Siūlėsi padėti anksčiau, nesišalina ir dabar
R. Skipariaus teigimu, protestuodami dėl mažų supirkimo kainų ūkininkai rodo savo bejėgiškumą, o žemės ūkio ministras, Seimo Kaimo reikalų komitetas, savivaldybių žemės ūkio skyriai aiškios ir tvirtos pozicijos neišdėsto. Į sausį Plungėje Lietuvos šeimos ūkių sąjungos organizuotą pasitarimą, anot pašnekovo, buvo kviečiami visoje Žemaitijos zonoje išrinkti Seimo nariai.
„Pats asmeniškai kai kuriems paskambinau. Spėkit, ar atvyko ir išvis, kiek atvyko? Ogi buvo vienintelis Jurgis Razma“, – apgailestavo R. Skiparius.
Jo manymu, akcija, kai pienas išpilamas arba dalijamas, netrukus bus užgniaužta, juolab kad jau pasigirsta viešų Maisto ir veterinarijos tarnybos specialistų nuogąstavimų – termiškai neapdorotas pienas gyventojams nesaugus vartoti. Šviežiam žaliaviniam pienui gabenti, atiduoti arba parduoti, anot pašnekovo, privalo būti tinkamos sąlygos – patalpa su momentinio pasterizavimo įranga. Svarbu ir kad žmonės žinotų, kur ta patalpa, kas yra pieną atvežantis ūkininkas, ar turi sertifikatą.
„Norėčiau, kad žemdirbiai nepasiduotų, perdirbėjams ir prekybos centrams parodytų, jog išeitį juos aplenkti rado.
Jeigu nusileis ir grįš atgal į perdirbimo įmones, kas gali paneigti, kad „už bausmę“ ateityje pinigų gaus dar mažiau?“ – svarstė R. Skiparius.
Jis neabejojo, kad vienintelis kelias žemdirbiams – kooperuotis, tai yra steigti savo pieninę.
Apie tai kalbantis jau 30 metų, jeigu reikės, ir dabar tebėra pasiruošęs padėti – įrangos ieškotų Danijoje, kurios ūkiuose dirbo ir turi pažinčių.
Į Kretingos centrą daugiau kaip tona šviežio pieno buvo atgabenta iš Šilalės rajone, Iždonų kaime, esančio Vilijos Bušinskienės ūkio. Prie cisternos pritvirtintame popieriaus lape – įspėjimas žalią pieną pasterizuoti. „Vieni žmonės mums pasako ačiū, kiti pagal galimybes paaukoja“, – teigė pieną dalijęs šio ūkio darbininkas Šarūnas Ramanauskas.
Situacija naudojasi perpardavinėtojai
Seimo narys Mindaugas Skritulskas išvardino priežastis, kodėl, jo nuomone, Lietuvoje kooperatyvai kelią skinasi sunkiai: per daug skirtingi ūkiai, ūkininkų amžius ir matoma perspektyva.
O valstybės vaidmuo irgi per menkas, nėra įtaigių finansinių instrumentų, skatinančių kooperuotis.
Mažų ir vidutinių ūkių kooperacijos vietą, anot M. Skritulsko, galima sakyti, ir užėmė perpardavinėtojai.
Iš gamintojų jie superka pieną ir, būdami didelio pieno kiekio turėtojai, kur kas brangiau perparduoda perdirbėjams.
Tai patogu tiek mažiems ūkiams, iš kurių pienas paimamas vietoje, tiek perdirbėjams, kuriems nebereikia turėti reikalų su tūkstančiais pieno pardavėjų.
Jeigu mažus ir vidutinius ūkius vienytų jų pačių įsteigti kooperatyvai, tai šią funkciją atliktų jie patys per savo kooperatyvus ir su tarpininkais nesidalintų pieno supirkimo marža. Be to, mažųjų pienininkų balsą labiau išgirstų ir pieno perdirbėjai.
Anot M. Skritulsko, dabartinį pieno kainų kritimą lėmė pieno perteklius tarptautinėse rinkose. Kita vertus, ši problema Lietuvoje esanti aštresnė dėl savo specifikos: per 60 procentų pieno produkcijos Lietuva eksportuoja, tad dėl paklausos kritimo pieno kainos svyravimai jaučiami dar labiau.
Be to, Lietuvoje žalio pieno supirkimo kainos jau ir ankščiau buvusios vienos žemiausių Europos Sąjungoje, t. y. 40 procentų mažesnės negu ES vidurkis.
Dėl Lietuvos pieno sektoriaus specifikos reikalingos ir papildomos Europos Sąjungos subsidijos.
