Siaubą Izraelyje išgyvenanti lietuvė kariauti išleido ir savo sūnų

Už ukrainiečio ištekėjusi lietuvė Vaiva Mikalauskaitė Izraelyje gyvena 25-erius metus. Priėmusi Izraelio pilietybę, moteris neteko Lietuvos pilietybės, tačiau iki šiol kasmet po kelis kartus grįžta aplankyti savo giminių.

Net dabar, prasidėjus karui, ji negalvoja palikti Izraelio, kurį laiko savo namais.

Negana to, į karą išleido savo 19 metų sūnų, o pati liko namuose su jaunėliu, 11-kos metų vaiku ir neseniai stuburo traumą patyrusiu vyru.

Paklausta, ar nebijo dėl savo sūnaus, ji sako, kad kito pasirinkimo neturėjo: „Bandyti sustabdyti būtų tiesiog neįmanoma. Izraelyje daugybė vyrų, kurie jei tik gali kariauti, nė nesudvejojo.

Izraelyje nėra šeimos, kurios tai nebūtų palietę. Mes pergyvename už kiekvieną vaiką, už kiekvienos šeimos pradingusį ar žuvusį artimą žmogų."

Vaivos šeima gyvena už maždaug 40 minučių kelio nuo Gazos Ruožo, Bree Sheva mieste. Kaip ji pati pasakoja, tai reiškia, kad skrendant raketoms, jie turi maždaug minutę, per kurią reikia atsidurti slėptuvėje.

Negalėjo patikėti vaizdais televizijoje

Prisimindama spalio 7 d. rytą Vaiva pasakoja, kad iš miegų visą šeimą pažadino sirenos. „Nuraminau savo mažąjį, sakydama, kad tai tik pasišaudymas, prie kurių jau esame pripratę. Bet įsijungėme televiziją ir pamatėme, kad būrys teroristų įsiveržė į Izraelį per sieną.

Neslėpsiu, tai buvo šokas. Pradėjau galvoti, kur yra kariuomenė, kur policija? Tik vėliau sužinojome, kad visi, buvę prie sienos, buvo sušaudyti.

„Hamas" ėjo per namus, traukė žmones, šaudė, sprogdino, padeginėjo namus. Nesvarbu, ar tai buvo moterys, ar vaikai, ar visai kūdikiai.

Tokios naujienos skriejo visą dieną iš įvairių miestelių. Nenoriu net pasakoti, kaip atrodė kūnai žmonių, kurie buvo rasti. Jų randama iki šiol.

Negana to, daugybė žmonių buvo pagrobti ir išgabenti į Gazos Ruožą.

Tarp jų vaikai su mamomis, seneliai. Be žinios dingusiais paskelbta daugybė žmonių, kone tūkstantis šeimų ieško savo artimųjų", - „Vakaro žinioms" pasakojo Vaiva.

Žmones žudė gatvėje

Ji neslepia gyvenanti didžiulėje baimėje. Vaikams uždrausta eiti į mokyklas, suaugusiems - į darbus. Mieste dirba tik maisto parduotuvės ir vaistinės. Nuo šeštadienio jie negali kelti kojos iš namų.

„Buvo pranešta, kad mūsų mieste teroristai neutralizuoti sekmadienį. Laimė, kad gyvenu dideliame mieste, kuriame yra apie 220 000 gyventojų, tad čia „Hamas" nereikėjo eiti per namus, užteko sutiktų gatvėje žmonių...

Tarp tų žmonių galėjo būti mano vaikai, vyras, aš.

Skelbiama, kad šiuo metu jau yra apie 1200 mirusiųjų, iš kurių 300 yra kareiviai ir policininkai. Tarp jų ir policininkas iš Lietuvos, kuris buvo nušautas, kai gynė žmones", - pasakoja Vaiva.

Moteris pasidalino keliais vaizdo įrašais, kuriuose matosi nusiaubti žmonių namai, šeimos, maldaujančios jų nežudyti, išniekinti ir į gatves teroristų pasididžiavimui tempiami žmonių kūnai.

Ji neslepia pasibaisėjimo tuo, kas vyksta: „Kaip įmanoma šaudyti į moteris ir vaikus? Kaip įmanoma sušaudyti motiną, kuri rankose laiko du savo vaikus?

Prie Gazos esančių miestelių gatvės nuklotos žmonių kūnais. Žemė nuplauta vaikų krauju ir motinų ašaromis. Daugybė žmonių nebegali grįžti į savo namus, nes jų tiesiog nėra.

