Henrikas Vaitiekūnas: Senti yra nuobodu, tačiau tai – vienintelis būdas gyventi ilgai

Toji detalė kartais priverčia nustebti net ilgą gyvenimą jau nugyvenusįjį. O kol jūsų, bičiuliai, galvoje dar yra vietos nuostabai, dar nesate seni.

Aną ketvirtadienį – pagal skaitytojų atsiliepimus – tokia mini vyšnaite ir trumpų virtuvinių diskusijų objektu tapo pastebėjimas, kad lėktuvuose, kai jie ore, vis daugiau išgeriama pomidorų sulčių. Ir kas nors, kada nors, kai visos rimtosios temos bus pabaigtos, apie tai parašys disertaciją.
 
Neabejoju: karštai trokštate, kad dar kuo nors jus nustebinčiau. Tai nėra sudėtinga. Kaip sužinoti, ar turguje jūsų perkamos spanguolės yra šviežios?

Ogi meskite, prieš tai aukštyn pakėlę, tą uogą ant prekystalio. Jei atšoks kaip guminis kamuoliukas – šviežutėlė. Jei bumbtels į stalą ir nusivolios – ieškokit kito pardavėjo!
 
Braškes mėgstate? Prekybcentriuose ir šiandien jų rasite: jokios nuostabos tai nebekelia. Tik štai vardas ant etiketės nėra teisingas.

Nes uogos, vardu BRAŠKĖ, apskritai nėra. Ir bet kuris biologas jums paaiškins: tai viso labo – naminė ir sukultūrinta... žemuogė. Bet, kaip norim, taip ir vadinam. Kaip mums patogiau.
 
Bet šiandien, kaip pradžioje žadėta, apie smalsumą ir naujas žinias. Kartais net atradimo autoriai nesužino, kas jį nulemia.

Tad neabejoju: dar rašinio nepabaigus, jums knietės virtuvėn bėgti, puodan vandenį pilti ir citriną su žaliąja citrina tame puode skandinti.

Nes norėsite patikrinti, ar tikrai citrina vandenyje plaukia, o žalioji... skęsta. (Praktinio šito „atradimo“ pritaikymo, deja, niekaip nesugalvoju. Gal padėsite?).
 
Viename mano mylimų miestų ant upės kranto stovi smagiu ugnies vardu pavadinta kavinė. Maistas joje – vidutiniškas. Kainos – didesnės už vidutiniškas.

O muzika triskart (gal net keturiskart!) garsesnė, nei derėtų. Prie to paties staliuko sėdintieji ir šnektelėti norintieji paprastai išeina į fojė. Bet kai kam toks garsas patinka: sako, padeda labiau apgirsti (čia gražiai lietuviškai susilieja „girdėti“ ir „girtėti“).

Bet tikroji tiesa išryškėjo tik tuomet, kai temą su administratoriumi aptarėme. Paaiškino, kad remtasi pačiais naujausiais rinkodaros atradimais: kuomet muzika žviegiančiai garsi, tarpusavyje šnekamasi mažiau, o taurelės kilnojamos dažniau. Jos dar būna pilnesnės! (Na, kas paneigs, jog ne apie sveikatą rašome?)
 
Beje. Jei visus tuo rinkodarinius pasiūlymus imtume nagrinėti, galvą pradėtų sopėti. Nuo mūsų pasidavimo reklamai. Kalbu apie senus laikus, kuomet dar nebuvo primygtinai pusryčius rekomenduojančių dietologų.

1944-aisiais dėl neaiškių priežasčių Amerikoje itin krito kukurūzinių dribsnių pardavimai. Verslui gelbėti kompanija „General Foods“ pasitelkė tuomet dar mažai girdėtus sveikos mitybos ir pilvo specialistus.

Apipylė juos pinigėliais už tai, kad laikraščiuose rekomenduotų... pusryčius. Ir – ne be kokius, o tik kukurūzų dribsnių. Reklama darbą atliko.
 
Dar viena amerikoniška ir su maistu susijusi pamokėlė. Tuose kraštuose, kaip, beje, ir mūsuose, vienu skanėstų yra laikomi paukštienos sparneliai.

