Apie ką mes čia: juvelyrinio gamtos ir žmonių darbo sukurta šalis

Jeigu pavasario pabaigoje horizonte matote į mėlį susiliejančią kalnų grandinę snieguotomis viršūnėmis, atsispindinčiomis skaidriame žalsvame ežero vandenyje, jeigu aplink - kone ideali tvarka, o kokio šimto kvadratinių metrų plote esantys pastatai savo fasadais atspindi bent pusės Europos kraštų architektūrą, gali būti, kad sapnuojate šalį, kurios nėra.

Arba esate Šveicarijoje. Vienas iš dviejų, ne daugiau.

Iš šios šalies, per kelias dienas aplankius didžiausią jos miestą Ciurichą ir be galo gražų Liucernos kurortą, tą jausmą lauktuvėms ir parsivežėme.

Šalies, gamtos apdovanotos nuostabiu kraštovaizdžiu, o žmonių talentu ir darbu paverstos kraštu, į kurį galima lygiuotis.

Kodėl? Vertinant primityviausiu ir geriausiai suprantamu matu - atlyginimais - ši šalis yra viena iš pirmaujančių pasaulyje su vidutiniu 6 788 vietos frankų (apie 6,95 tūkst. eurų) mėnesiniu darbo užmokesčiu.

Šveicarijos institucijų sukurtas informacinis portalas piliečiams ch.ch skelbia, kad atlyginimų dydis kantonuose skiriasi, pavyzdžiui, Ženevoje už valandą mokama mažiausiai 24, Ticine - 19-19,50 franko (atitinkamai 24,6 ir 19,5-20 eurų).

Įdomu tai, kad 2014 metais šveicarai iškėlė idėją visoje šalyje suvienodinti minimalią algą, kuri turėtų siekti 22 frankus už valandą, arba 4 tūkst. frankų per mėnesį. Puiki idėja, bet šveicarai, žinia, visas idėjas svarsto referendumuose.

Svarstė ir šią, bet atmetė. Ne išrinktųjų būrelis, o 75 proc. piliečių. Jų argumentas - dėl to brangi gamyba kainuotų dar brangiau, tai gal ačiū - nereikia mums nurodinėti, kokia turi būti mūsų alga, nes mūsų alga yra tokia, kokią užsidirbame.

Įsivaizduojate tokią situaciją Lietuvoje? Visas savo santaupas statyčiau už tai, kad 99 proc. balsavimo teisę turinčių piliečių balsuotų už tokį minimalios algos padidinimą net nepabandę aiškintis, iš kur gauti tam pinigų.

Nes dalies mūsų bendrapiliečių finansinio raštingumo lygis ir supratimas apie valstybei svarbius procesus apsiriboja trimis klausimais: kam reikalingi tie mokesčiai, kodėl valstybė manimi nesirūpina ir kodėl mes neuždirbame tiek, kiek šveicarai?

Ai, dar yra nesibaigiantis pinigų maišas, kurį yra užgrobęs kažkoks sisteminis klanas, bet vieną dieną ateis mesijas ir, atėmęs tą maišą, visiems duos daug pinigų ir visiems bus labai gera gyventi.

Sąmoningumo lygiu mes tikrai nepanašūs į šveicarus. Nors šie, kaip ir mes, negali pasigirti milžiniškais vertingų gamtos resursų klodais ir vertę kuria daugiausiai smegenų darbų - bankininkystės paslaugomis, įvairių technologijų kūrimu, farmacija, savo šokoladu, laikrodžiais ir šveicariškais peiliukais, kurie, kaip ir visa kita Šveicarijoje, yra labai kokybiški, bet sykiu - brangūs, nes kažkas kažkaip sugebėjo įsukti tokį procesą: reikia gerai dirbti, nes už tai gerai moka, o jeigu gerai moka, tai reikia gerai dirbti ir gerai uždirbti.

Kažkodėl manau, kad šveicarai pasiginčytų su senovės influenceriu Platonu dėl idealios valstybės sampratos. Nes jiems beveik pasisekė tokią šalį sukurti - tai akivaizdu.

Tuo - smegenų darbu ir požiūriu į darbą - mes tikrai galime būti panašūs į šveicarus ir susikurti kur kas kokybiškesnį gyvenimą.

Atleiskite, kad aš tiek daug apie tai, ką jaučiau, ir tiek mažai apie tai, kaip vertinu tai, ką ten pamačiau. Kaip vertinu tai, ką ten pamačiau? Gražu. Nes stabtelėjusi prie Šveicarijos kūrimo visagalė gamta savo darbą atliko taip pat gerai, kaip ir „Rolex“ gamintojas.