Ypatingą vietą Domininko kūrybiniame kelyje užima Vydūno idėjos. Jis ne tik stato šio filosofo ir dramaturgo kūrinius, bet ir pats gyvena jų teiginiais - kasdienybėje ieško dvasinės pusiausvyros, žmoniškumo ir sąmoningo santykio su pasauliu.
Šis interviu - tai pokalbis apie kūrybą kaip vidinį pašaukimą, apie teatrą kaip šviesos ir prasmės paiešką, apie poeziją kaip sielos kalbą.
Ko tavyje šiandien daugiau - režisieriaus ar eilių kūrėjo?
Nesu žmogus, kuris mėgsta save įsprausti į kokius nors rėmus ar griežtas kategorijas. Labiau stengiuosi jų vengti. Aš tiesiog žmogus, einantis savo gyvenimo keliu.
Vis dėlto mano prigimtis yra glaudžiai susijusi su kūryba ir teatru. Būtent šioje srityje save labiausiai įsivaizduoju ir jaučiuosi savas. Be abejo, prie to natūraliai jungiasi ir literatūra, poezija - viskas tarpusavyje susiję. Teatras, kaip meno forma, apima daugybę elementų, todėl šie dalykai neišvengiamai persipina.
Kartais net sunku juos atskirti, nes jie labai glaudžiai susiję vienas su kitu - papildo vienas kitą, praplečia išraiškos galimybes. Ir man atrodo, kad būtent tame susiliejime ir slypi tikrasis kūrybos grožis.
Ar seniai rašai eiles?
Tiesą sakant, rašau ne taip ir seniai - galima sakyti, kad tai dar gana nauja mano gyvenimo dalis. Tačiau pats poreikis kurti, išreikšti save per žodį, buvo manyje visada. Poezija tiesiog tapo forma, per kurią tas vidinis balsas pagaliau rado kelią į paviršių.
Esi skaitovas, tad kilo noras ir pačiam tai išbandyti?
Kažkaip per kūrybą, turbūt natūraliai, atsiranda tas vidinis impulsas ir pačiam pradėti kurti. Dalyvaujant renginiuose, skaitant poeziją, gilinantis į ją, pamažu atsiranda poreikis pačiam imti ir kurti - dėlioti eilutes, kažką užrašyti. Net sunku tiksliai įvardyti, kada tai įvyko, bet tas procesas atrodo labai natūralus.
Ir neseniai išleidai poezijos knygą „Sielos žodis“. Kas paskatino šį vidinį žingsnį?
Rašymas vyko tarsi protarpiais - kartais prisėsdavau, užrašydavau vieną ar kitą eilėraštį, ir taip pamažu jie kaupėsi. Vienu metu pastebėjau, kad jau susidarė visai nemažas jų kiekis. Tuomet ir kilo mintis viską sudėti į vieną rinkinį, įprasminti tai knygos forma ir pasidalyti tuo žodžiu su žmonėmis, su platesniu pasauliu.
Norėjosi, kad galbūt kažkas perskaitytų tuos eilėraščius, kažkas juose atpažintų save, atrastų tam tikrų vidinių sąskambių. Galbūt kažkam tai suskambės, suvirpins kažką viduje. Toks ir buvo pagrindinis tikslas - pasidalinti.
Ar tau svarbu, ką skaitytojas ar klausytojas pagalvos apie tavo eiles?
Ką jis pagalvos… Manau, kiekvienas žmogus viską suvokia per savo patirtį, per savo vidinį pasaulį. Tačiau svarbiausia, kad tos eilės kalbintų jo sielą. Aš poeziją suvokiu kaip tam tikrą sielos atgarsį - tarsi vidinį garsą, kuris gimsta tyloje, apmąstymuose, įsiklausant į save.
Kai žmogus atsigręžia į savo vidų, į savo prigimtį, iš tos tylos ir gimsta žodis. Todėl norisi, kad eilėraščiai kviestų žmogų ne tik skaityti, bet ir gilintis į save.