Bet iki 1950-ųjų Amerikoje (kaip keista, kad jūsų seneliai apie tai jums nepasakojo, ir Lietuvoje) sparneliai buvo... išmetami. Bent jau turtingose šeimose.

Arba biedniokams atiduodami. Netikintiems ar suabejojusiems šia informacija – autentiški nebejauno piliečio, šio rašinio autoriaus, „memuarai“.
 
Vaikystė prabėgo Klaipėdoje. Kaimynė slapta nuo valdžios, bet kitiems kaimynams žinant sandėliuke laikė keletą kiaulių.

(Nuo milicijos įgaliotinio – tvartelio kvapo gi nepaslėpsi – atsipirkdavo dešromis ir kumpiais). Bet įdomiausia, kuo ji tuos knyslius penėdavo! Kas savaitę iš žuvies krautuvės atsinešdavo po kibirą... ungurių.

Kiaulės juo ėdė dar gyvus. Net čepsėdamos! O dabar bus sakinys, kurio niekaip paneigti negaliu: pats pirkau ne vieną kilogramą žalių ungurių. Jų kaina buvo 50 kapeikų už kilogramą. O tempora, o mores!
 
Bet šita informacija tikrai nepatenka tarp tų, kurias turėtumėte privalomai žinoti. Yra praktiškesnių dalykų. Pavyzdžiui, jei perkate baltąjį šokoladą, perkate ne šokoladą, o tik cukraus, pieno, vanilės, lecitino (jis svarbus ilgaamžiškumui) ir kakavos mišinuką.
 
Jei esate pamėgęs japoniškąjį vasabį, turite būti jo žinovu. Nes dažnai taip pavadintą produktą nusiperkate, mėgaujatės juo ir jums į galvą neateina, kad tai dažniausiai būna paprastasis krienas, pagardintas ir paspalvotas įvairiais aromatizatoriais.
 
O ar bandėte (užrištomis akimis) „Pepsi-Colą“ nuo „Coca-Colos“ atskirti? Dabar jau galėsite: pepsi gaminama su citrinos rūgštimi, cola – be jos.

Keičiasi laikai, keičiasi ir papročiai. Bet tikros tradicijos amžiais išlieka. Negana to: nesusipažinusiems su kitų tautų skoniais ir papročiais jų nežinojimas kainuoja.

Kartais tai – tik detalės (vyšnaitė ant torto), o kartais – jei tai žinote – pelnysite pagarbą.
 
Jei maistas skanus, Japonijoje tai neslepiama: svečias turi vos ne „pakriuksėti“ iš skanumo. O jei garsiai prie stalo atsiraugėsite, ir japonas, ir vokietis jus supras.

Tie ilgieji makaronai nemokantiems jų valgyti – visuomet bėda. Kai kuriose Rytų šalyse juos patariama net peiliu nupjauti. Bet – tik ne Kinijoje. (Kinai sako, kad taip nupjaunate savo paties gyvenimo siūlą).
 
Gruzijoje vyną gerti mažais gurkšneliais nepriimta: teks užsiversti visą taurę.
Prancūzijoje valgyti duoną prieš pirmąjį patiekalą – nemandagu.

Dar nemandagiau duonos riekę dėti ant lėkštės krašto (pagarba duonai – dėti ją tiesiai ant stalo).
 
Kažin, ar viešint Kolumbijoje, jums šaus mintis eiti į... kiną. Bet, jei taip atsitiktų, turėsite susitaikyti su tuo, kad vietoje popkorno jums įsiūlys... džiovintų skruzdėlių.
 
Nepamiršau: svarbiausioji šitokių rašinių mintis – sujaukti, kaip ramų skruzdėlyną   - jūsiškį mąstymą. Smalsumo geną atjauninti. Ir, galbūt, įspėti.
 
Žinau, kad ne vienas (viena) pasmaguriauja vadinamaisiais želė saldainiais. Minkštučiai. Gomuriukus kutenantys.

Todėl pranešu, kas gi yra pagrindinės sudedamosios šitų skanėstų dalys: želatinas, gaminamas iš kiaulių odos, galvijų ragų, kaulų ir kitokių panašių liekanėlių. Žinoma, visa tai pasaldinama. Specialiai jums.