Ar klaipėdiečiai mėgsta ekstremalias pramogas?

Andrius DOBRANSKIS, Tarybos narys

Labai ekstremalių pramogų nemėgstu, matyt, turiu tam tikrą savisaugos instinktą. Nežinau, ar važinėjimasis motociklu joms priklauso, bet toks mano hobis. Greitį mėgstu su saiku. Jeigu yra galimybė pavažiuoti šiek tiek greičiau, nėra daug transporto priemonių, kelias geras, pasinaudoju, bet esu iš tų atsargesnių vairuotojų.

Motociklas - pavojinga transporto priemonė, viena klaida ir gali baigtis nekaip. Motociklo visą laiką norėjau, bet ryžausi teises išsilaikyti tik praėjusiais metais.

Negalėčiau išmėginti tos pramogos, kai surišamos kojos ir šokama žemyn iš didelio aukščio. Man vien žiūrint į tai šiurpuliai eina per nugarą. Žmonės tai daro todėl, kad bando perlipti per save, iškeliauti iš komforto zonos, įveikti savo baimę.

Daug metų vis noriu užlipti į kalnus, pasidaryti tokią ekskursiją, bet vis dar neprisiruošiu. O artimiausi mano planai - kelionė po Europą motociklu, po kalnus. Balkanų regionas būtų patrauklus.

Mindaugas TVYSA, „Pingvinuko“ seniūnaitis

Man nereikia to adrenalino, visas gyvenimas - adrenalinas. Nesu ekstremalių pramogų fanatikas. Nenoriu šokti su parašiutu ir panašių dalykų. Jaunystėje būdavo įvairių ekstremalesnių atrakcionų pramogų, tai jų neatsisakydavau. Dabar jau protingiau pradėjau galvoti.

Prieš kelerius metus šeima nusprendė įsigyti riedučius. Juos turime iki šiol, bet nemanau, kad tai ekstremali pramoga. Visa šeima važinėjame: ir žmona, ir vyresnioji duktė, tik mažiukas dar ne, jam tik metukai. Neretai važiuojame kur nors pasivaikščioti svetingumo takais, į miškus, į ramias vietas.

Mano žmona mėgsta šokti su parašiutu. Esam jai dovanoję atrakciją paskraidyti su parasparniu - jai patiko, buvo labai patenkinta. O aš nenoriu. Tikrai nežinau, ar galėčiau pasiryžti šokti su tomis virvėmis, nes esu matęs, kaip žmonės nusileidžia sudaužytais veidais. O ir atrakcionai dabar neatrodo saugūs - ir Palangoje buvo žmonės užstrigę, ir dar kažkur buvo sugedę įrenginiai.

Aušra PACEVIČIŪTĖ, konceptų kūrėja

Man labiausiai patinka kelionės, kultūriniai dalykai, norisi pamatyti miestų architektūrą, įdomius kultūrinius skirtumus tarp šalių ir t. t.

Esu išbandžiusi ekstremalių dalykų, bet tai tikrai nėra mano gyvenimo stilius. Esu šokusi su parašiutu, su guma. Daug adrenalino, jausmas geras. Dabar važiuosiu savaitę aitvaruoti. Nenorėčiau slidinėti, leistis su snieglente.

Vieni žmonės renkasi ekstremalias pramogas, nes nori adrenalino, kiti - išbandyti ką nors įspūdingo gyvenime, treti tuo gyvena.

Jolanta GIRDVAINĖ, Klaipėdos pramonininkų asociacijos administracijos direktorė

Paprasta tiesa tokia - moterims nereikia ekstremalių situacijų, jos ir taip gyvenime jų patiria nemažai. Mano martelė mėgsta ekstremalų sportą: šiuo metu ji mokosi plaukioti su banglente, o kartu su mano anūkais - važinėti riedlente. Tai nėra taip paprasta, galų gale yra pavojus nukristi ir susižeisti. Žmonės to nebijo, daro viską, kad atrastų vis naujų pojūčių. Žaviuosi jais, jų drąsa, fizine ištverme. Aš tikriausiai esu kitokio sukirpimo.

Manau, ekstremalus sportas yra tas, kuris yra ne ant žemės: plaukiojimas banglentėmis, skraidymas parasparniais ir kt. Tam reikia turėti ir patirties, ir daug fizinės ištvermės, ir drąsos.