Ar galima sakyti, kad kūrėjas ir jo skaitytojas ar klausytojas tampa tarsi dviejų sielų pokalbio dalyviais? Vienas siunčia žinią, kitas ją priima?
Taip, galima taip sakyti. Iš tiesų tai panašu į dialogą. Tačiau klausimas - kiek šiandien yra žmonių, kuriems įdomus vidinis žmogaus pasaulis? Kurie ieško tikrumo, gylio, šviesos?
Teatras iš esmės atspindi visuomenę - tai tarsi veidrodis, kuriame matome save.
Matyt, ne kiekvienam to reikia. Tikriausiai tai skirta tam, kuris ieško. Jeigu žmogus ieško, tada jis ir išgirs, ir pajus - tada tie žodžiai jame surezonuos.
Papasakok apie savo įkurtą teatrą „ŠouXmas“. Kaip jis gimė? Ar iš poreikio kurti, ar galbūt iš to, kad trūksta erdvių režisieriams, kur būtų galima statyti spektaklius?
Manau, kad teatras gimė būtent iš to paties vidinio šauksmo - iš sielos poreikio kurti. Iš noro atliepti savo prigimtį, išreikšti tai, kas yra viduje. Ir šiandien labai džiaugiuosi, kad pavyko suburti žmonių komandą, kuri taip pat siekia gilesnių dalykų - kuriems svarbios tikrosios vertybės, vidinis žmogaus pasaulis.
Tai žmonės, kurie nori dalintis šviesa su žiūrovais, kviesti juos į savotišką šviesos paiešką. Tarp mūsų yra ir studentų, ir dirbančių žmonių. Kol kas trupė dar nėra didelė - esame gana neseniai susibūrę, bet pats procesas labai gyvas.
Nesu žmogus, kuris mėgsta save įsprausti į kokius nors rėmus ar griežtas kategorijas. Labiau stengiuosi jų vengti.
Labai nustebino jaunų žmonių požiūris - jų kritinis mąstymas, noras gilintis, ne paviršutiniškas santykis su pasauliu. Šiais laikais, kai aplink tiek įvairių pagundų ir triukšmo, tikrai džiugu matyti jauną žmogų, kuris ieško gylio.
Kol kas esame parengę spektaklį „Kalėdinis vaizdelis“, kuriame nagrinėjamos egzistencinės, Dievoieškos, stebuklo laukimo temos, ribos tarp beprotybės ir sveiko proto. Premjerą pristatėme Klaipėdos dramos teatre, aplinkinių rajonų kultūros centruose, jei tik sulaukiame kvietimų - visur norime parodyti. O pagrindinis mūsų tikslas išlieka tas pats - dalintis šviesa ir kviesti žmones į jos paieškas. Tiems, kuriems tai svarbu.
Šiuolaikinis teatras, žiūrint plačiau, kalba ne tik apie šviesą. Kartais atrodo, kad jis labiau krypsta į tamsą. Ką apie tai manai?
Manau, kad šiuolaikinis teatras yra labai įvairus - jame gali rasti visko, ko tik ieškai. Ir tu teisi - jis gali būti ir šviesus, ir labai tamsus. Kita vertus, net ir kalbėdamas apie tamsius dalykus, teatras gali turėti prasmę. Net tam tikras nihilizmas kartais gali turėti pozityvų aspektą - paradoksalu, bet taip yra.
Galų gale, žiūrovas pats atsirenka, kas jam artima. Vieniems įdomu gilintis į sudėtingas, net niūrias temas, kiti ieško šviesos ar įkvėpimo. Tai labai individualu.
Kaip manai, ar scenoje rodomas chaosas, brutalumas ar net tam tikra „buitinė tamsa“ gali veikti teigiamai? Ar tai gali ugdyti? Jei visą tą „purvą“ perkeliame į sceną, ar galime tikėtis, kad visuomenė dėl to taps brandesnė?
Manau, kad viskas labai priklauso nuo paties žmogaus. Jeigu po spektaklio jis jaučiasi kažkaip praturtėjęs, jei jame atsiranda daugiau šviesos ar suvokimo - vadinasi, tai jį paveikė teigiamai.
