Prezidento apdovanotas Vytautas Čepas: tai visos Klaipėdos ir jos žmonių įvertinimas

Valstybės dienos proga Gitanas Nausėda V. Čepui įteikė ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ karininko kryžių.

Buvęs Klaipėdos vadovas prie miesto vairo stojo vienu sudėtingiausių Lietuvai laikotarpių - atkuriant šalies nepriklausomybę. Tuo metu uostamiestyje tvyrojo didžiulė įtampa - sovietų kariuomenė buvo nukreipusi pabūklus į gyvenamuosius rajonus, o jos vadovybė atvirai kalbėjo apie planus Klaipėdą ir visą Klaipėdos kraštą prijungti prie Karaliaučiaus (Kaliningrado srities).

Praėjus 35 metams po tų įvykių aukštu valstybės apdovanojimu įvertintas V. Čepas sako, kad ši proga sukėlė daug jausmų, tačiau pabrėžia, jog tai nėra vien jo asmeninis įvertinimas.

„Tai visos Klaipėdos ir jos žmonių įvertinimas. Tų žmonių, kurie anuomet budėjo prie laužų, nepabūgo tankų ir gynė Klaipėdą“, – sako V. Čepas.

Prie iniciatyvos teikti prezidentui siūlymą V. Čepą apdovanoti aukštu valstybės apdovanojimu reikšmingai prisidėjo pirmosios Klaipėdos miesto tarybos nariai Nijolė Požarskienė ir Audrius Pauža.

– Kokie jausmai užplūdo gavus ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžių?

– Jausmus visada labai sunku apibūdinti. Gal tik meilę žmogus gali aiškiai įvardyti – myli, ir viskas. O visa kita... Kaip pasakyti, ką tiksliai jauti?

Žinoma, malonu. Po tiek metų pagaliau prisiminta, kad buvo toks miestas kaip Klaipėda, kad čia vyko labai sudėtingi dalykai, kad buvo kalbama net apie Klaipėdos krašto prijungimą prie Karaliaučiaus.

Kai viskas baigėsi ir Lietuva atkūrė nepriklausomybę, kažkodėl visi tą greitai užmiršo. Prasidėjo kiti rūpesčiai – nekilnojamojo turto, įmonių, laivų, teritorijų dalybos. O apie žmones, kurie tuo metu saugojo miestą, beveik niekas nebekalbėjo.

Todėl šį apdovanojimą laikau ne savo asmeniniu įvertinimu. Jeigu ne tūkstančiai klaipėdiečių, kurie tada budėjo prie laužų, saugojo miestą ir nebijojo, šiandien galbūt gyventume visai kitoje realybėje. Galiu drąsiai pasakyti – tai visų tų žmonių apdovanojimas.

– Minėjote, kad sovietų kariškiai kalbėdavo apie Klaipėdos prijungimą prie Karaliaučiaus. Kaip visa tai atrodė?

– Tai nėra kažkokia legenda. Apie tai esu rašęs ir savo knygoje. Sovietų kariškiai nuolat kartodavo tą patį.

Jie demonstravo jėgą. Iš kareivinių išvarydavo šarvuočius, patrankas. Vieną kartą iš bazės, kur dabar yra Klaipėdos universiteto miestelis, išvedė apie dvi dešimtis patrankų ir jų vamzdžius nukreipė į Miško rajoną.

Paklausiau, ką jie daro. Atsakė: „Profilaktika.“

Ironiškai jiems sakiau: štai, po penkiasdešimties okupacijos metų pirmą kartą darote profilaktiką, nukreipę patrankas į civilius gyventojus.

Tokia buvo jų logika.

– Ar teko su sovietų kariuomenės vadovybe bendrauti tiesiogiai?

– Nuolat. Kai padėtis paaštrėdavo, važiuodavau į jų štabą. Būdavo sutarta iš anksto, jie manęs laukdavo ir kalbėdavomės.

Aiškindavau, kad okupacija anksčiau ar vėliau baigsis, kad jie vis tiek turės iš Lietuvos pasitraukti, todėl nereikia kelti įtampos ir naudoti jėgos.