Šiuo klausimu žemės ūkio ministras K. Navickas esą jau kreipėsi į ES komisarą.
„Galima būtų svarstyti, ar nevertėtų subsidijas ūkininkams mokėti ne vien už tam tikrus vienetus: žemės plotus, gyvulių skaičių, bet ir negautas pajamas, kas labiau leistų išvengti problemos, apie kurią mes dabar kalbame, paaštrėjimo“, – savo nuomonę dėstė Seimo narys.
Greitų, trumpalaikių ir kartu tvarių sprendimų, anot jo, nėra, išskyrus laikiną tikslinę finansinę pagalbą tiems ūkiams, kurie dalyvauja ūkio modernizavimo projektuose, priversti dengti kreditus ir dėl to tam tikrą projekto vykdymo laikotarpį ūkinės veiklos keisti pelningesne negali.
Kad šie ūkiai nebankrutuotų, privalu padėti.
Lietuvoje per daug smulkių pieno ūkių – apie 21 tūkst., – juose 13 karvių vidurkis, beje, vienas mažiausių ES.
„Tam tikra prasme tai yra pokolūkinis palikimas, kai toks gyvulių kiekis – tik papildomas pajamų šaltinis prie senatvės pensijos ar atlyginimo.
Tokie ūkiai paprastai perspektyvos neturi, pelningas ūkis turi turėti mažiausiai 100 galvijų, būti robotizuotas“, – neabejojo Seimo narys.
Dvylika žingsnių krizei išspręsti
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos, kuriai atstovauja Seimo narys Antanas Vinkus, posėdyje buvo išklausytas Lietuvos pieno gamintojų asociacijos prezidentas Jonas Vilionis.
Reaguojant į jo argumentus ir į ūkininkų protestą dėl nesąžiningų žaliavinio pieno supirkimo kainų, frakcija parengė viešą kreipimąsi į Lietuvos institucijas su 12 žingsnių pieno gamintojų krizei išspręsti.
Kaip teigė A. Vinkus, kreipimesi į Lietuvos Vyriausybę prašoma rasti lėšų pieno gamintojų netektoms pajamoms dėl pieno supirkimo kainų sumažėjimo kompensuoti; inicijuoti teisės aktų pakeitimus, kurie leistų parduoti ir be ribojimų savo reikmėms naudoti pagamintą perteklinę saulės elektros energiją; sudaryti palankias sąlygas gyvulininkystės ūkiams statyti biodujų kongregacines jėgaines.
Žemės ūkio ministerija raginama nedelsiant grąžinti naikinamas pereinamojo laikotarpio nacionalinės paramos (PLNP) išmokas už pieną ir pieno gamintojams pasiūlyti kitus finansinius instrumentus, kurie buvo taikomi ankstesnių pieno kainų kritimo atvejais; ypač sumažėjus Lenkijos pieno perdirbimo įmonių žaliavos pirkimui iš Lietuvos pieno gamintojų.
Pradėti konsultacijas su Lenkijos žemės ūkio ministerija dėl situacijos ir Lietuvos bei Lenkijos pieno gamintojų kooperacijos perspektyvų; įvertinti galimybes tokios kooperacijos perspektyvas aptarti ir su Baltijos šalių žemės ūkio ministrais
Pradėti rimtas derybas su Lietuvos pieno perdirbėjais ir prekybininkais dėl ūkininkams palankių pokyčių pieno produkcijos grandinėje; įvertinti galimybes ES BŽŪP lėšas skirti tik toms maisto pramonės įmonėms, kurios aktyviai ir sąžiningai bendradarbiauja su Lietuvos žemdirbiais; paspartinti Žemės ūkio rizikos valdymo fondų steigimą.
Išanalizuoti galimybę įsteigti fondą, į kurį maisto pramonės įmonės ir prekybininkai turėtų pervesti privalomus įnašus; peržiūrėti paramos pieno ūkiams taisykles; pakeisti 2021–2027 m. strategiją.
Dabar valdos ekonominio dydžio vieneto minimalios reikšmės smulkiems ūkiams padidintos dvigubai arba keturgubai – pieno ūkiams taikant specialius kriterijus, reikšmes reikėtų sumažinti; ES parama siūloma leisti pasinaudoti ir 3 karves laikantiems ūkiams. Lietuvos konkurencijos tarybos prašoma pieno perdirbimo ir prekybos įmonėse nedelsiant atlikti išsamų kainodaros auditą.
Vadinamoji pieno krizė prasidėjo vasario pirmomis dienomis, kai, ūkininkai sužinojo, kad už litrą pieno, brangstant pašarams, negaus nė 30 centų.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą