Ar mėgstame fotografuotis?

Rasa JUSIONYTĖ, koučerė

Aišku, kad mėgstu fotografuotis. Gal per daug metų ir radijuje dirbdama, ir turėdama žurnalą nuolat buvau prieš kameras, pripratau ir to nesureikšminu. Man tai padėjo save priimti visokią: turinčią ir gražią, ir negražią pusę.

Esu kažkada dariusi interviu su viena moterimi užsienyje, kuri „YouTube“ tinkle kuria vaizdus apie save ir pati montuoja. Ji valandų valandas žiūri į save. Aš jos klausiau, ar tai jai nėra keista. Ji atsakė: aš nebežiūriu į save taip, kaip kitos moterys, matau save kaip objektą, pavyzdžiui, vazą.

Kartais kas dvejus metus, bet stengiuosi kasmet pasidaryti ne darbinę, o asmeninę fotosesiją. Iš asmenukių aš jau išaugau ir dabar darausi jų 80 proc. mažiau. Keliaudama užsienyje mažiausiai naudojuosi telefonu. Man norisi ten būti, patirti, grįžusi iš kelionių nuotraukų albumų nesidarau.

Peržiūrėti nuotraukas visai mėgstu. Ir pas tėvus, kai grįžtu į namus, visai smagu pasižiūrėti vaikystės albumus. Kartais telefonas išmeta prieš kokius trejus metus darytą nuotrauką, tai būna smagu pamatyti, kaip pasikeitei.

Mėgstu ir pati fotografuoti, nes pasaulis labai gražus. Bet man atrodo, kad mes per daug fotografuodami ir traukdami telefoną nepabūname akimirkoje. Labai dažnai sustabdau save. Jeigu labai gražus saulėlydis Klaipėdoje, norisi tiesiog į jį žiūrėti.

Anksčiau, ypač tada, kai gyvenau Londone, dažnai eidavau į fotožurnalistų apdovanojimus, o Lietuvoje mažiau lankausi panašiuose renginiuose. Stengiuosi nueiti į parodas Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, Mo muziejuje. Galvojant apie fotografus pirmiausia į galvą ateina fotomenininkas Antanas Sutkus.

Vilius TARASOVAS, dainininkas

Aš ne tas žmogus, kuris mėgsta fotografuotis. Kiti tam labai ruošiasi: ir plaukus dažosi, ir antakius, ir blakstienas. Aš esu iš tų vyrų, kurie to nemėgsta, ir visos Lietuvos grimerės galėtų tai paliudyti.

Fotosesijas atkenčiu sukandęs dantis, nes žinau, kad reikia, bet nesu mėgėjas. Asmenukės paprasčiau, nereikia jokių pasiruošimų, jas darausi, pokštauju. Išvykęs į kelionę užsienyje fotografuoju dėl prisiminimų, kad turėčiau savo albumą. Man smagu paskui peržiūrėti nuotraukas iš kelionių, prisiminti, kaip su šeima keliavome Amerikoje, Kanadoje. Fotografijos parodose nesilankau, nesu ekspertas ir mėgėjas.

Pats fotografuoti mėgstu. Jau geriau aš žmoną nupaveiksluosiu, dar ką nors, kad tik manęs nefotografuotų. Mes daug keliaujame. Vilnius-Klaipėda, Klaipėda-Vilnius, Elektrėnai. Ir šis savaitgalis buvo toks nerealus. Važiuojame, ir žaibai - mes tokį gražų dangų matome. Negaliu nufotografuoti, nes vairuoju. Vizualusis menas man tinka ir labai patinka.

Dr. Rosita VAIČIULĖ, Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto docentė

Fotografuotis patinka, bet ne per dažnai (juokiasi). Jeigu žmogus labai dažnai mėgsta fotografuotis, manyčiau, tai parodo psichologines jo savybes. Kameros baimės nejaučiu. Gink Dieve, ne visos nuotraukos su manimi man patinka.

Fotosesijų nesu turėjusi, išskyrus tą atvejį, kai daviau interviu ir reikėjo tai padaryti. Nesu asmenukių fanė, jos turbūt labiau rūpi jauniems.

Kai keliauju užsienyje, fotografuoju vietas, o ne tai, ką aš veikiu. Mėgstu peržiūrėti nuotraukas, jos yra grįžimas laikmečiu. Tokie dalykai turi žavesio.

Pati fotografuoti mėgstu ir gyvūnus, ir jūrą, ir gėles, ir neįprastus daiktus. Patinka lankytis fotografijos parodose, turiu ir namie fotoalbumų. Nesu Lietuvos fotografų didelė fanė ir žinovė. Man patinka marinistinė tematika, labai patiko paroda, kur buvo fotografuotos brandaus amžiaus moterys. Fotografija yra kaip mini tekstas. Jeigu joje gali kažką įskaityti, būna smagu.

Darius JASAITIS, Neringos meras

Fotografuotis nemėgstu, bet pareigos įpareigoja. Geriausi kadrai būna tada, kai nežinau, kad mane fotografuoja. Per rinkiminę kampaniją man liepė ir galvą purtyti, ir t. t., nes visi žiūrėdami į nuotraukas sakė, kad esu nepanašus į save - labai įsitempęs ir susikaustęs.

Asmenukės, kai gali greitai paveiksluoti ir trinti, kartais išeina neblogai. Pats mėgstu fotografuoti - grybus, paukščius, įdomius kelmus. Netgi Kazimieras Mizgiris mane yra pagyręs. Išvykęs į kelionę užsienyje paveiksluoju. Sudėtingiausias procesas lėktuve būna, kai vietos pritrūksta „Google“ debesyje, tenka trinti nuotraukas. Ilgiau dviejų valandų šios misijos atlikti negaliu. Vis pagalvoju, kad, kai nebūsiu meru, atsisėsiu, išsirinksiu gražiausias nuotraukas.

O paveiksluoti man labai patinka. Dažnai tą patį vakarą pasižiūriu ir ištrinu. Žinote, dabar pyškini, pyškini, ir vienas iš dešimt ar dvidešimt kadrų būna geras. Man patinka gražius gamtos vaizdus kelti į feisbuką. Jie, o ne politika, ne nauji projektai surenka daugiausia patiktukų.

Fotografijos parodose lankausi tiek, kiek įpareigoja mero pareigos. Papildomiems dalykams nebelieka laiko. Patinka Kazimiero Mizgirio fotografijos, gal todėl, kad tai mūsų krašto fotografas, ir Antano Sutkaus, apie kurį irgi norėtųsi sakyti, kad yra iš mūsų krašto, nes mes visi augome su jo albumu „Neringa“, išleistu 1985 metais. Be to, turime Rimantą Dichavičių, gražių aktų fotografą.

Julija SEMIONOVA, klaipėdietė

Fotografuotis nemėgstu. Po mokslo ir darbo užsienyje turiu daug draugų, su kuriais komunikuojame per socialinius tinklus. Ir tai jau yra tapę tarsi prievole. Bet aš esu už gyvą bendravimą. Kai tu jauti žmogaus energiją, nuotaiką, jį matai visai kitaip.

Fotosesijoje dalyvavau tik kai darbe buvo fotografuojama komanda. Manau, kad asmenukės šiandien yra neišvengiama socialinės interakcijos dalis. Pati dažnai fotografuoju gamtą, paveikslus galerijose, nes norisi juos prisiminti. Neretai nusifotografuoju ir paveikslo pavadinimą.

Stengiuosi save sustabdyti nuo žiūrėjimo į vaizdą per objektyvą tam, kad pajusčiau aplinką ir būčiau čia ir dabar. Mėgstu nuotraukas peržiūrėti. Man patinka nukeliauti į tą vietą, kur kažkada buvau. Aš nuotraukų beveik netrinu.

Fotografijos parodose lankausi ne dažnai, man labiau patinka tapybos parodos, su fotografija dar nesusipažinau. Jeigu man reikėtų pasirinkti, ar ant sienos kabinti fotografiją, ar paveikslą, aš pasirinkčiau jį. Manau, kad tapyboje yra daugiau vietos fantazijai.

Man nepatinka, kai esi renginyje, juo mėgaujiesi, o tavęs vis kas nors prašo ką nors nufotografuoti. Žmonės pamiršta, kur jie yra. 100 nuotraukų galerijos tikrai niekas nežiūrės, o to renginio nepakartosi.

Aleksandras SIAKKI, paplūdimių gelbėtojų vadovas

Ko gero, esu iš tų žmonių, kurie mėgsta fotografuotis. Ne visose nuotraukose sau patinku, santykis 50 ant 50. Yra tekę dalyvauti fotosesijoje ir gamtoje, ir mieste. Ji reikalauja tam tikrų pastangų. Tai ne tas pats, kai atsistoji ir tave nufotografuoja, tai visas procesas. Asmenukes darausi retai, jeigu reikia kažkam nusiųsti nuotrauką. Iš pradžių bijojau, o dabar kamerų baimės neturiu, prie jų pripratau darbe.

Išvykęs į kelionę užsienyje daug fotografuoju ir filmuoju, kad liktų prisiminimui. Daugelis turistų užsienyje ar muziejuose, ar gamtoje į viską žiūri per kamerą ir nepamato grožio. Aš kiek pafotografuoju, paskui dedu į šoną telefoną ir mėgaujuosi vaizdais.