darbas tapo nebe toks mielas“, – prisipažino pašnekovė.

Gargždų PGT paskelbus konkursą inspektoriaus pareigoms eiti, D. Kasparaitienė laimėjo ir vėl sugrįžo čia. Vėliau keitėsi jų pavadinimas – specialistė, vyresnioji specialistė, o dabar – vyriausioji specialistė, vidaus tarnybos kapitonė. Yra ir aukštesnis – majorės laipsnis. Kaip jį pasiekti? „Reikia dirbti, dirbti, dirbti“, – šypsojosi pašnekovė.

Abejingieji baudžia save

Vyr. specialistė D. Kasparaitienė vyksta į gaisrus, bet jų negesina: tiria priežastis, kilimo aplinkybes. Lietuvoje yra moterų ugniagesių gelbėtojų, tačiau jai sunku įsivaizduoti save, dirbančią šį darbą. „Su gaisriniu švirkštu neturėčiau jėgų dirbti, nors esu fiziškai tvirta. O kovinė uniforma su šalmu, batais, deguonies balionu sveria daugiau nei 15 kg“, – dėstė pareigūnė.

Gaisrai – skaudūs įvykiai, sukeliantys neigiamų emocijų, nuo kurių sunku atsiriboti. „Sunkiausia, kai žūva žmonės. Dėl žūčių gaisruose iš dalies kalti patys, – įsitikinusi D. Kasparaitienė. – Bendraudama su žmonėmis supratau, kad nelabai rūpinasi savo saugumu.

Mes nuolat įtikinėjame, jog reikia namuose įsirengti dūmų detektorius, nes tai galimybė išvengti gaisro, mirčių, didelių nuostolių. O atvykus į gaisrą jie atsako, kad jiems nereikėjo, kad turėjo, bet išjungė.“

Pasak pareigūnės, kaimynystėje šėlus liepsnoms, gyventojai pasirūpina įsirengti dūmų detektorius. Tačiau ji stebisi, kad nė pusė rajono gyventojų jų neturi. „Manęs dažnai klausia, ar mano namuose yra. Taip, yra net du, abiejuose koridoriuose.

Ir jau išbandyti: per sūnaus gimtadienį ant jubiliato torto užgesinus žvakutes ir užtraukus dainą, įsijungė ir dūmų jutiklis – užteko ir vos juntamo dūmelio. Kaip visi svečiai sujudo“, – šypsojosi pareigūnė.

Gaisrų priežastys įvairios, ne visada lengva jas nustatyti. Vienoje seniūnijoje užsidegė namas, kurio stogas buvo apželdintas žole. Pasirodo, kad jį reikia laistyti, o šeimininkė nežinojo. Nelaistoma žolė išdžiūvo ir iš kamino išlėkus kibirkščiai įsiplieskė gaisras, padaręs nemažai žalos.

Pareigūnė stebisi, kokie neatsargūs žmonės su šašlykinėmis. „Pasistato netinkamoje vietoje, išsikepę palieka, o vėjas nuneša kibirkštį ir užsidega pastatas“, – stebėjosi ji.

D. Kasparaitienė taip pat tik­rina objektus, atlieka prevencinį darbą vaikų darželiuose, mokyklose. Akcijų metu lankosi pas gyventojus, aiškina, kaip išvengti gaisrų. Neretai ją kviečia seniūnijų socialiniai darbuotojai, nes, jų manymu, pareigūnės žodis svaresnis. „Mes einame padėti žmonėms – tiesiame pagalbos ranką“, – kalbėjo pareigūnė.

Buvusių ugniagesių nebūna

„Ugniagesyba – neišvengiama tema mūsų šeimoje, – šyptelėjo D. Kasparaitienė. – Vyras daugiau nei 30 metų vadovavo vienai Klaipėdos apskrities ugniagesių komandai, nebedirba, tačiau ši sritis jam labai rūpi – buvusių ugniagesių nebūna.

Pokalbiai prasideda nejučiomis, pavyzdžiui, man sugrįžus iš gaisro, nekantrauja išgirsti, kas ten buvo. Aplinkui besisukiojantis sūnus gerai žino, kas yra gaisrinė, kad ten dirbantys vyrai gesina gaisrus.“

Ketvirtį amžiaus savo darbe susidurdama su skaudžiais įvykiais pareigūnė išsigrynino vertybes. Jos patarimas – neprisirišti prie daiktų, nes nežinai, kiek jie bus reikalingi. Svarbiausia – žmogaus gyvybė.

Džiaugsmas, kad turi namus, artimus žmones, draugus, kurie nelaimei ištikus ateis į pagalbą, padės, kiek galės. Nebūtina siekti bet kokia kaina įsigyti tai, ką turi kaimynas. Neverta. Žmonės visas jėgas atiduoda statydami pastatus, o juos per kelias valandas praryja liepsnos.

Po tokių įvykių atsipeikėja. Reikia turėti tiek, kiek tau reikia, kad gerai jaustumeisi.
D. Kasparaitienė sakė išmokusi atrasti džiaugsmą kasdienybėje, paprastuose dalykuose – pražydusioje gėlėje, paukščio giesmėje.