Tačiau jie nuolat kartodavo tą pačią mintį: „Nesistenk. Vis tiek Klaipėda bus Kaliningrado sritis.“

Toks naratyvas buvo brukamas nuolat.

Aš jiems aiškindavau istoriją, pasakodavau, kodėl Klaipėda yra Lietuvos dalis, tačiau jie buvo visiškai paveikti sovietinės propagandos.

– Ar jautėte, kad bet kurią akimirką situacija gali tapti nekontroliuojama?

– Be abejo. Ypač sausio įvykių metu.

Kai tik situacija paaštrėdavo, iš pokalbių buvo matyti, kad ir patys karininkai labai nervinasi. Kai kurie ateidavo net neblaivūs. Jie taip pat bijojo, nes nežinojo, kokius įsakymus gaus.

Aš jiems vis kartodavau, kad kariuomenė skirta ginti valstybę nuo išorės priešų, o ne kovoti su savo miesto gyventojais.

Iš esmės jie su tuo sutikdavo, bet sakydavo, kad vykdys įsakymus, jeigu tokie bus duoti.

Tai buvo labai įtemptas metas.

– Vienas ryškiausių įvykių buvo sprendimas nukelti Lenino paminklą. Kokia tada buvo situacija?

– Kai buvo nuspręsta nukelti Lenino paminklą, sovietų kariškiai jį apsupo šarvuočiais.

Keturi šarvuočiai stovėjo prie Lenino paminklo, dar du – prie patrankos (dabar Lietuvininkų aikštė). Jie net buvo paskelbę, kad tai – antrasis saugomas postas po Lenino mauzoliejaus Maskvoje.

Paklausiau, kam visa tai reikalinga.

Jie rimtai aiškino, kad saugo paminklą.

Tuo metu propaganda buvo pasiekusi tokį lygį, kad daugelis karininkų patys tikėjo tuo, ką kalba.

– Kaip buvo organizuojama Klaipėdos gynyba per sausio įvykius?

– Pirmiausia reikia pasakyti vieną labai svarbų dalyką.

Tuo metu miestas veikė. Dirbo Miesto taryba, vykdomasis komitetas, visos tarnybos.

Ir šiandien galiu pasakyti – ačiū Dievui, kad nepasidaviau kai kurių radikaliai nusiteikusių patriotų spaudimui.

Buvo siūlymų atleisti visus tuometinius administracijos darbuotojus ir į jų vietą paskirti „tikrus patriotus“. Man net buvo atnešti sąrašai žmonių, kuriuos reikėtų paskirti.

Tačiau aš klausiau – o kas tada tvarkys miestą? Ar tie nauji žmonės žino, kaip veikia vandentiekis, šilumos tinklai, transportas, ligoninės?

Vien patriotizmo neužtenka. Miestas turi veikti.

Manau, kad būtent todėl Klaipėdoje pavyko išlaikyti tvarką.

– Kaip atsirado garsiosios barikados prie tuometinės miesto valdžios pastato?

– Jas statė visas miestas.

Buvo atvaryti autobusai, sunkioji technika, statybininkų transportas. Padėjo autobusų parkas, tuomet autobusų parkui vadovavo Benediktas Petrauskas, statybinės organizacijos.

Aišku, supratome, kad jeigu važiuotų tankai, visa tai jų nesustabdytų.

Bet žmonėms buvo svarbu parodyti, kad miestas nesitraukia.

Buvo užtvertos Liepų, Vilties gatvės iš abiejų pusių. Degė laužai. Žmonės budėdavo visą parą.

Dieną jie eidavo į darbą, o vakare grįždavo budėti.

Buvo sudaryti budėjimo grafikai, paskirti atsakingi žmonės.

Kartais prie laužų žmonės padainuodavo. Žinoma, ligoninei Vilties gatvėje tai ne visada patikdavo, bet niekas ten netriukšmaudavo ar nesiautėdavo. Žmonės tiesiog ramiai budėjo ir laukė.

Ir būtent tiems žmonėms šiandien pirmiausia reikėtų padėkoti.