17 pavojingiausių pasaulio oro uostų

1. Paro oro uostas (Butanas)

Lėktuvų kilimo ir tūpimo takas yra įsiterpęs tarp penkių tūkstančių metrų aukščio Himalajų viršukalnių. Šis oro uostas yra laikomas vienu pavojingiausiu lėktuvams leistis. Norint nutūpti, pilotams tenka laviruoti tarp kalnų, o tai yra įmanoma tik šviesiuoju paros metu.

2. Matekana (Lesotas)

400 m ilgio kilimo ir tūpimo takas baigiasi ties 600 m aukščio skardžiu. Retam lėktuvui pavyksta įsibėgėti ir pakilti nepasiekus tako galo.

3. Chuančo-Irauskinas, Sabos sala (Nyderlandai)

Šis kilimo ir tūpimo takas yra trumpiausias pasaulyje - mažiau kaip 400 m ilgio. Nusileidimas čia - ne silpnų nervų žmonėms: pilotas turi nukreipti lėktuvą tiesiai į uolą, o paskutinę akimirką prieš nutupiant atlikti staigų posūkį į dešinę, kad orlaivis atsidurtų ant aukštumos, iš trijų pusių skalaujamos vandenyno bangų. Leistis šiame oro uoste yra leidžiama trijų tipų lėktuvams, bet reaktyviniai į šį sąrašą neįeina.

4. Princesės Julijanos oro uostas, Šv.Martyno sala (Nyderlandai)

Tai yra pagrindinis Karibų salų oro uostas. Leisdamiesi lėktuvai praskrenda tiesiai virš Macho paplūdimyje poilsiaujančių žmonių galvų (10-20 m aukštyje), nes kilimo ir tūpimo takas yra prie pat paplūdimio. Lėktuvui kylant pilotai turi atlikti U raidės formos posūkį, kad neįsirėžtų į uolą, ties kuria takas baigiasi.

5. Tendzingo ir Hilario oro uostas, Lukla (Nepalas)

Šis oro uostas, kuriame lakūnai neturi teisės suklysti, 2008 m. buvo pavadintas pirmųjų Everesto nugalėtojų Tendzingo Norgėjaus ir Edmundo Hilario vardais. Ilgai manevravus tarp uolų, lėktuvą reikia staigiai nukreipti žemyn, kad būtų išvengta susidūrimo su uola, kuria baigiasi trumpas, 537 m ilgio, kilimo ir tūpimo takas. Takas prasideda tuoj už skardžio ir yra nuolaidus. Lėktuvai šiame oro uoste kyla ir leidžiasi vien pagal vizualinių skrydžių taisykles, nenaudojant šiuolaikinių navigacijos sistemų.

6. Madeira (Portugalija)

Pagrindinis Madeiros oro uostas seniau buvo dar baisesnis negu dabar. Tačiau po 1977 m. įvykusios katastrofos, per kurią žuvo 131 keleivis, jis buvo rekonstruotas. Šiandien čia ant uolos yra įrengti du 1,8 km ilgio kilimo ir tūpimo takai. Tačiau didžioji tako dalis yra estakada, kurią laiko 180 trijų metrų skersmens ir iki 50 m aukščio atramų. Dėl kalnų ir jūros oro uostas yra didesnio turbulentiškumo zonoje.

7. Bara (Škotija)

Paplūdimyje esančio oro uosto darbas periodiškai natūraliai nutrūksta per potvynius, nuplaunančius kilimo ir tūpimo taką smėlyje. Taip pat čia neįmanoma nusileisti naktį.

8. Gibraltaro tarptautinis oro uostas

Oro uostas priklauso D.Britanijai. Pilotai, kurie čia tupdo lėktuvus, turi gerai mokėti spausti stabdžius, kad nenuskandintų lėktuvo sąsiauryje, kuriuo baigiasi kilimo ir tūpimo takas. Be to, jie turi stebėti automobilių judėjimą lėktuvų taką kertančiu keliu.

