Ar klaipėdiečiai švenčia Tėvo dieną?

Vytautas GRUBLIAUSKAS, buvęs Klaipėdos meras

Kokios nors ypatingos šventės nedarome. Tėvo diena pradėta gerokai vėliau švęsti nei Motinos. Aš nepretenduoju į kokį nors atskirą pagerbimą. Taip, vaikai pasveikina, smagu, kad nepamiršta. Bet kad būtų kokios nors iškilmės, kad kur nors važiuotume švęsti, taip nėra.

Kalbant tiek apie Motinos, tiek apie Tėvo dieną, manyčiau, kad būtų didžiausia klaida, jeigu tik tą dieną rodytume meilę ir pagarbą jiems. Ją reikia rodyti kasdien, o jau tą dieną ji galėtų būti išskirtinė - galimybė susirinkti vienoje erdvėje tėvams ir vaikams.

Mano tėvas mirė 1997 metais. Jis buvo viskas, kas telpa į žodį „tėvas“. Jo žodis buvo paskutinis, diskusijų nekildavo. Iki šiol prisimenu, kaip prašydavome mamos nesakyti tėvui žadėdami padaryti viską, ką reikia.

Tėvo griežtumas buvo įkvepiantis ir prevenciškai labai gerai veikiantis. Jis man buvo didžiulis autoritetas. Gal net iki 11 klasės norėjau būti vairuotoju vien dėl to, kad įkvėpė mano tėvo profesija.

Pats savo vaikų stengiuosi neskriausti stokodamas dėmesio ar laiko. Turint omenyje prieš tai turėtą mano darbą, nori nenori teko aukoti labai daug ką. Vaikai dažnu atveju nejausdavo tėvo buvimo šalia. Manau, kad kiekvienoje šeimoje tėvas turėtų būti visus jungiantis, globojantis, esant reikalui, ginantis. Mūsų šeimoje nėra nei tėvo dominantės, nei diktatūros, labai gerbiama mama.

Romualdas ADOMAVIČIUS, istorikas

Ypatingai nešvenčiame, tradicijų neturime, bet paminime. Stengiamės pabūti su šeima visi kartu. Pats iš savo vaikystės Tėvo dienos neatsimenu. Tėvas mane „užkrėtė“ laivyba. Greičiausiai „užsikrėčiau“ žiūrėdamas visokius atvirukus su laivais, žurnalus „National Geographic“, kurių tais laikais nebūdavo kur nusipirkti, o Lietuvos jūrų muziejaus biblioteka turėjo.

Mane žavėjo tėvo kruopštumas, gebėjimas įsigilinti į dalyką, nuoseklumas. Kažką gal ir esu perėmęs iš jo, bet tikriausiai ne viską. Man kartais pritrūksta kantrybės.

Pats turiu du sūnus - dvylikos metų dvynius. Jie turi labai aiškią savo nuomonę. Man atrodo, kad, kai aš buvau jų amžiaus, buvau visai kitoks. Turi įvertinti, kad vaikai šiais laikais yra kitokie.

Visa tai priimu kaip nemažą iššūkį. Iš esmės sutariame, aišku, būna visko - ir pasipykstame, ir pasiginčijame. Nuolatos reikia jiems daug aiškinti, kodėl reikia eiti į mokyklą, skaityti knygas ir t. t.

Bendraujant su vaikais reikia prisiminti, kad žmonės yra skirtingi. Nuo labai jauno amžiaus žmogus tampa asmenybe. Jeigu jis pajus, kad į jo norus nekreipiamas dėmesys, tada neatsiras ryšys. Kiekvieną dieną turi dirbti šioje srityje, lanksčiai vertinti situaciją ir pats mokytis iš kito žmogaus.

Turi sugebėti keisti savo nuomonę. Vaikų auginimas - gebėjimas rasti kompromisą.

Gerda ANTANAITYTĖ, architektė

Švenčiame tiek, kad pasveikiname tėvelį, susitinkame, ir tiek. Viskas būna panašiai kaip per Mamos dieną. Manau, kad reikia Tėvo dienos, nes kuo daugiau progų susitikti, pasveikinti, pasakyti gerą žodį, tuo geriau.

Mano tėtis statybos inžinierius, o dirba kelių tiesimo industrijoje. Jis yra tas žmogus, kuris visą laiką įkvepia. Taip buvo ir paauglystėje, ir renkantis profesiją. Jis visada randa motyvacijos, įtikina, kad nebijočiau, kad daryčiau, kad pasitikėčiau savimi.

Gerai įsiminiau jo posakį - „Ne šventieji puodus lipdo“. Daug kas sako, kad esu panaši į tėvą. Kai pasižiūriu į nuotraukas, kuriose esame kartu, panašumas tikrai yra.

Mano dukrelei šiek tiek daugiau nei metukai. Mano vyrui šiemet bus antra Tėčio diena. Manau, kad geras tėtis yra tas, kuris būna šalia kartu maksimaliai. Senesniais laikais visa atsakomybė už vaiko auginimą tekdavo tik mamai.

Džiaugiuosi, kad tos tendencijos apskritai žiūrint bendrą vaizdą keičiasi ir kad tėčiai labai stipriai įsitraukia į vaiko auginimą, į laiko leidimą kartu. Tai labai svarbu, nes tai kuria ryšį su vaiku. Tėčiai būna visokie: vieni griežtesni, kiti meniškesni, treti nuotykių ieškotojai.

Svarbiausia, kad vaikai augtų kartu su jais. Mano dukra noriai bendrauja su tėčiu, jį pažįsta, myli. Ir jos pirmas žodis - ne „mama“, o „tete“.

Indrė RAZBADAUSKAITĖ-VENSKĖ, verslininkė

Mes švenčiame Tėvo dieną, gal tiksliau būtų sakyti - paminime. Nuo vaikystės taip. Iš pradžių mamytės diena, paskui tėčio, viskas labai gražiai susisieja, visada pasveikiname.

Negalėčiau pasakyti, kad mano tėvas yra griežtas, bet jis yra labai konkretus žmogus, vizionierius, sudėliojantis visus taškus ant „i“, ir profesiniu lygmeniu, ir šeimoje. Iš jo gali sulaukti daug pagalbos, jis vizionieriškai mato perspektyvą. Bet kokioje situacijoje, net ir sunkiausioje, jis įžvelgia ir pozityvą, ir šviesą. Viena iš stipriųjų jo pusių - gebėjimas lyderiauti.

Savo vyrui, kaip tėčiui, linkėčiau net ir sunkiausioje situacijoje įžvelgti pozityvą ir šviesą. Manau, tėvams sunkiausia yra išlaikyti tą santykį ir stiprų ryšį per visus vaikų gyvenimo etapus - vaikystėje, paauglystėje, studijų laikais. Linkėčiau visiems tėvams nepamesti to ryšio.

Aidas KAVECKIS, miesto Tarybos narys

Kaip ir nešvenčiu, bet kiekvieną Tėvo dieną vaikai, turiu 27 metų dukrą ir 25 metų sūnų, paskambina arba atvyksta, įteikia gėlytę ar gaunu po bučkį. Anūkų dar neturiu, bet jau labai laukiu. Nepamirštu tos dienos, žinau, kad esu tėvas, ir mano vaikai tradiciškai yra įpratę ją švęsti.

Tądien visada prisimindavau ir savo tėvą, o dabar jau septynerius metus nuvežu ir padedu ant kapo gėlytę.

Mano tėvas buvo pats geriausias planetoje, labai geras žmogus, bet tvirto charakterio ir labai konkretus. Tas savybes iš jo perėmiau ir aš. Manau, tėvas turi būti labai konkretus, atsakyti už savo žodžius ir visada vykdyti duotus pažadus. Tai yra pagrindiniai reikalavimai tėvui. Jeigu tai darai, tai esi tikras tėvas.

Visiems tėvams linkiu labai paprasto dalyko - nepamirškite savo vaikų, nesvarbu, kad ir kiek jiems būtų metų. Tai jūsų atsakomybė ir pareiga.

Renaldas KULIKAUSKAS, Klaipėdos senamiesčio seniūnaitis

Nešvenčiame tos dienos, neturime tokios tradicijos. Nesakyčiau, kad ji nereikalinga. Mes turime Motinos dieną, tai balanso dėlei turi būti ir Tėvo diena, proga kiekvienam vaikui pagalvoti apie savo tėvą. Tik tiek, kiek aš suprantu ir ką rodo mano šeimos patirtis, ji mažiau populiari.

Savo tėvą paskutiniais metais, kol dar buvo gyvas, sveikindavau. Mano sūnus, matyt, padarys gestą, mamai priminus, pasveikins, ir gerai.

Su savo tėvu neturėjau vidinio konflikto, mes sutarėme. Būtume gyvenę viename mieste, galbūt būtume mažiau sutarę. Žinoma, buvo ir tam tikrų nesklandumų. Aš gana anksti išvažiavau iš savo gimto miesto Panevėžio, kuriame gyveno mano tėvai, į kitą miestą. Didžiųjų švenčių metu mūsų santykiai buvo nuostabūs.

Tėvu būti sunku nėra, bet tai atsakomybė, kurią turi suvokti. Ko gero, sunkiausia būnant tėvu išlikti tokiam kantriam ir mąstant, ir veikiant, kaip norėtųsi. Man atrodo, kad ši užduotis sunkiausia.