Ar netrūksta laiko anūkams?

Daina BOSAS, verslininkė

Sūnaus dukrelei Frėjai sausį bus treji metukai. Aš gana dažnai būnu Vilniuje, stengiuosi pas ją užsukti, bet ne visada pavyksta. Ji dar maža, turi savo režimą, pietų miegą ir pan. Manau, ateityje, kai bus didesnė, kai su ja bus galima normaliai susikalbėti, dažniau bendrausime.

Kalbamės ir dabar, bet esu atpratusi nuo lėliukų kalbos, ne viską suprantu (juokiasi). Per Kalėdas nebūnu Kalėdų Seneliu, būnu močiutė, dovanojanti kalėdinę dovaną. Frėja dar tokio amžiaus, kad išsigąstų Senelio. Mes vieną kartą su Antanu savo dukrai Magdalenai, kai dar buvo maža, suorganizavime Senelį, tai buvo daug panikos ir ašarų.

Nors mudu su Antanu abu turime po anūkę, kuriomis labai džiaugiamės, mums dar pakanka rūpesčių ir su savo vienuolikmete dukra. Mes nesame taip labai pasiilgę mažų vaikų, jų klegėjimo, verkimo, erzelio, nes visa tai patys dar neseniai turėjome.

Aloyzas KUZMARSKIS, kompanijos „Bega“ valdybos pirmininkas

Turiu šešis anūkus, visi jie darbštūs, pareigingi. Mažiausia anūkė, sūnaus Karolio dukrytė Milana, eina į trečią klasę Klaipėdos licėjuje. Dukros berniukas Benas mokosi Šilutės gimnazijoje, o vyresnioji jos dukra Viltė - Klaipėdos licėjuje, šiandien ji vienuoliktokė. Mokymosi dienomis gyvena mūsų namuose Giruliuose, o šeštadienį, sekmadienį, per atostogas - pas tėvelius Šilutėje.

Rugilė mokosi Kaune, technologijos universitete. Sūnaus Egidijaus berniukas Paulius baigė Klaipėdos licėjų ir šiemet yra pirmakursis, mokosi Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultete. Ir dar viena mano anūkė Vilniaus universitete studijuoja mediciną, jau baigė keturis kursus.

Džiaugiuosi savo anūkais. Gyvename skirtingose vietose, bet per šventes susieiname. Jeigu nebūtų Kalėdų Senio, nebūtų dovanų ir šokių, tai metai nepasibaigtų taip, kaip reikia.

Vytautas ČEPAS, rašytojas, psichologas

Turiu penkis anūkus, visi berniukai, turbūt bus karas (juokiasi). Gaila, taip norėjau, kad nors viena mergaitė būtų.

Gerai, kad spėjau medinę sodybą Lankupių kaime pasistatyti. Čia labai gražios vietos: paupys, Minija, Vilhelmo kanalas. Jeigu gyvenčiau mieste, senamiestyje, kaip anksčiau, kai visi vaikai, anūkai suvažiuotų, tikriausiai pasikarčiau. O čia jie krykštauja, laksto, turi savo reikalų. Mažieji anūkai padeda dirbti. Jie dideli mėgėjai dvi minutes papjauti žolę. Paprašai: „Andriau, atnešk pomidorą iš šiltnamio.“ Atneša žalią. Tada prašai surasti raudoną - taip mokai skirti spalvas.

Mano sūnus advokatas, gyvena Klaipėdoje, turi tris sūnus, o dukra, gyvenanti Italijoje, Turine, - du berniukus: vieną 7, kitą - 4 metų.

Klaipėdiškis vidurinysis anūkas, kuris dabar teisę studijuoja, kone pusę metų gyveno pas mane. Vyriausias šiemet baigia studijuoti genetiką, o sūnaus jauniausiasis eina Klaipėdoje į ketvirtą klasę.

