Aida Vėželienė. Žodžio laisvės paradoksas: tarp teisės ir patyčių kultūros

Dar 1990 m. pirmieji įstatymai deklaravo spaudos laisvę, tačiau kartu nustatė saugiklius prieš agresyvią propagandą, smurtą ir neapykantos kurstymą.

Lietuvos Respublikos Konstitucija bei Visuomenės informavimo įstatymas (VIĮ) įtvirtina principą, jog žinių sklaida neatsiejama nuo atsakomybės.

Pagal Konstitucijos 25 ir 44 straipsnius, valstybėje užtikrinama teisė laisvai turėti įsitikinimus ir juos reikšti be išankstinės cenzūros, tačiau ši galimybė gali būti ribojama, kai būtina saugoti piliečių sveikatą, garbę, orumą, privatų gyvenimą ar dorovę.

Siekiant užkirsti kelią žinių kontrolei, aukščiausiasis šalies įstatymas griežtai draudžia masinių žinių priemonių monopolizavimą, o teisės aktai numato nulinę toleranciją dezinformacijai bei neapykantą skatinančiam turiniui.

Paradoksalu, tačiau numatyti teisiniai draudimai dažnai tampa bejėgiai prieš naująją dilemą – patyčių ir tyčiojimosi normalizavimą kaip priimtiną viešojo diskurso formą.

Pagrindinė problema slypi viešojo pavyzdžio krizėje

Nors VIĮ draudžia tyčiojimąsi, ši ydinga bendravimo forma tapo visuotiniu reiškiniu – nuo parlamento salių iki mokyklos suolų.

Kai politikai, kuriems taikomos plačiausios kritikos ribos, patys renkasi sarkazmą ir asmeninius įžeidimus, žiniasklaida, siekdama auditorijos dėmesio, kartais perima šią tonaciją. 

Taip prarandama pagarba argumentuotam dialogui bei gebėjimams, o saviraiška virsta destruktyviu įrankiu.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.137 straipsnis draudžia piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus, darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai.

Taigi, net jei autorius teigia neturėjęs blogų ketinimų, jo pasirinkta forma (pvz., sarkazmas) gali rodyti tyčinį norą pažeminti, ką teismas dažniausiai nustato iš bendro konteksto.

Saviraiškos ribos aiškiai apibrėžtos ir tarptautiniu mastu. Dar 1950 m. priimtos Europos žmogaus teisių konvencijos (EŽTK) 10 straipsnis skelbia, kad kiekvienas turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti žinias bei sumanymus, valdžios pareigūnų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų.

Tačiau pabrėžiama, kad naudojimasis šiomis laisvėmis yra susijęs su pareigomis bei atsakomybe.

Todėl gali būti taikomi apribojimai, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ir nusikaltimams, saugoti žmonių sveikatą bei moralę, kitų asmenų orumą ar teises, užkirsti kelią konfidencialių žinių atskleidimui ar garantuoti teisminės valdžios autoritetą ir nešališkumą. Todėl saviraiškos laisvė nustoja galioti ten, kur ji pradeda kenkti kitiems.

Ši problema ypač klesti skaitmeninėje erdvėje, kurioje reakcijos generuoja didžiausią įsitraukimą.

Tai paaiškina, kodėl tiek viešieji asmenys, tiek nuomonės lyderiai vis dažniau pasitelkia kandžią pašaipą – tai tampa būdu išlikti matomiems milžiniškame žinių sraute. 

Deja, šis matomumo siekis vyksta diskurso kokybės ir visuomenės psichologinio saugumo sąskaita.

Išeitis iš šios krizės negali būti tik nauji draudimai ar cenzūra. Saviraiškos laisvę turime ginti netoleruodami žeminančio turinio bei neapykantos kalbos ir ugdydami medijų raštingumą visuose visuomenės sluoksniuose.