Antanas Butkus: „Mano instrumentai tas pats, kas ir mano vaikai“

Įkrėtė tiek, kad vaikis stojo į muzikos technikumą (dabar - Stasio Šimkaus konservatorija) mokytis groti birbyne. Anais laikais muzikantai, lygiai kaip ir dabar, į visas puses: kapelos, ansambliai, duetai, kvartetai... Antano birbynė susidėvėjo.

Meistro, kuris sutaisytų, nerado. Tad taisyti ėmėsi pats. Bet tam reikėjo specialių įrankių. Pasidirbino. Tai, matyt, ir buvo kabliukas imtis pačių įvairiausių instrumentų gaivinimo, o vėliau - išnykusių atkūrimo.

Pagavo šišas

Sena lietuviška patarlė - kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių: "Lepnerio, Bretkūno, Pretorijaus ir kitų Mažosios Lietuvos veikėjų darbuose radau nedidelius aprašymus, graviūrėles, kuriomis ir pasinaudojau.

Pavyzdžiui, atkurti psalterą. Dariau trejus metus. Šis instrumentas naudojamas pritarti psalmėms. Ištyrinėjau apie pusantro tūkstančio psalmių diapazonui nustatyti. Psalteras turi 10 vienodo ilgio stygų. Tai - žydiškas instrumentas.

Panašiai „mėsinėjau“ ir kitus nunykusius instrumentus. Kiekvieną dieną mokiausi. Pasiimdavau knygą, tarkim, apie muzikinę akustiką, ir studijuoju. Tiek naujovių kaskart atrasdavau...

Dabar nebesimokau. Džiaugiuosi gyvenimu name prie geležinkelio. Čia 1947 metais iš Rimkų buvo atkraustyta mūsų šeima. Aplinkui buvo vieni apkasai. Dabar esame apstatyti prekybos centrais. Man jie visai netrukdo, nes gyvenu tarsi kaime po dar tikriausiai vokiečių sodintomis obelimis ir vyšniomis.

Tik štai - labai padažnėjo geležinkeliu prariedančių sąstatų bildesys ir gausmas. Smegenų pusrutuliai reaguoja nevienodai. Vienas lyg ir džiaugiasi - ekonomika juk. Kitas labiau norėtų girdėti ne sąstatų dundesį, o muziką", - pasakoja 77 metų Antanas.

Pradingusi laboratorija

Kadangi į A. Butkaus namus buvome nubildėję su pianinų derintoju Adolfu Kundrotu, šis pradėjo rypauti, kokią bičiulis laboratoriją tuomet Muzikos akademijos Klaipėdos fakultetuose turėjęs: „Kiek joje buvo paties Antano prisidirbtų kaltų, grąžtų, skobtukų muzikos instrumentams gaivinti, o ir atkurti. Viskas pradingo“, - apgailestavo p. Adolfas.

A. Butkus tik karčiai šyptelėjo. Sakė numanąs, kas su ta laboratorija „padirbėjo“. Bet netrukus jis jau vėl laidė sąmojus.

Neverslus, nekomercininkas. Tiesiog neduota.

Iš kuklumo nenumirtų

Toks meistras Mažojoje Lietuvoje - tik vienas. Pasekėjų neužaugino. A. Butkus pataiso: „Tik vienas ir Lietuvoje, ir Europoje. Iš kuklumo dar nė vienas žemaitis nemirė“, - nuoširdžiai juokiasi.

Kuo nuoširdžiausiai jis kvatojosi, kai pavasarį pranešiau viename interviu jį „numarinusi“ - supainiojo bendrapavardžiui reikštos užuojautos. „Ilgai gyvensiu“, - pareiškė, pradėjęs vardinti ilgaamžius diedukus ir močiutes.

Įpėdinio neužsiaugino

Kai paklausiau, kam paliksiąs padirbintus atkurtus instrumentus, A. Butkus mįslingai atsakė: „Kol aš būsiu, tol jie gros. O aš dar pasiruošęs gyventi 30 metų“, - juokiasi.