Vasarą atvyksta italiūkščiai, bet jie puikiai kalba ir lietuviškai. Tada su jais užsiimu. Ieškome lobių. Užkasu kur nors Paminijy surinkęs visokius senus laikrodžius, gintaro gabalus, močiutės auskarus. Nupaišau kokią nors schemą, pakišu jiems, paskui einame visi ieškoti, užtat jie labai nori čia atvažiuoti. Man geriausia būti su vaikais, kuriems 4-7 metai, už kuriuos aš protingesnis (juokiasi.)

Aldona STAPONKIENĖ, teisininkė

Vyriausios dukros vyriausiajam sūnui jau 30 metų ir jis yra dviejų metrų ūgio. Man širdį glosto, kad jo vardas Aldas. Jo sesei 20 metų, ji studentė, jos ūgis - 1,8 metro. Jauniausios dukros sūnui 18 metų, jis dar mokinys. Visi, ir dukros, ir anūkai, praaugo mane.

Dukroms truputį padėjau auginti vaikus, nes norėjau, kad jos mokytųsi. Vyriausiąjį anūką metus teko man prižiūrėti, samdyti aukles, ir jauniausiąjį nuo dvejų iki trejų metų teko auginti, nes dukra studijavo Barselonoje. Buvo sunku, bet kartu ir miela. Tada dirbau Seime Vilniuje. Penktadienį lėkdavau namo, nes vaikas buvo ten su aukle. Deja, pati labai aktyviai dirbau, nebuvo kada atiduoti visą save anūkams. Nebuvau iš tų močiučių, kurios anūkams kepdavo blynus, dainuodavo su jais. Dabar gal net bijočiau imtis tokios atsakomybės - auginti be tėvų.

Tik anūkės neteko be tėvų auginti. Labai džiaugiuosi, kad ji pasirinko mano specialybę: Madrido universitete studijuoja teisę.

Palaikau ryšius su anūkais, bet jie jau seniai gyvena Ispanijoje, du Madride, o vienas Barselonoje. Visi jie kalba ispaniškai, bet žodį „močiutė“ visada sako lietuviškai, yra išmokę tarti „č“ raidę.

Vieną vasarą, kai dukrų sūnums nebuvo nė 10 metų, jie vieni atskrido pas mane trims mėnesiams. Pasiėmiau atostogas. Šeštadieniais ir sekmadieniais keliavome po visą Lietuvą. Dažniausiai dienas leisdavome prie jūros. Jie buvo pastatę Karklėje prie jūros tokį namelį iš žabų. Sakė: „Močiute, kai mes išskrisime ir kai tau bus šalta, tu pasislėpk šitame namelyje. Jie išvažiavo, o namelį nupūtė vėjas. Apie tai per dukras parašiau jiems laiške. Abi dukros man parašė žinutes: “Mama, nevirkdyk vaikų."

Jau turiu bilietus ir gruodį skrendu Kalėdų, Naujųjų metų švęsti kartu su anūkais ir vaikais į Ispaniją. Jie sako, kad man vienai lengviau atvažiuoti pas juos, nei jiems septyniems pas mane. Jeigu visi jie būtų Lietuvoje, žinoma, būtų fantastika.

Arvydas VAITKUS, Tarybos narys

Turiu du anūkus. Tai vyriausiojo sūnaus vaikai. Gabrielei septyneri, o Emiliui - treji. Neseniai buvome pas juos nuvažiavę. Mane abu apsikabino ir kokią pusę valandos nepaleido. Vadinasi, labai pasiilgsta. Jie abu labai mieli ir gražiai bendraujantys vaikai. Bet tikriausiai taip atrodo kiekvienam seneliui.

Šiame išprotėjusiame XXI amžiuje viskas lekia tokiu greičiu, kad artimiausiems žmonėms ne visada skiri tiek laiko, kiek tau norėtųsi. Didelis užimtumas to neleidžia padaryti ir atstumas, nes mano vaikai ir anūkai gyvena Vilniuje. Labai pasiilgstame vieni kitų. Bet tie susitikimai, kurie įvyksta kartą, du ar tris per mėnesį, būna labai malonūs. Ar aš, ar tėvas būname jiems Kalėdų Seneliu. Vaikai rašo laiškelius Seneliui, tad mums nebūna sudėtinga išpildyti jų norus.