9. Velingtonas (N.Zelandija)

Nepaprastai apkrautame oro uoste yra tik vienas kilimo ir tūpimo takas, o ir tas pats palyginti trumpas, vos ilgesnis kaip 1,8 km. Dėl šios aplinkybės ir būtinybės manevruoti tarp kalvų čia negali leistis dideli lėktuvai. O nedidelių lėktuvų pilotams gyvenimą gadina neįtikėtinai stiprūs oro srautai.

10. Skiato sala (Graikija)

Tūpimas Skiato salos oro uoste yra sudėtingas ir net šalčiausių nervų lakūnams garantuoja „aštrius įspūdžius". Gana trumpas (1,6 km) ir siauras kilimo ir tūpimo takas baigiasi jūroje. Ant kranto - poilsiautojai. Todėl pilotai turi labai susikaupti ir mokėti stipriai ir laiku spausti stabdžius. Kilimas kutena nervus ne mažiau.

11. Kongonjas (Brazilija)

Esantis už kelių kilometrų nuo San Paulo centro oro uostas - dovanėlė keleiviams, bet ne pilotams, kuriems tenka manevruoti tarp dangoraižių. Taip pat čia kyla problemų dėl kilimo ir tūpimo tako dangos - ji dėl lietaus dažnai būna slidi. Pavyzdžiui, 2007 m. dėl šios priežasties tūpdamas sudužo lėktuvas, 187 keleiviai žuvo salone, 12 - ant žemės.

12. Gustavo III oro uostas, Šv.Bartolomėjaus sala (Prancūzijos užjūrio teritorija)

Karibų jūros saloje įsikūrusiame oro uoste kilimo ir tūpimo takas yra vos 650 m ilgio. Taip pat jis yra labai siauras, todėl kiekvieną kartą, kai lėktuvas leidžiasi prie pat kalnų šlaitų, jam kyla pavojus nukristi į vandenyną.

13. Narsarsuakas (Grenlandija)

Lakūnams yra pavojinga atsipalaiduoti, žvelgiant į nuostabius vaizdus už langų - vietovė garsėja dideliu turbulentiškumu, todėl čia leidžiama skraidyti tik gerai pasirengusiems pilotams, pažįstantiems vietovę.

14. Tarptautinis Tonkontino oro uostas (Hondūras)

Čia nuo 2008 m. draudžiama leistis dideliems lėktuvams. Priežastis - avarija, kai lėktuvas nuslydo nuo kilimo ir tūpimo tako ir įsirėžė į krantinę, nušluodamas keletą automobilių. Nukentėjo 65 žmonės, 5 žuvo.

15. Kurševelio oro uostas (Prancūzijos Alpės)

Tupdyti lėktuvą ant 525 m ilgio 18,5 proc. nuolydžio kilimo ir tūpimo tako, nutiesto tarp kalnų, teisę turi tik sertifikuoti pilotai.

16. Mariskal Sukrė, Kitas (Ekvadoras)

Oro uostas yra tankiai gyvenamos Ekvadoro sostinės centre. Lakūnams tenka tupdyti lėktuvą ant duobėto, rūko gaubiamo kilimo ir tūpimo tako tarp kalnų.

17. Ice Runway (Antarktida)

Kilimo ir tūpimo takas Rosos saloje yra įrenginėjamas kasmet, oro uostas veikia nuo gruodžio mėnesio. Pagrindinis kliuvinys - oro sąlygos. Kad būtų įmanoma nutūpti, ledas turi atlaikyti lėktuvą. Todėl pilotai ir dispečeriai atidžiai stebi oro temperatūrą ir ledynų bei sniego tirpsmą. Leidžiantis leistina lėktuvo gramzda lede - apie 25 cm.

Ice Runway (Antarktida). EPA-Eltos nuotr.