Teatras iš esmės atspindi visuomenę - tai tarsi veidrodis, kuriame matome save. Tačiau pats žmogus turėtų stengtis nepasiduoti tamsai, o ją įveikti, ieškoti šviesesnio kelio. Teatras turėtų žadinti žmogaus sąmoningumą.
Kokie tavo ryškiausi pastatymai? Ir ne tik teatre „ŠouXmas“, bet ir platesniame kūrybiniame kelyje - kuriais labiausiai didžiuojiesi?
Man didžiausią ir šviesiausią prisiminimą palikę darbai yra susiję su Vydūno kūryba. Būtent jo veikalai man yra artimiausi.
Esu statęs Vydūno misteriją „Jūrų varpai“. Taip pat turėjome ir šokio spektaklį pagal vienaveiksmę misteriją „Ragana“. Šie darbai, sakyčiau, labiausiai atliepia ir paties teatro „ŠouXmas“ viziją, jo misiją.
Tai kūryba, kuri kviečia žmogų atsigręžti į save, į savo vidinį pasaulį, ieškoti vertybių, kelti klausimus, stiebtis į šviesą. Todėl būtent šie pastatymai man paliko stipriausią įspūdį.
Ne tik statai Vydūno kūrinius, bet ir pats esi tarsi jo sekėjas?
Stengiuosi… tikrai stengiuosi.
Kodėl būtent Vydūnas? Ir ką, tavo manymu, šiuolaikinis žmogus galėtų iš jo pasisemti, pritaikyti savo gyvenime?
Tai labai geras klausimas. Man atrodo, kad pirmiausia žmogus šiandien turėtų savęs paklausti labai paprastų, bet esminių dalykų: ar jis gyvena savo gyvenimą? Ar jis iš tiesų yra laisvas? Ar rūpinasi savo sveikata - ir ar apskritai supranta, kas yra tikroji sveikata? Ar jaučia, kad pats valdo savo gyvenimo kryptį?
Vydūnas būtent šiuos klausimus kelia ir į juos atsako. Jis rodo, kad tikroji laisvė ateina tada, kai žmogus atranda vidinę darną, kai gyvena pagal aukštesnius principus, kai randa ryšį su tuo, kas jame yra giliausia ir tikriausia.
Jis taip pat kalba apie nuolatinę vidinę kovą - su tamsa, su silpnybėmis, su tuo, kas trukdo augti. Ir kartu kviečia eiti žmoniškumo keliu. Nes, viena vertus, visi esame žmonės, bet ar visi esame žmoniški?
Vydūnas tuo išsiskiria, kad ne tik rašė apie šiuos dalykus, bet ir pats taip gyveno. Jo gyvenimas nebuvo lengvas - jis susidūrė su daugybe išbandymų, tačiau išliko ištikimas savo vertybėms. Todėl jo žodžiai turi svorį.
Tas kelias nėra paprastas, bet, mano manymu, jis yra šviesus - ir būtent ta šviesa viską atperka. Galbūt lengviau būtų rinktis paprastesnį kelią, siekti naudos bet kokia kaina, bet tai nekuria tikro pagrindo.
Vydūnas taip pat moko meilės žmogui. O šiandien dažnai atrodo, kad labiau mylime pinigus ar valdžią nei vienas kitą. Jo filosofiniuose veikaluose labai aiškiai išdėstytos šios mintys. Jei žmogus į jas įsigilintų, manau, daug kam gyvenimas taptų aiškesnis ir prasmingesnis.
Kai kas sako, kad šiandien žmonėms sunku kalbėti apie vertybes - ypač kai pasaulyje tiek įtampos, kai taika atrodo tokia trapi. Vieni tarsi pasiduoda, o tu renkiesi sąmoningesnį kelią - nevalgai mėsos, rūpiniesi kūnu ir dvasia. Kaip tau pavyksta?