Nemėgstu ekstremalių pramogų, nors nebijau aukščio ir greičio. Esu skridusi oro balionu, pajutau didžiulį malonumą galėdama mėgautis vaizdais iš viršaus. Bet kokių nors aštresnių pojūčių, kad mane užsuptų arba per galvą verstų, tikrai nenoriu. Ir jaunystėje, ir dabar su mielu noru važiuoju dviračiu. Smagu prie jūros pabūti, noriu daug vaikščioti, daug ką pamatyti, žavėtis paprastais dalykais, pavyzdžiui, gamtos vaizdais, be to, yra knygos, filmai, muzika.

Romaldas SAKALAUSKAS, Kretingos ligoninės vyr. gydytojas

Ekstremalios pramogos nėra nei duona, nei vanduo, kad be jų negalėtum gyventi. Bet, būna, žmogus užsispiria, ir viskas. Sakykime, užsibrėžia savaitgalį nueiti 100 kilometrų. Tai - ne ekstremalus veiksmas, o užsispyrimas siekiant įrodyti sau pačiam, ar gali.

Kaip gydytojas pasakysiu, kad kartais tas užsispyrimas ir turėjimas tikslo nugali kai kurias ligas, gerėja psichoemocinė būklė, atsiranda motyvacija. Atlikus vieną ar kitą savęs įveikimo veiksmą, atsiranda geresnis kitų problemų, kurios iki tol buvo neišsprendžiamos, sprendimas.

Pats esu iš atsargesnių žmonių - bijau aukščio, turiu visada save drąsinti. Jaunystėje mėginau kai kurias vandens sporto pramogas - buriavau, bet skendau, tai mane išgąsdino. Mama buvo pasakiusi, kad jeigu mirsiu, tai dėl vandens. Tad man psichologiškai vanduo buvo atgrasus.

Žaviuosi tais žmonėmis, kurie nugali bet kokią baimę. Mane žavi šuolis su parašiutu.

Jaunystėje teko kopti į Elbrusą. Mėgstu slidinėjimą kalnuose žiemą Prancūzijoje, Italijoje, Austrijoje. Prieš trejus metus patyriau rimtą traumą kalnuose, teko išbandyti užsienyje medicinos pagalbą. Kaulai sugijo ir vėl norisi. Stengiausi psichologiniu atžvilgiu save nugalėti, pavyko, ir vėl važiuoju slidinėti.

Vieni žmonės naudojasi ekstremaliomis pramogomis todėl, kad nori pasiekti kokį nors užsibrėžtą tikslą, pavyzdžiui, kad būtų tvirtesni kitose veiklose. Kiti nori pasigirti savo draugų kompanijoje.

Arūnas LIUBINAVIČIUS, klaipėdietis

Teko paskraidyti lėktuvo simuliatoriumi, smagu, panerti keliasdešimties metrų gylį, smagu, bet iššokti su parašiutu, kai man keturiasdešimtmečio proga padovanojo kolegės, taip ir neišdrįsau. Skristi parasparniu patiko, užlipti ant aukšto kalno, atsistoti ant šlaito irgi nėra baisu. Bet pasąmonėje turiu kritimo baimę.

Prisimenu, studijų laikais gyvendamas bendrabutyje bandžiau iš aštunto aukšto per lauko balkoną nusileisti į septintą pas merginas. Norėjau padaryti įspūdį. Gerai, kad draugai pagelbėjo, kitaip būčiau nusidrėbęs. Pavyko nusileisti, bet tai jau buvo tikras „ekstrymas“.

Slidinėdamas kalnuose sugebėjau nusitraukti kojos kelio raištį iššokęs į juodą trasą, neapskaičiavęs jėgų. Paskui tapau atsargesnis. Dabar tokių ekstremalių dalykų nebedarau, nebekvailioju. Dideliu greičiu nuo kalno su dviračiu nebesileidžiu, nebeišdykauju. Anksčiau buvau greičio mėgėjas, dabar tapau tvarkingu vairuotoju.

Praėjusiais metais Juodkalnijoje teko skristi daugiau kaip kilometro ilgio lynu virš bedugnės. Man jokios baimės, jokio „ekstrymo“, bet kompanijoje buvo kas kinkas virpino. Bet šokti su timpa nuo tilto žemyn į upę, ko gero, neišdrįsčiau.

Žmogus yra toks sutvėrimas, kad nori išbandyti viską. Aš irgi toks, tik jau trukdo amžius. Pasižiūriu į pasą ir suprantu, kad yra tokių dalykų, kurių nebeverta daryti.

Kiti laiko „ekstrymu“ įšokti į eketę. Man tai joks „ekstrymas“, nes tai darau beveik kiekvieną savaitgalį tiek žiemą, tiek vasarą: einu į pirtelę, o iš jos šoku į šaltą tvenkinį.