Namuose tik nebaigta restauruoti fisharmonija. Visi kiti meistro rankų nuglostyti instrumentai Klaipėdos etnokultūros centre. Šio kultūros židinio 30-mečio proga buvo surengta ir tų instrumentų paroda. Už stiklų. Bet meistras psalteru iš už stiklo Menininkų kiemelyje susirinkusiems jo talento gerbėjams paskambino psalmę.

Beje, tame klaipėdiečių susibūrime ir prisipažino, kad instrumentų dirbiko įpėdinio taip ir neužsiaugino.

Instrumentus darė ne parduoti

Kai meistro teiravausi, ar lengva Butkaus prisiprašyti, kad padarytų instrumentą, šis žemaitiškai tiesmukiškai atsakė: "Parduoti nedariau ir jau nebedarysiu. Nebuvau tiek turtingas laiko. Net nenumaniau, kiek tų instrumentų daryba kainuotų.

Tik štai - 1993 metais Vokietijoje buvo paroda. Profesorius iš Liubeko paprašė padirbinti kankles. Tai buvo pirmas ir vienintelis instrumentas, už kurį sumokėjo... triskart daugiau nei buvau užsiprašęs."

Parduoti nedariau ir jau nebedarysiu. Nebuvau tiek turtingas laiko. Net nenumaniau, kiek tų instrumentų daryba kainuotų.

Bet ir tai neįkvėpė atsidėti dirbinti instrumentus parduoti. Tai prilygtų prekybai vaikais pagal meistrą.

„Kitas dalykas - nenorėdavau įsipareigoti. Nes ne kasdien rankos niežėdavo dirbti. O kai neniežti, darai iš reikalo, tai ir rezultatas nekoks“, - aiškino p. Antanas. Ir pridūrė: „Aš juk menininkas, muzikantas. Kito darbo nemoku. Nors sutaisyti jungtuką ar įkalti vinį galiu. Nebegalėčiau dirbti tik pedagoginio darbo. Vaikai dabar labai išlepinti. O kas kaltas? Mes patys. Lepinu ir aš. Bet viskam reikia ribų.“

Ne kasdien rankos niežėdavo dirbti. O kai neniežti, darai iš reikalo, tai ir rezultatas nekoks.

Kol su meistru kalbėjomės po obelimi, anūkėlės zujo kieme. Duktė lakstė su padėklais - kuriam ko: arbatos, kavos... Ponas Antanas nuolat prisidegdavo pypkutę. Būdamas 78-erių neketina pypkės su tabaku atsisakyti. O į knygas kaip buvo, taip ir liko įnikęs. Ne į kokius detektyvus, laisvalaikio skaitinius.

"Oi, kiek aš turiu literatūros... Kad ir Prūsų kalbos etimologijos žodynas. Kiek jame įdomių dalykų randu: žodžių reikšmės, kaip jos keitėsi. Reiktų panašiai ir lietuvių kalbos žodžius pastudijuoti. Žinių jau niekur nebepritaikysiu. Bet pačiam įdomu sužinoti tai, ko dar nežinojau.

Esu žmogus, žinias užspaudžiantis sau. Bet jos praverčia ir bendraujant su įvairaus amžiaus ir profesijų žmonėmis", - nuoširdžiai juokėsi tai sakydamas.

O kad pravečia, įsitikinau ir Menininkų kiemelyje, kur buvo surengta jo dirbintų instrumentų paroda. Besidomintiems jo darbu atsakyti kišenėje žodžių neieškojo. Vis šmaikštavo...

Tiesiog įdomu, ar ponui Antanui dar niežės rankos dirbinti Mažosios Lietuvos instrumentus? Turbūt ne. Kaltų, grąžtų grąžtelių, skobtuvų juk nebeturi... Tinkamos medienos gal dar ir rastų.

Esu žmogus, žinias užspaudžiantis sau. Bet jos praverčia ir bendraujant su įvairaus amžiaus ir profesijų žmonėmis.