Alksnynės memorialas atskleidė sovietinį melą

Ketvirtadienį BĮ Neringos muziejų organizuotoje diskusijoje dėl minėto objekto likimo itin svarbių faktų pateikė Klaipėdos universiteto (KU) istorikas, prof. dr. Vasilijus Safronovas, kuris detalė po detalės išdėstė visą iki tol mažai kam žinomą mūšio tarp Raudonosios armijos ir Vokietijos Wehrmachto karių ties Alksnyne istoriją.

Ji savo potekste net primena dabar vykstančio Rusijos-Ukrainos karo gyvu anekdotu tapusią Černobajevkos (ukr. Чорнобаївка) situaciją, kai rusai nuo vasario 24-osios savo karius į mirtį toje pačioje vietoje jau yra pasiuntę net 19 kartų.   

1945 m. sausio 29 d. vykęs ir fiasko patyręs Kuršmarių forsavimas atskleidė neįtikėtino įžūlumo Raudonosios armijos vadų melą bandant į mirtį, tiesiog sušaudymui pasiųstus karius paversti nebūtais ir sovietmečiu garbintais didvyriais taip pridengiant savo pačių nekompetenciją, bukumą ir žiaurumą. Vieną melo bangą sekė kita, ir ji bėgant dešimtmečiams vis didėjo.

Kaip pasielgti su ant melo ir iškraipytos istorijos pagrindo pastatytu Alksnynės memorialu Neringos miesto savivaldybės taryba spręs gavusi Neringos muziejų rekomendacijas, išvadą.

Pasitelkė ekspertus

Anot Neringos vicemero Narūno Lendraičio, spręsti klausimą dėl paminklinio akmens į pietus nuo Alksnynės viensėdžio BĮ Neringos muziejams pavesta norint išvengti politinių spekuliacijų.

„Norėjome, kad įvyktų profesionalių istorikų, savo sričių ekspertų pasisakymai, atvira diskusija su Neringos bendruomene, ir šis opus klausimas nebūtų sprendžiamas vien politiniu lygiu. Viešojoje erdvėje jau buvo pasigirdę kai kurių žinomų asmenų nepagrįstų spekuliacijų, esą Neringos valdžia kažko bijo, nenori nagrinėti klausimo. Siekiant kuo objektyvesnio rezultato į pagalbą buvo pasitelkti istorikai, kurie faktų kalba atskleidė nepaprastai svarbių detalių“, - „Vakarų ekspresui“ sakė vicemeras.

BĮ Neringos muziejų direktorė dr. Lina Motuzienė pripažino, jog teko nelengva užduotis, tačiau jau atėjo laikas spręsti ir Neringos atvejį.

„Rusijos prieš taikią Ukrainą vasario 24-ąją pradėtas karas sukrėtė mus visus. Karas vyksta jau trečią mėnesį, o Rusijos armija savo karo nusikaltimais pribloškė visą pasaulį. Šių istorinių įvykių kontekste mes turime iš naujo įvertinti įvairius atminimo ženklus, susijusius su Antrojo pasaulinio karo minėjimu, kurių yra gausu Lietuvoje. Stebime, kaip įvairiausių sovietinių atminimo ženklų, paminklų yra atsisakoma ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Ukrainoje, kitose valstybėse. Neringos savivaldybė – ne išimtis. Todėl reikia nuspręsti, kaip bus elgiamasi Alksnynės memorialo atveju“, - teigė diskusiją moderavusi dr. L. Motuzienė.

Todėl ekspertų teisėmis buvo pasitelkti savo sričių žinovai: KU Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius, prof. dr. V. Safronovas, tos pačios institucijos mokslo darbuotojas dr. Zigmas Vaitkus, VšĮ Vilniaus miesto muziejaus direktorė dr. Rasa Antanavičiūtė.

„Nepaisant specialistų argumentų svarbiausia bus Neringos bendruomenės nuomonė, mes tik pateiksime rekomendacijas ir išvadą, kurią vertins miesto Taryba. Klausimas yra išties daugiasluoksnis, nes įvairiais laikais tas memorialas buvo vadinamas ir paminklu „Kuršių nerijos išvaduotojams“, ir „tarybiniams kariams atminti“, ir „memorialu Antrajam pasauliniam karui“. Tad pirmiausiai reikia susipažinti su šio paminklinio akmens atsiradimo istorija“, - teigė dr. L. Motuzienė.

Memorialo dosjė

Verta iškart akcentuoti, kad memorialas Alksnynėje nėra saugomas valstybės, jame esantys objektai – neįrašyti į Kultūros vertybių registrą, ten nėra ir karių kapinių. Mildos Telksnytės parašytoje ir 1979 m. išleistoje knygoje apie Kuršių neriją teigiama, kad atminimo vieta įrengta 1967 m., o jos pagrindine figūra tapo esą iš Kuršių marių dugno ištrauktas 30 tonų svorio akmuo. Jame buvo iškaltas „rūstus kario veidas“. Architektūrinio projekto autorius – tuo metu vyriausiojo Klaipėdos miesto dailininko pareigas ėjęs Petras Šadauskas, skulptorius – Julius Vertulis.

Dabar memoriale yra keletas granito plokščių. Ant vienos iškalta tokia informacija lietuvių ir rusų kalbomis: „Šioje vietoje 1945.I.29 nelygioje kovoje su besitraukiančiais iš Klaipėdos fašistais žuvo 113-ojo šaulių pulko karių grupė. Septyniems iš jų po mirties buvo suteiktas Tarybų Sąjungos didvyrio vardas“.

Kitoje – iš pradžių rusų, o tik po to lietuvių kalba esantis klaidinantis ir tikrovės neatitinkantis įrašas: „1941-1945 žuvusiems tarybiniams kariams – amžinas atminimas“ (memorialas įrengtas konkrečiam 1945 m. sausio 29 d. įvykiui atminti).

Dar vienoje – vėl pirmiausiai kirilica, o tik po to lietuvių kalba iškalta informacija, kad „memorialą Rusijos ambasada Lietuvoje atnaujino Rusijos Federacijos lėšomis 2005 metais“. Tuo metu Neringos mero pareigas ėjo Vigantas Giedraitis.

Memoriale taip pat yra pastatyti 7 granito luitai su lietuvių bei rusų kalbomis 1945 m. sausį žuvusių karių pavardėmis (4 kilę iš Rusijos, po vieną – iš Ukrainos, Baltarusijos ir Mordovijos).

„Vyresnės kartos žmonės dar prisimena, kaip prie to akmens šaltomis žiemomis buvo vežami moksleiviai, kurie turėdavo atiduoti pagarbą. Apie tai, jog prie memorialo sustoja ir tylos minute pagerbia žuvusius ekskursantai, o sausio 29 d. susirenka Kuršių nerijos gyventojai pažymint Neringos „išvadavimo“ metines, rašo ir M. Telksnytė“, - pasakojo dr. L. Motuzienė.

Anot dr. V. Safronovo, paminklo pastatymo ištakos siekia praėjus dviem dešimtims metų nuo 1945 m. žiemą ties Alksnyne įvykusio susišaudymo: 1965 m. gruodžio 24 d., per Kūčias į Lietuvos komunistų partijos (LKP) centro komitetą Vilniuje išsiųstas raštas, kurį pasirašė Klaipėdos miesto LKP komiteto pirmasis sekretorius Babravičius ir Klaipėdos vykdomojo komiteto primininkas Lengvenis.

Klaipėdos valdžia prašė neva „atsižvelgiant į daugkartinius partinių, komjaunimo ir kitų visuomeninių organizacijų prašymus sutvarkyti didvyrių žūties vietą ir už visuomenines lėšas įrengti ten paminklą“. Dokumente nurodomas ir siekis „įamžinti septynių Sovietų Sąjungos didvyrių žygdarbį, atliktą vaduojant respubliką“, norima sutvarkyti jų žūties vietą ir įrengti joje paminklą-obeliską.

