1960–1970 metų vaikai tėvų nuotaiką nuspėdavo iš durų garso: psichologai aiškina, kaip vaikystės patirtys paveikė jų suaugusiųjų gyvenimą

Kai kuriuose namuose vaikai iš karto suprasdavo, kokio vakaro galima tikėtis. Švelniai padėti raktai reikšdavo ramybę, o garsiai numestas daiktas galėjo būti ženklas, kad geriau nesimaišyti ir palaukti tinkamesnio momento.

Psichologai tokį nuolatinį aplinkos stebėjimą vadina hiperbudrumu (angl. hypervigilance) – būsena, kai žmogaus smegenys nuolat ieško galimų grėsmių ir bando nuspėti kitų žmonių reakcijas.

Vaikas, augantis nenuspėjamoje aplinkoje, išmoksta anksti „skaityti kambarį“ – pastebėti balso toną, veido išraiškas, žingsnius ar net durų garsą. Šis įgūdis vaikystėje gali padėti prisitaikyti, tačiau suaugus jis ne visada išnyksta.

Kaip tai gali pasireikšti suaugus?

1. Pirmiausia pajuntate kambario nuotaiką, tik tada jame apsistojate

Kai kurie žmonės vos įėję į patalpą iš karto pastebi, kas įsitempęs, kas nusiminęs ar kas elgiasi neįprastai.

Jie ne tiesiog pastebi aplinką – jie ją analizuoja. Toks gebėjimas gali būti naudingas darbe, tačiau kasdienybėje jis gali varginti, nes žmogus nuolat lieka „budėjimo režime“.

2. Atsiprašote net dėl dalykų, kurie nuo jūsų nepriklauso

Per dažnas „atsiprašau“ gali būti išmoktas elgesys. Vaikystėje kai kuriems žmonėms atrodė, kad nuraminti kitus ar prisiimti kaltę padės išvengti konflikto.

Todėl suaugę jie gali atsiprašyti net tada, kai nieko blogo nepadarė.

3. Ramybė pradeda kelti įtarimą

Kai viskas gerai, dalis žmonių pradeda laukti, kada nutiks kas nors blogo.

Jei vaikystėje ramūs periodai dažnai baigdavosi konfliktais, smegenys gali išmokti nuolat ieškoti „audros po tylos“. Net saugioje aplinkoje žmogus gali jaustis lyg kažko lauktų.

4. Perimate kitų žmonių nuotaikas

Kai kurie žmonės jaučiasi atsakingi už aplinkinių emocijas.

Jeigu artimas žmogus tylus ar prastos nuotaikos, jie iš karto pradeda galvoti: „Gal aš kažką padariau?“ arba bando kuo greičiau išspręsti situaciją.

Tačiau ne kiekviena kito žmogaus emocija yra jūsų atsakomybė.

5. Krizėse esate stiprūs, bet ramybėje sunku atsipalaiduoti

Hiperbudrumą patiriantys žmonės dažnai puikiai veikia stresinėse situacijose. Jie greitai priima sprendimus, išlieka ramūs, kai kiti pasimeta.

Tačiau kai nėra problemų, gali atsirasti tuštumos ar nerimo jausmas. Kūnas, pripratęs prie nuolatinės įtampos, sunkiau priima paprastą ramybę.

Kaip išmokti gyventi ramiau?

Psichologai pataria pirmiausia atpažinti momentą, kai įsijungia senas „pavojaus radaras“.

Priminti sau: „Šiuo metu esu saugus, tai tik senas įprotis.“

Leisti aplinkai būti ramiai, nebandant nuolat jos kontroliuoti.

Užuot spėliojus apie kito žmogaus nuotaiką, tiesiog paklausti: „Ar viskas gerai?“

Suprasti, kad vaikystėje išmoktas budrumas buvo prisitaikymo būdas, tačiau suaugus ne visada būtinas.

Kaip teigia psichologai, tas vaikas, kuris mokėsi „skaityti durų garsą“, nebuvo pernelyg jautrus – jis tiesiog prisitaikė prie aplinkos. Tačiau suaugus galima išmokti suprasti, kad ne kiekvienas garsas reiškia artėjančią audrą.

Kartais durys tėra durys. Kažkas tiesiog grįžo namo.