Ant šilko perkėlė Kristijono Donelaičio kūrybą

Žavi žmogaus ir gamtos vienovė

R. Kupienė atviravo, kad visą gyvenimą mėgusi piešti, kurti įvairius rankdarbius, megzti ir siūti, o tapybos ant šilko ėmėsi prieš 7-erius metus, kai pradėjo lankyti Palangoje veikiantį „Šilko klubą“. Įprastai ji tapo skareles, šalikus, pagalvėlių užvalkalus, o išbandyti didelius pano – tokie yra darbai pagal K. Donelaičio „Metus“ – ją paskatino Palangoje „Šilko klubo“ surengta paroda, kuriai reikėjo sukurti kūrinį rudens motyvais.

„Mane visąlaik žavėjo mūsų literatūros klasiko Kristijono Donelaičio kūrybos gylis, jo poemoje vaizdingai perteikta žmogaus gyvenimo ir gamtos vienovė, jos virsmas metų bėgyje, prasmė.

Todėl ir ėmiausi kurti šalnos pakąstų liepų lapų gausą, tarytum poemoje atspindėtą saulės ilgesį:

„Ak, kur dingot, giedros jūs gi pavasario dienos, kaip mes, pirmąsyk stubos atverdami langus, šildantį šiltos saulelės spindulį jautėm? Lyg kaip sapnas koks, kurį miegodami matom....“. Po šiltomis geltonomis-rusvomis spalvomis nutapytų lapų piešiniu kaligrafiškai karštu vašku išrašyti ir šie K. Donelaičio hegzametro žodžiai.

Tuo pačiu stiliumi Rita nutapė ir „Žiemos vargų“ motyvą, kuriame dominuoja poeto pavadintos „žiemos kvietkos“, o po jomis – taip pat teksto ištrauka. Kiti du, sakė šių kūrinių autorė, turėtų būti ryškesnių sodresnių spalvų, atgimusios ir suvešėjusios gamtos motyvais, taip pat su pasirinktais „Metų“ poemos tekstais.

Eksperimentuoja kūrybos būdais

Pašnekovė sakė, kad tapyba ant šilko yra iš Kinijos atkeliavęs menas, tačiau jo technikos variantų yra labai įvairių, ir ji eksperimentuoja savaip. Pirmiausia šilko gabalas, ant kurio tapoma, ištempiamas ant rėmo.

Būsimo paveikslo pakraščius ir tekstą R. Kupienė išlieja karštu vašku, kuris kaitinamas ant silpnos ugnies ir specialiu piltuvėliu atsargiai, kaip rašant kaligrafiškai, išpilamos raidės.

Kai vaškas sustingsta, jis nulupamas. Po to Rita imasi piešinio ir spalvų: pirmiausia blizgiu kontūriniu pieštuku išsipiešia motyvus, tuomet lieja dažus, – kontūrai neleidžia dažams išsilieti po audinį.

Sukurti vieną darbą ant šilko, kuriam kūrėja skiria tik laisvus vakarus, užtrunka maždaug savaitę. Dabar jau, Rita neslėpė, šio meno ji mokanti ir kitas moteris per įvairias stovyklas, rengia edukacinius užsiėmimus.

„Man norisi, kad šilko lengvumą, spalvų grožį, leidžiant ranką ir mintis vedžioti Kūrėjui, pajustų ir daugiau moterų. Per tai ateina ir gijimas: šilko tapymas labai padeda sergant depresija, onkologinėms ligomis. Dažnai ateina moterys ir sako – aš nemoku piešti. Bet kai kurdamos jos išlaisvėja savo vidumi, dažnai jų darbai – patys gražiausi“, – pasidalijo R. Kupienė.

Patiria dalijimosi džiaugsmą

Rita taip pat prasitarė apie pačios patiriamą dalijimosi džiaugsmą: „Iš pradžių širdis linko visus darbus išdovanoti. Širdis sakė: jei pati iš Dievo gavai dovaną, tai ir turi ją nešti žmonėms.

Dabar suprantu, kad nešti šią dovaną galiu ne vien išdalindama, bet ir mokydama“. R. Kupienė pasvarstė, galgi jau atėjo laikas kaupti darbus, kad galėtų surengti jų parodą.

Pagal specialybę ji – kraštotyros inžinierė, ilgus metus dirbusi žemėtvarkininke. Patiko tol, kol planus braižydavo plunksna. Tačiau, atsiradus kompiuterinėms programoms, šis darbas Ritai apsunko.

Ji išėjo ir šiuo metu dirba Šv. Antano dienos centre.

„Nenurimau, vis norėjosi kurti. Prisimenu, vaikystėje vos parbėgdavau iš mokyklos – tuoj dažai, guašas, parkrintu ant grindų ir piešiu. Mama pykdavo, kad uniformos rankogaliai nuolat dažais nuterlioti.

Pirmoji mano mokytoja Jankienė pradėjo sakyti tėvams:

„Nedrauskit, tegul piešia, gal iš to duoną valgys.“ Ketverius metus lankiau Juozo Šakinio dailės studiją, nes ligi tol Muzikos mokykloje nebuvo mokoma dailės, ir ligi šiol esu dėkinga mokytojai Reginai Rapalytei už tai, kad išmokė kaligrafiškai rašyti“, – apie išeitą dailės pradžiamokslį pasakojo kūrėja.

Išsaugojo močiutės relikvijas

Sulaukus 45-erių, ją aplankė sapnas, kaip tikino, išvertęs iš lovos: „Mačiau ant rėmų sukabintus lengvus baltus medžiagos gabalus, ant vieno jų – raudonos aguonos. Ir aš gerai žinojau, kad tai – mano piešinys. Ligi tol kūriau tik rankdarbius, bet nepažinau tapybos ant šilko – iki manęs šis menas dar nebuvo atėjęs.

Tą pačią dieną ėmiau ieškoti dažų, medžiagos. Į rankas pateko „Didžioji rankdarbių knyga“, bendradarbės labai skatino kurti, jos man ir surado „Šilko klubą“ Palangoje“, – prisiminė kūrėja. Taip ir prasidėjo jos šilko kelias, šiandieną atvedęs ligi Donelaičio kūrybos interpretacijų.

Polinkį kurti, mano R. Kupienė, yra paveldėjusi iš savo amžinatilsį močiutės Emilijos Ketlerienės. Sykį prieš mirtį ji pasikvietė Ritą ir liepė pasiimti mansardoje saugotus į ritinį surištus darbus: paveikslus, gobelenus, servetėles.

„Pasilik, gal kitiems neįdomu, išmes. Pasidalijome jos darbus, nuraminę, kad mums tai – didžiausia vertybė“, – pasakojo Rita, rodydama 1929-aisias, močiutei Emilijai besimokant Rietavo žemės ūkio mokykloje, ant aksomo nutapytą paveikslą-natiurmortą.

Kita jai atitekusi močiutės relikvija parkeliavo iš Sibiro, nuo Baikalo: tai ant milo 1956-ųjų gegužę nutapytas paveikslas su lauko gėlėmis ir paukščiu. „Močiutė Sibire iš savo darbų – laikraštinių, pagalvių, staltiesių – ir išgyveno, mainė juos į maistą, o senelis Antanas dirbo miško ruošos darbus“, – sakė pašnekovė.