Pasaulis turi tai žinoti. Gaunu daug žinučių iš artimųjų ir giminaičių Lietuvoje.

Mes bijome, bet liksime čia, nes tai mūsų namai. Izraelis daugiau niekada nebebus toks, koks buvo iki tos spalio 7 d. Manau, Gaza taip pat nebebus tokia, kokia buvo.

Tikiu, kad esame stiprūs, vieningi ir visa tai atlaikysime, tik motinų širdys liks sudužusios."

Žūsta ne tik izraeliečiai

Iš Kauno kilusi žydė Helena Strazdauskaitė Gaon Izraelyje gyvena daugiau kaip dešimt metų. Šiuo metu - Netanijos mieste, esančiame Izraelio centre prie Viduržemio jūros, apie 25 km nuo Tel Avivo.

„Kadangi esame šalies centre, raketos kol kas nepasiekė mūsų, kol kas labiausiai apšaudoma pietinė pusė.

Girdime dundesius, matome virš galvų skraidančius lėktuvus, gyvename įtampoje, sekame žinias ir meldžiamės už mūsų karius.

Nors mūsų mieste nėra raketų ir negaudžia sirenos, visos mokyklos yra uždarytos, vaikai mokosi nuotoliniu būdu.

Mano vyras yra medikas, tad jis, žinoma, dirba po 15 valandų kasdien. Yra žmonių, kurie neina į darbą.

Parduotuvės dirba sutrumpintomis valandomis, kai kurie žmonės yra panikoje, tad kai kur yra ribojamas leidžiamas įsigyti produktų kiekis.

Buvo daug kalbama, kodėl tai nutiko: ar tai buvo klaida, ar manipuliacijos, ar kibernetinė ataka. Bet dabar tos diskusijos paliktos antrame plane, šalis susitelkusi į tai, kad atlaikytų šį puolimą.

Prognozuojama, kad tai gali užtrukti ir mėnesį, ir daugiau. Viskas priklausys nuo pasaulio paramos.

Yra žuvusių ne tik Izraelio, bet ir daugybės kitų valstybių žmonių. Taip, kaip visi padeda Ukrainai, manau, taip pat dabar reikalinga visų pagalba Izraeliui", - sako Helena.

Turi būti nuolat pasiruošę

Nepaisant to, kad yra ne prie karščiausių taškų, Helena sako, kad saugus kol kas Izraelyje negali jaustis niekas: „Negalime naktimis ramiai miegoti, nuolat pažadina košmarai. Tačiau turime būti pasiruošę.

Jau buvome su sūnumi nusileidę į savo slėptuvę. Parodžiau jam, kur turėsime eiti, jeigu prireiktų.

Susirinkome reikalingiausius daiktus, vandenį. Mūsų mieste raketa gali nuskristi per minutę ar šiek tiek ilgiau. Gyvename šeštame aukšte, tad per tiek laiko turime nubėgti laiptais žemyn į slėptuvę.

Skaičiuojama, kad visoje šalyje gali būti išsibarstę tūkstančiai „Hamas" kovotojų. Netgi miestuose, kur neskrenda raketos, gali slapstytis koks nors teroristas, kuris lauks, kol visi nurims ir atsikvėps.

O tuomet gali būti įvykdytas teroristinis aktas. Taip dažniausiai jie ir elgiasi. Žmonės kankinami iki mirties, įskaitant vaikus ir senelius. Neseniai buvo rasti sudeginti nukankinti žmonės. Neįmanoma į tai žiūrėti be ašarų.

Mūsų priešas yra baisus ne tik mums, žydams, bet ir pats sau. Jiems nėra nieko švento. Todėl turime būti budrūs, neišeiti iš namų be rimtų priežasčių", - sako Helena.

Kaip tik pokalbio metu ji renka naudingus daiktus ir produktus iš namų, kuriuos galėtų perduoti kariams ar seneliams, atkeltiems į saugesnės šalies zonas.

Bet Izraelyje yra jaučiama vienybė: „Izraelis ir be karo toks buvo.

Čia visi labai vieningi. O kai karas - mes kaip viena siena. Manęs klausia, ar negalvojau bėgti ar pasislėpti, žinokite, aš net minties tokios neturėjau. Priešingai, iš Izraelio išvykę žmonės meta viską ir grįžta į šalį.

Vieni kariauti, kiti padėti kareiviams, vieni kitiems pagal savo išgales. Visa šalis labai susivienijusi. Visi kartu bandome atlaikyti šį žodžiais neapsakomą košmarą, kuriame žūsta vaikai, nekalti žmonės.