Čia, aišku, kiekvienas žmogus turėtų pats sau atsakyti, kodėl jis taip gyvena ir kodėl taip renkasi. Ar tikrai verta ta auka, kurią žmogus prisiima, eidamas vien tik materializmo, vartojimo keliu? Nes visa tai, mano manymu, anksčiau ar vėliau veda į tam tikrą destrukciją.
Anksčiau ar vėliau pinigai baigiasi, turtai išnyksta. Ir tada kyla klausimas - kas lieka? Kas yra tikrasis turtas? Aš manyčiau, kad žmogus pirmiausia yra dvasinė būtybė, siela. Kad mes esame dvasinės esybės, ir tai mums yra duota iš aukščiau. Ir būtent tai ir yra didžiausias turtas, slypintis žmogaus viduje.
Kai žmogus žiūri labai siaurai, materialiai, jam tie klausimai net nekyla. Tačiau kai jis pradeda žvelgti giliau, atsiveria visai kitas pasaulis.
Pavyzdžiui, karvė lauke ėda žolę ir jai nekyla klausimų - iš kur ta žolė, kodėl ji auga, kas už to slypi. Ji tiesiog gyvena savo prigimtimi. O žmogus visgi klausia, analizuoja, ieško prasmės. Ir būtent tuo, mano manymu, mes ir skiriamės nuo gyvūno. Klausimas tik - kiek šiandien mes iš tikrųjų skiriamės?
O įdomu, kuri Vydūno mintis ar idėja tau yra artimiausia? Gal yra kokia mėgstamiausia citata?
Yra daug minčių, sunku tiksliai išskirti vieną. Galbūt viena pagrindinių - kad žmogus turėtų išmokti nuolat gyventi dvasios, o ne materijos šalyje. „Jūrų varpuose“ yra tokia paskutinė sentencija: „Platus pasauli - tolimas! Nujauski, kame tu ir kas tavo pagrindas! Šventoji meilė laukia amžinai tavęs.“ Taip pat ir: „Niekuomet žmogus nėra toks gražus, koks jis būna kurdamas.“ Tai labai simboliškos mintys, bet dabar galbūt reikėtų dar jas apmąstyti tiksliau.
Kuria linkme nori augti kaip menininkas ir kaip žmogus?
Labai norėtųsi suderinti įvairius kasdienio gyvenimo dalykus su teatro „ŠouXmas“ veikla ir tiesiog kurti.
Turiu daug kūrybinių planų ir sumanymų, tačiau viskas priklauso nuo to, kaip pavyks suderinti kūrybą su žemiškais dalykais - juk gyvename realiame pasaulyje reikia išlaikyti balansą. Labai norėčiau, kad tas balansas pavyktų.
Didžiausias džiaugsmas, kad suburti teatro žmonės yra labai motyvuoti ir nuoširdžiai įsitraukę.
Tai mėgėjai?
Kai kurie aktoriai, studentai, studijuoja su teatru susijusias specialybes, bet nė vienas iš jų kol kas neturi teatrinio išsilavinimo. Bet argi vien tik diplomas parodo profesionalumą? Tai žmonės, kurie jaučia meilę teatrui, menui, kūrybai. Jiems šios vertybės nėra svetimos. Mes dirbame, gilinamės, ieškome šiuolaikiškų būdų pasiekti žiūrovą.
Norime, kad žodis scenoje būtų gyvas, kad aktorius ne tik vaidintų personažą, bet per savo vidinę būseną jį išgyventų ir perteiktų. Ir svarbu tai, kad mes nesame priklausomi - turime kūrybinę laisvę ieškoti.
O tavo, kaip žmogaus, svajonė? Ko tau pačiam gyvenime trūksta?
Mano svajonė labai paprasta - kurti. Kad galėčiau nuosekliai puoselėti kūrybą.
Tai nieko daugiau tau, kaip žmogui, netrūksta?
Kol gyvenimas duotas - tiek ir užtenka. Norėčiau tiesiog kurti iki pat gyvenimo pabaigos. Net ir mirti kurdamas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą