Ar jo praradimas gali sukelti depresiją, pakirsi savivertę? Mintimis dalijasi psichologė Karolina Butautienė (K.B.) ir Vilniaus universiteto doktorantė, Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės medicinos psichologė Karolina Petraškaitė (K.P.).
- Ar per pandemiją ir po jos padaugėjo besikreipiančiųjų dėl depresijos, slogių minčių, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai kyla dėl prarasto darbo, sumažėjusių pajamų?
K.B.: - Pandemija iš tiesų turėjo įtakos klientų emocinei savijautai. Ir tą lėmė ne tik prarastas darbas, tačiau ir pajamų, socialinių kontaktų, laiko struktūros, aktyvios veiklos sumažėjimas, savęs nuvertėjimo, nesaugumo jausmai.
K.P.: - Atvejų, kai dėl sunkios finansinės ar darbinės padėties žmonės patenka į krizinę situaciją, išgyvena stiprų nerimą ar beviltiškumą, būdavo ir būna visuomet. Sunku išlikti emociškai stipriam, kai susvyruoja pastovaus gyvenimo pagrindas.
Iš savo praktikos nepastebėjau, kad darbo praradimas būtų dažnesnė emocinių sunkumų priežastis pandemijos metu, tačiau nerimas dėl galimo praradimo ar finansinių sunkumų tikrai daug intensyvesnis.
Ir tai yra suprantama – nesaugumas, neapibrėžtumas palietė turbūt beveik kiekvieną mūsų. Neapibrėžtumas yra terpė baisiausiems scenarijams plėtotis ir jų tikėtis, o jei žmogus jau iki to laiko patyrė psichologinių sunkumų, tikėtina, kad su jais tvarkytis bus dar sunkiau.
Kadangi dirbu psichiatrijos ligoninėje su kiek sunkesnius psichikos sveikatos sutrikimus turinčiais žmonėmis, tenka išgirsti, jog patiriamos problemos išlaikyti darbą dėl turimo sutrikimo.
Pandemijos metu tikrai nemažai daliai pasitaikė ligos atkrytis, kuris tiesiogiai veikia darbingumą, o buvimas ne „geriausioje savo formoje“ kelia didžiulį nerimą, norint išlaikyti savarankiškumą, saugumą, taip pat pasitikėjimą savo gebėjimais.
- Ar ilgai išbuvus bedarbiu yra sunkiau grįžti į darbo rinką?
K.B.: - Manau, kad viskas priklauso nuo žmogaus, jo požiūrio ir nuo to, kaip buvo išnaudotas bedarbystės laikas. Vienas jį gali išnaudoti prasmingai – galbūt užsiimti seniai apleista, tačiau mėgstama veikla (skaityti, piešti, dainuoti, gaminti ir pan.), aplankyti seniai lankytas vietas ir žmones, aktyviai leisti laisvalaikį, galbūt tobulinti įgūdžius, kelti kvalifikaciją ar net pradėti mokytis ko nors naujo.
Kitas, priešingai, gali neužsiimti turininga veikla, atitrūkti nuo rutinos, dienos ritmo bei laiko planavimo. Pirmuoju atveju grįžti į darbo rinką bus lengviau.
K.P.: - Sunku atsakyti vienareikšmiškai, galiu bandyti žvelgti tik iš individualaus psichologinio žvilgsnio. Svarbu įsigilinti į konkrečią gyvenimo situaciją, ypač į darbo netekimo priežastį – ar tai buvo sąmoningas pasirinkimas (pavyzdžiui, mokslai, keliavimas), ar nekontroliuojamos (liga, atleidimas iš darbo), ar kitokios aplinkybės (pavyzdžiui, nėštumas).
Svarbu, kaip žmogus tą laikotarpį leido, kaip atrodė jo gyvenimas. Į naujo darbo paiešką galima žiūrėti kaip į naują gyvenimo etapą ir lauktiną iššūkį. Tačiau kai kuriems itin sunku išeiti iš komforto zonos, net jei ta zona ilgalaikėje perspektyvoje ir nebuvo geras variantas.
Po pertraukos gali tekti atnaujinti ar iš naujo lavinti kai kuriuos darbinius įgūdžius. Iš esmės svarbu, su kokiais lūkesčiais ir nuostatomis žmogus žvelgia į šį naują gyvenimo procesą.
- Jei žmogus gyvena vienas ir darbas jam buvo „visas gyvenimas“, kurį iš jo staiga „atėmė“. Ar tokie asmenys bus labiau pažeidžiami, ar jiems bus sunkiau atsigauti?
- K.P.: - Socialinis palaikymas (šeima, draugai, aplink esantys žmonės) yra svarbus resursas, kad žmogus atlaikytų bet kokį praradimą. Jei iš žmogaus atimame ką nors, kas yra pagrindinis jo jėgų, gerų emocijų, savivertės ar net savigarbos šaltinis, žmogus lieka be pagrindo.
Jei įsivaizduotume skirtingas žmogaus gyvenimo sritis kaip atskiras stalo kojas, kad gyvenimas turėtų stabilų pagrindą, reikia, jog bent kelios iš jų stovėtų tvirtai.
Jei kuri nors prarastų stabilumą, pusiausvyrą išlaikyti padėtų likusios, taip stalas, arba gyvenimas, nenuvirstų ant šono. Darbas kartais padeda „užsikabinti“ bandant tvarkytis su didesniais psichologiniais sunkumais, o kartais sudėtinga darbinė situacija, kuriai nėra greito sprendimo, gali žmogų ir sužlugdyti.