„Su paminklais sovietmečiu buvo blogai. Jie buvo suplanuojami taip, kad nuo plano iki įgyvendinimo praeidavo 10, 15, o kartais ir 20 metų. Bet čia mes matome stulbinamą greitį: 1965 m. gruodžio 24 d. parašomas raštas, ir jau 1967 m. stovi paminklas. Tiesa, ne toks, kokio buvo prašoma: obelisko nėra. Pristatomajame straipsnyje 1967 m. buvo rašoma, kad rūstaus veido karys bus su šalmu, bet ir šalmo nematome galutiniame variante. Žuvusių karių septyniukės pavardės turėjo būti betoninėje sienoje už akmens, bet, matyt, iš ne labai kokybiškų medžiagų tą sieną pastatė, todėl jau apie 1980 m. vyksta memorialo rekonstrukcija. 1984 m. nuotraukoje matome, kad sienos nebėra, o akmuo pakreiptas į kitą pusę. 7 plokštės perkeliamos ten, kur dabar stovi“, - detales atskleidė V. Safronovas.

Istorikas padarė prielaidą, jog tokio ar kitokio paminklo sovietiniams kariams Kuršių nerijoje tiesiog negalėjo nebūti.

„Kiekvienas rimtas miestas turėjo turėti tokį paminklą tarybinėje Lietuvoje. Kadangi Neringa buvo ne šiaip, o labai rimtas, respublikinio pavaldumo miestas, neturėti jame paminklo buvo neįmanoma. Ta vieta buvo išnaudota tam, kad ir neringiškiai galėtų dalyvauti bendrame judėjime pagerbiant tarybinius karius, kurie žuvo „išvaduodami“ Lietuvą. Prie to paminklo vyko įvairiausi dalykai: nuo raudonarmiečių rikiuočių, mokyklinukų su gėlėmis lankymo, iki tuometės VDR Vokietijos socialistinės vienybės partijos CK I sekretoriaus Ericho Honeckerio vizito 1973 m. Taip buvo suformuota ritualinė vieta“, - teigė jis.

Istorikas pridūrė, kad „išvadavimo“ klišė po Antrojo pasaulinio karo buvo naudojama plačiai, ją eskalavo ir JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija.

„Klausimas, ką daro išvaduotojai po to: ar pasilieka, ar išeina?“ - pastebėjo jis tarsi primindamas, kad po 1945 m. Sovietų Sąjungos armija niekur nedingo iš Lietuvos, o pati valstybė per prievartą buvo inkorporuota (kitaip – okupuota) į TSRS sudėtį.

Sėkminga evakuacija

Tačiau patys įdomiausi ir mažiausiai visuomenei žinomi istoriniai momentai yra susiję ne su paminklo pastatymu, o su pačia karine operacija tą 1945-ųjų sausį. Būtent to meto tikrieji įvykiai ir atskleidžia, kaip buvo manipuliuojama faktais, meluojama, dezinformuojama visuomenė ir iš nieko sukuriami vadinamieji „Tarybų Sąjungos didvyriai“, išties buvę savo bukų karinių vadų aukomis.

Remiantis dr. V. Safronovo pranešimu, įvykių rekonstrukcija, nuo 1944 m. spalio mėn. iki 1945 m. sausio mėn. Klaipėda buvo apsupta Raudonosios armijos sausumoje iš trijų pusių. Vienintelis komunikacijos su Rytų Prūsija kelias – Kuršių nerija. 1945 m. sausio 13 d. SSRS kariuomenė pradėjo koordinuotą puolimą visu frontu Rytų Prūsijoje.

Matydamos, kad kitos išeities nėra, 1945 m. sausio 23 d. Klaipėdos pacdarme sutelktos Vokietijos pajėgos pradėjo evakuaciją. Jos tikslas – išvesti visas pajėgas Kuršių nerija į Sembos pusiasalį ir sustiprinti jomis gynybą prie Karaliaučaus.

1945 m. sausio 26 d, pastebėję Vokietijos pajėgų atsitraukimą, Klaipėdos tvirtovę apsupę Raudonosios armijos daliniai gavo įsakymą siųsti žvalgus ir, įsitikinus, kad gynybinės pozicijos apleistos, nedelsiant inicijuoti ryžtingą Vokietijos karių persekiojimą. Sausio 28 d. ryte užimta žemyninė Klaipėdos dalis (tad ir šiuo atveju bliūkšta sovietų kurtas mitas apie atkovotą Klaipėdą, kai realiai čia nebuvo, su kuo kautis, nebent su tais 6-10 likusių vietinių, kurie nesugebėjo evakuotis).

„Wehrmachto kariams pavyko sėkmingai atitraukti pajėgas, nors ir vyko pavieniai apsišaudymai su Raudonosios Armijos kariais. XXVIII armijos korpuso vado gen. Hanso Gollnicko įsakyme korpusui dėkojama už „nepaisant prastų oro sąlygų ir stipraus priešo artilerijos ir aviacijos poveikio“ įvykdytą evakuaciją. Ką toliau daro raudonarmiečiai? Į Klaipėdą atvyksta LKP vadovas Antanas Sniečkus ir iškilmingai pareiškia, kad miestas – išvaduotas. Bet greitai suvokiama, jog yra viena bėda: Kuršių nerija – irgi Vokietija. Ją irgi reikia kažkaip užimti, nes pagal planą ji turi būti Lietuvos dalimi. O norint pasiekti pusiasalį turi kirsti Kuršių marias“, - dėstė dr. V. Safronovas.

Jau sausio 28 d. Raudonosios armijos kariai gavo užduotį persikelti ledu per marias, įsitvirtinti kitame krante ir neleisti priešo pajėgoms atsitraukti. Kitaip tariant, į Smiltynę siauriausioje vietoje nebuvo prasmės perkelti karius, nes tada tektų persekioti atsitraukiančius vokiečius, o norėta juos atkirsti, todėl pasirenkama apie 8 km nuo Smiltynės į pietus nutolusi vieta ties Alksnyne. Į ją persikelti reikėjo ties dabar jau išnykusiu, žemyne esančiu Stariškės kaimu ir ledu eiti apie 2 km.  

Neringos Černobajevka

Pirmiausiai sausio 28-ąją buvo nusiųsti 32-osios Šaulių divizijos (ŠD) žvalgai, paskui – 113-osios Šaulių pulko (ŠP) kariai, bet bandymai buvo nesėkmingi. Pasirodė, kad sovietinių karo vadų parinkta vieta Stariškė-Alksnynė buvo ne geriausia, o pati blogiausia norint kirsti Kuršių marias ir pasiekti pusiasalį. Jame jau laukė labai gerai, aukštumose įsitvirtinę vokiečių kariai (vadinamasis ariergardas, pagrindines atsitraukimo pajėgas iš užnugario saugančios karių grupės). Reikia suvokti, kad dabar aukštais medžiais apaugusi vietovė ties Alksnyne prieš 77 metus atrodė kitaip: medžiai buvo žemi, nuo smėliakalnių puikiai matėsi marių akvatorija, atviros vietos tiko ugnies taškams įrengti. Ir jų buvo daug.

„Iš kito kranto raudonarmiečius apšaudė vokiečiai iš automatų ir kulkosvaidžių. 113-ojo ŠP vadas mjr. Ivanovas įtikinėjo 32-ąjį ŠD vadovybę, kad dėl plono ledo forsuoti marias neįmanoma, bet buvo spaudžiamas divizijos vadovybės kartoti operaciją. Bandymas forsuoti marias maždaug toje pačioje vietoje kartojamas kelis kartus, kol kpt. Polozkovo vadovaujama 1-oji kuopa, pasiųsta 1945 m. sausio 29 d. 7 val. ryto, įsitvirtina. 1-ojo ŠB daliniams įsitvirtinus aukštumos 32.7 rajone, antruoju ešelonu persikelia 2-ojo ŠB daliniai. 12.10 val. vokiečiai kontratakuoja ir faktiškai izoliuoja placdarmą“, - pasakojo istorikas.

32.7 rajonas – tai 1910 m. vokiečių žemėlapyje pažymėta kopa į pietus nuo Alksnynės viensėdžio.

„Koks yra tų karių, kurie buvo įsitvirtinę placdarme likimas, informacija – labai prieštaringa“, - iškart perspėjo dr. V. Safronovas.

Raudonarmiečių 32-ojo ŠD karinių veiksmų žurnale 1945 m. sausio 31 d. rašoma, jog „mūsų karininkai, seržantai ir eiliniai kovėsi, kaip liūtai, padarė milžinišką žalą priešui, daugiau nei 200 hitlerininkų buvo neutralizuoti panaudojant visų rūšių ginklų ugnį, tačiau spaudžiami ženkliai didesnių priešo pajėgų, pakartotinai kontratakuojant pasitelkus du tankus, kariai buvo priversti šliaužti iki nendrynų, kur jie ir liko iki tamsos. Į mūsų krantą iš dviejų batalionų, atskiromis grupėmis grįžo tik 22 žmonės“, - teigiama dokumente.

Tuo tarpu vokiškame dokumente (XXVIII armijos korpuso vadavietės informacija 58-ajai, 95-ajai ir 607-ajai PD 1945 m. sausio 29 d.) rusų aprašytas įvykis patvirtinamas ir rašoma, kad prie Smiltynės prieš pietus priešas kelis kartus bandė pulti su apie 200 žmonių, pereiti per Kuršių marias ledu, tačiau puolimas buvo atremtas, prasiveržimas atkirstas, ir apie 17 val. iš esmės atnaujintas judėjimas link Juodkrantės.

„Tad vokiečiai irgi rašė, kad čia kažkas vyko, tačiau to įvykio visiškai nedramatizavo, nesureikšmino. Kodėl patyrė nesėkmę raudonarmiečiai? Iš sovietinių ataskaitų sužinome, jog ledas buvo per plonas technikai gabenti ir tinkamas tik kariams eiti. Nuo apšaudymų jis suaižėjo, kariams teko eiti per atskilusias ledo lytis. Judėti reikėjo labai greitai, o priedangai turėjo tik dūmų uždangą. Jokios kitos priedangos kariams 2 km atstumui ledu įveikti nebuvo, jie atsidūrė atviroje vietoje tiesiai prieš vokiečių pozicijas kitame krante. Nepaisant to, 32-oji ŠD vadovybė kelis kartus nurodė įveikti kliūtį toje pačioje vietoje, kuri buvo pati netinkamiausia, nes vokiečiai kitoje pusėje 1944 m. lapkričio-gruodžio mėn. turėjo gerai įtvirtintą ruožą“, - analizavo dr. V. Safronovas.

Jis tokį vadų elgesį palygino su dabar Ukrainoje vykstančio karo metu matomais pavyzdžiais, kai aklai nurodoma, spaudžiama toje pačioje vietoje kartoti ir kartoti tą patį veiksmą, kol pavyks. Veikiausiai turėtas omenyje jau anekdotu virtęs nesėkmingas rusų pajėgų bandymas 19 kartų (2022 05 13 d. duomenimis) užimti Černobajevkos oro uostą. 19 kartų kariai buvo tiesiog sunaikinti Ukrainos ginkluotųjų pajėgų toje pačioje vietoje darydami tą patį veiksmą.

Dirbtiniai didvyriai

Tad 1945 m. sausio 29 d. 113-ajam ŠP užduoties sukliudyti Vokietijos pajėgoms sėkmingai atsitraukti Kuršių nerija neįgyvendinta. Raudonarmiečių vadų įsakymų kaina – žuvę kariai. V. Safronovo skaičiavimu (remiantis jam prieinamais istoriniais dokumentais), žūti tos operacijos metu galėjo apie 100 raudonarmiečių (nors pranešta apie gerokai mažiau, nes ne visi buvo identifikuoti: dešimtys tiesiog paskendo mariose).

„Kitaip tariant, rusų kariai buvo pasiųsti tiesiai į mirtį. Sausio 30 d. ir vėl toje pačioje vietoje forsuotos marios, ir tai darė visa sudėtimi XIX šaulių korpuso 32 ir 344 ŠD daliniai. Šįkart sėkmingai, nes Vokietijos pajėgos iš šiaurinio nerijos ruožo tuo metu jau buvo visiškai pasitraukusios, iki 1945 m. sausio 30-osios visas ruožas šiauriau Juodkrantės buvo apleistas“, - pasakojo istorikas.

Taigi, jei ne vokiečių evakuacija, Wehrmachto kariai būtų išžudę ir sausio 30-ąją puolusius karius. Pasisėkė, kad vokiečiai toliau pagal planą evakavosi į pietus link Kranto (vok. Kranz, dab. Zelenogradsko). Sovietų kariai žygiavo jiems iš paskos, tad pavienių susišaudymų ir vėl būta.

„Tačiau jie nereiškia jokių mūšių Kuršių nerijoje. Tai buvo tiesiog sekimas įkandin atsitraukiantiems vokiečiams. Iš karto po įvykių rašytoje raudonarmiečių ataskaitoje 113-asis ŠP savo nuostolius, patirtus tą sausio 29-ąją, įvertino taip: žuvo 64, sužeisti 45 kariai, o sutemus iš Kuršių nerijos sveiki grįžo 22 kariai. Naktį į sausio 30 d. sugebėta iš nerijos pargabenti dar 4 sunkiai sužeistus karius, iš kurių vienas greitai mirė. Kiek tiksliai 113-ojo ŠP karių žuvo per kelias dienas dėl vadovybės sprendimų žūtbūt forsuoti marias ir įsitvirtinti kitame krante, neaišku. Saugu būtų tvirtinti, kad iki 100“, - teigė dr. V. Safronovas.

Jis pabrėžė, jog šis įvykis puikiai iliustruoja, kaip iš palyginti įprastos karinės operacijos yra „išpučiamas burbulas“ ir sukuriamas kažkoks pasakojimas.

„Tarp žuvusiųjų buvo ir nemažai karininkų: kuopų bei būrių vadai. Iškart po įvykių rašytoje ataskaitoje tarp žuvusiųjų išskiriamos 7 pavardės. Vėliau septynetas lieka, tačiau ltn. Aleksejev ir ltn. Stepanenko iš jo dingo. Juos pakeitė jaun. srž. Portianko ir jaun. ltn. Vladyčev“, - atskleidė istorikas.

Tokiu būdu neaišku, kokiais principais vadovaujantis atrinktam galutiniam septynetui 1945 m. balandžio 19 d. TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku suteikiamas aukščiausias Tarybų Sąjungos didvyrio vardas, po mirties įteikiant Lenino ordiną ir „Aukso žvaigždės“ medalį“ „už pavyzdingą vadovybės kovinių užduočių vykdymą kovos su vokiškaisiais grobikais fronte ir tuo metu parodytą narsą ir herojiškumą“. Svarstoma, kad į mirtį savo karius siuntusiems vadams reikėjo kažkaip pasiteisinti, todėl ir buvo sugalvotas „didžiojo septyneto“ mitas. Istoriniai įvykiai rodo, kad jokio didvyriškumo nebuvo: tai tebuvo aklas vadų įsakymų vykdymas tampant lengvais taikiniais vokiečiams.

„Vadams reikėjo kažkaip pateisinti karių žūtį, todėl ir buvo rašoma apie „vokiečiams suduotą didžiulį smūgį ir padarytą žalą“. 1945 balandžio 19 d. dokumente matome, jog vėliau dar labiau išaukštinamas įvykis „pulko nariams pademonstruojant išskirtinį herojiškumą“, esą atlaikė net 4 vokiečių kontratakas. Leidžiama suprasti, kad sausio 29-ąją forsavę raudonarmiečiai visą parą išlaikė placdarmą, kol sausio 30 d. į neriją persikėlė kiti daliniai. Bet juk parašyta, kad 22 likę gyvi nendrėse slėpėsi... Tad tokiais būdais dirbtinai pagražinta, išpūsta istorija vėliau pateko į viešąją vartoseną“, - visą istoriją demaskavo KU profesorius.

Be kita ko, žuvę ties Alksnyne raudonarmiečiai iš pradžių buvo palaidoti kitame marių krante esančiose Kairių kaimo kapinėse. Vėliau suvokta, kad menamus didvyrius sudėtinga lankyti klaipėdiečiams tokioje atokioje vietoje, todėl jie perlaidoti uostamiestyje, Skulptūrų parke esančiame Antrojo pasaulinio karo aukų memoriale su trijų raudonarmiečių skulptūrine kompozicija ir „Kardo“ paminklu.

Ten puikuojasi ir šešių iš septynių ties Alksnyne žuvusių karių pavardės, iškaltos atskirose plokštėse. Septintasis Alksnynės įvykių dalyvis (jaun. ltn. Vasilij Vladyčev) palaidotas Vėžaičiuose, o jo vietą tarp „didžiojo septyneto“ užėmė 1944 m. antžmogiškomis galiomis, savo krūtine vokiečių kulkosvaidininko ambrazūrą (angą dzote) menamai ties dab. Rimkų g. pabaiga uždengęs ir savo bendražygius taip išgebėjęs Jefimas Semionovičius Belinskis.