K.B.: - Tikriausiai daugeliui darbo netekimas – netektis, kurią vienaip ar kitaip žmogus išgyvena bei kuri sukelia stresą.
Praradus darbą jaučiamo distreso stiprumas priklausys nuo asmens savybių: nusiteikimo, požiūrio bei streso įveikos įgūdžių. Vienam tai – „viso pasaulio“ netektis, kitam – galimybė susikurti „naują pasaulį“.
- Galbūt vieniši žmonės patenka į aukštesnę rizikos grupę ir dažniau susiduria su psichikos sveikatos problemomis?
K.P.: - Čia vėlgi galima akcentuoti, kad sėkmingai klestinčios, visavertiškos skirtingos gyvenimo sritys (fizinė sveikata, tarpasmeniniai santykiai, karjera, savirealizacija, saviraiška ir hobiai) yra svarbios, kad vienai iš jų „sušlubavus“, būtų atsvara neprarasti pagrindo apskritai.
K.B.: - Žmogus yra sociali būtybė, kuriai nuolat reikia palaikyti ryšius su kitais žmonėmis, svarbu būti bendruomenės dalimi. Vienatvė – rizikos veiksnys, o artimųjų bei draugų teikiama parama veikia kaip apsauginis veiksnys sunkiu metu, tačiau vėlgi didelę įtaką daro žmogaus asmeninės savybės, suvokimas bei požiūris.
- Jeigu sutuoktinis ar parneris grimzta ar nugrimzdo į depresiją, kaip jam padėti?
K.B.: - Suteikti pagalbą artimam žmogui jam sunkiu metu yra svarbu. Taip pat svarbu suprasti, jog depresija yra tokia pati liga kaip ir plaučių uždegimas, todėl reikia nevengti bei drąsiai apie tai kalbėti.
K.P.: - Galime bandyti kiekvienas sau atsakyti į klausimą, ką mums reiškia, kuo prasmingi yra artimi santykiai. Išbandymams jiems dažnai ateina susidūrus su panašiais iššūkiais. Tokiu atveju tarpusavio palaikymas ir supratimas gali būti esminis resursas.
Turiu omenyje ne tik finansų tarpusavyje dalinimąsi, bet ir bendrą palaikymą, kuris suteikia psichologinį saugumą. Žinoti, jog kas nors tave priima, vis tiek vertina ir palaiko, net jei ir negali tuo metu atlikti kokio nors vaidmens ar funkcijos, yra svarbus saugumo pagrindas. Tai padeda suvokti ir savo, kaip žmogaus, vertę, kuri atsiskleidžia ne tik darbe.
- Kaip neprisiimti netikros, ne savo kaltės ir pačiam nepradėti skęsti, kai savarankiškai negali padėti artimajam?
K.P.: - Visada svarbu turėti omenyje, kad net jei labai norite padėti artimajam, turite taip pat ribotus resursus. Kaltę galima įvardinti kaip jausmą, jog padarei ką nors netinkamo, esi atsakingas už kito sunkumus.
Visgi prisiimti perdėtą atsakomybę jau savaime gali būti kelias į emocinę krizę pačiam. Taigi pirmiausia reikia pasirūpinti savimi, kad galėtum rūpintis kitu.
Reikia nepamiršti, kad reikia rūpintis ir savo gerove, jei jaučiate, kad neturite jėgų padėti pats, egzistuoja specialistai, kurie su tuo dirba kasdien ir turi neįkainojamos patirties sprendžiant sunkiausius atvejus – nesate šioje situacijoje vieni.
Juolab specialistai turi tam reikalingų žinių, kurios efektyviausiai gali padėti susiduriant su psichikos sveikatos sunkumais, jie vaikšto jau „pramintais takais“.
Visada galima padrąsinanti kreiptis pagalbos, padėti surasti informaciją, padėti žengti pirmuosius žingsniuos, vos ne „už rankos“ palydėti pas gydytoją ar psichologą.
- Ar nuo netekusio darbo asmens gali susiformuoti „paveiktų asmenų grandinė“, pavyzdžiui, sutuoktinis, vaikai? Kaip tai gali paveikti pastarųjų aplinkas: darbą mokyklą?
K.P.: - Į žmogaus gyvenimą negalima žiūrėti izoliuotai – tai, kas vyksta asmens gyvenime, sukelia atgarsį ir kitoms jo gyvenimo susietoms „grandims“.
Į šeimą ar bet kokius tarpusavio santykius galima žiūrėti kaip į sistemą, kur „pažeistas“ vienas narys gali paveikti ir kitus, priklausomai nuo to, kaip jam sekasi pačiam įveikti problemas, konstruktyviai ieškoti pagalbos, kiek už tai jis prisiima atsakomybės, kiek jis tai reflektuoja, tai yra suvokia savo emocijų ar elgesio padarinius kitiems.
Apibendrinant pokalbį abi psichologės ir tiesiogiai, ir tarp eilučių išsakė mintį, jog visas krizes, visus sunkumus įskaitant ir depresijas, ir darbo netekimus bus lengviau įveikti, jei bus kas palaiko draugų ar šeimos rate. Tad jei viena stalo kojai suklypo, bet likusios stovės tvirtai, viskas tikrai bus gerai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą