Ar reikia laikytis informacijos dietos?

Justina VANŽODYTĖ, Klaipėdos dramos teatro aktorė

Turime per daug informacijos, o jos atsirinkimas - didelis darbas. Apie tai galvoju nuo universiteto laikų. Stengiuosi atsirinkti, riboti srautus, žiūriu, kad informacija būtų verta mano sugaišto laiko. Bandau rūpintis savo psichika.

Esu sentimentali, ir popierinius dienraščius bei knygas tikrai pavartau bibliotekoje. Dažniausiai konkrečiu klausimu ieškau mokslinės literatūros, atsižvelgdavau į dėstytojų rekomendacijas. Labai retai kada internete gaudau atsitiktinę informaciją.

Pasitaiko, kad valgant telefonas būna šalia, „Instagram“ tinkle kartais „pasivaikštau“, bet tai toks nevalingas ir, žinau, negeras įprotis. To nevertinu rimtai, tik kaip laiko gaišimą.

Stengiuosi valingai laikytis informacijos dietos, bet tai darau ne tiek dažnai, kaip norėčiau. Tai vadinu tylos dienomis, kai ilsinu ne tik ausis, bet ir akis. Tyla vadinu ne tik garsų nebuvimą, bet ir ekranų akims ribojimą. Turiu tokia siekiamybę tai daryti kasdien vakarais ir anksčiau, nei kad pavyksta dabar. Norėčiau, tarkime, nuo 20 val. nebenaudoti visų gadžetų. Žinoma, nekalbu apie kokias nors išskirtines aplinkybes, pavyzdžiui, egzaminą arba pasiruošimą spektakliui, kai tau reikia dirbti. O kasdieninėje praktikoje jau nuo 20 val. stengiuosi temdyti kambaryje šviesas ir ekranus.

Taip elgiuosi todėl, kad pamačiau, jog man labai to reikia, jaučiu, kad atsiranda dirglumas, pervargimas. Taip, aš rūpinuosi savo psichine sveikata.

Martyna RUDELYTĖ, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro Kūrybinės veiklos planavimo ir solistų skyriaus vedėja

Galima sakyti, kad kaip ir daugelis jaunesnės kartos atstovų, ir aš iš dalies priklausau tai grupei, kuri turi priklausomybę nuo socialinių tinklų. Manau, kiekvienas mes esame pats sau šeimininkas. Labai svarbu jausti tą ribą, klausytis savo organizmo, savo nuotaikų ir minčių. Būtina išmokti pajusti, kada jau gana, ir reikia viską uždaryti. Aš stengiuosi taip daryti.

Savęs drausminti tokiomis priemonėmis, kaip, pvz., specialiai palikti telefoną namuose, negaliu, nes man darbe būtina nuolatos palaikyti ryšį, sekti informaciją ir greitai reaguoti. Tokios dienos, kad būčiau paskelbusi tabu informacijai, irgi neturiu.

Labai gerai nuo informacijos srauto, esant galimybei, atpalaiduoja tvarkymasis namuose. Galima įsijungti lengvą muziką arba ne, priklauso nuo to, kaip norisi. Nuo to ilsėtis galima užsiimant kuo nors buityje, nueiti į kirpyklą, pasidaryti kokias nors procedūras ir kt. Man patinka bendrauti su žmonėmis gyvai, to nevengiu. Tuo metu tikrai ilsisi akys.

Darius VILIUS, menininkas, kalvis

Gyvenu kaime, šiek tiek kitokiame pasaulyje. Mūsų bendruomenė domisi prigimtiniais, dvasiniais dalykais, baltiška pasaulėžiūra. Užsiimu kalvyste, pats sau maistą auginuosi, mūsų „Maxima“ - darže. Man nereikia akis ilsinti atplėšus jas nuo kompiuterio ekrano, juo naudojuosi palyginti mažai.

Man nereikia kovoti su tokia priklausomybe, mano aplinkoje to nėra daug. Pas mus telefonas, kompiuteris yra tik susisiekimo ir informacijos sklaidos priemonė. Grūsti į savo galvą tai, ko reikia, ir tai, ko nereikia, - ne mano gyvenimo būdas.

Aš nuo studentavimo laikų neturiu televizoriaus. Kam turi daryti tai, kad paskui po kažkiek metų reikėtų gelbėtis, kovoti su savimi dėl priklausomybės? Kam kišti į galvą tai, jeigu paskui reikės gydytis.

Ta informacija, kuri visuomenei pateikiama per visas tas elektronines priemones, nebūtinai yra teisinga. Tai žmonių malonumui ir manipuliacijai jais skirti įrankiai.

Būtų labai nuostabu, jeigu galėtum gyventi be telefono. Bet negali. Yra darbas, turiu klientus, su jais reikia daug ką derinti. Susisiekti būtina, bet nesu prie to prisirišęs.

Jolita ANDRIJAUSKIENĖ, pedagogė

Tokios dienos, kad neimčiau į rankas telefono, neprisėsčiau prie kompiuterio, neturiu. Bandau laikytis informacinės dietos, bet labai nesėkmingai, tai niekada neišeina dėl mano pareigų. Labai aiškiai suvokiu, ir sveikata kartais jau liepia ilsėtis, bet proto balsas lemiamais momentais nesuveikia.

Mano darbo pobūdis toks, kad turiu labai daug skaityti teisės, poįstatyminių aktų, įvairių dokumentų. Tai yra darbui reikalinga informacija, nori nenori turi skaityti. O juk dar turi suvokti ir tai, kas vyksta pasaulyje.

Madą ir valgant šalia savęs turėti mobilųjį telefoną jau esu įveikusi, dabar kovoju su šeima, kad ji taip nedarytų. Bandau įvesti taisyklę, kad valgymo vieta turi būti be jokių mobiliųjų įrenginių. Mano pačios vaikai jau dideli ir patys arba riboja informaciją, arba ne. Galiu tik pabambėti, ir tiek.

Pati galiu be telefono gyventi kelias valandas. Žinoma, tai priklauso nuo tam tikrų momentų. Žinote, kada galiu - kai jis išsikrauna. Tada neturiu ką daryti ir suvokiu, kad tai įmanoma.

Jonas BARTKEVIČIUS, Budelkiemio seniūnaitis

Esu iš tų, kurie bando kovoti su informacijos srautais ir jų negerovėmis. Internautai labai drąsūs sėdėdami tamsiame kambarėlyje ir lieja savo įtūžį ant kitų. Tai neigiamas dalykas. Aš labiau pritariu tiems, kurie ką nors daro ir mažiau pykčio lieja. Jau ir taip mums užtenka neigiamų emocijų.

Reikia riboti informacijos perteklių, bus sveikiau ir akims, ir smegenims.

Esu seniūnaitis. Jeigu darau ką nors gero, man nesvarbu, ką apie mane parašys, kokias šiukšles pils, neskaitau, man neįdomu. Žinau, kad darau gerą darbą, ir man to užtenka. Labai nepatinka tas tulžies pylimas. Kitas dalykas, jeigu žmogus man ką nors į akis pasako.

Būdamas gamtoje darau pauzę, ilsiuosi ir nuo telefono, ir nuo kitų dalykų. Mėgstu tai daryti savaitgalį, sekmadienį. Labai geras dalykas - darbas sode, nepasiimi telefono, nebūna įtampos. Patarčiau ir kitiems pailsinti smegenis.

Pailsėjusios jos kuria gerus darbus. Mano seniūnaitijoje vieno namo pirmame aukšte gyvena žmogus, kuris mėgsta japonų sodą. Jis iš akmenukų sudėliojo kriokliuką prie namo. Eina žmonės, žiūri, visi patenkinti. Jis skiria daugiau laiko grožiui kurti, o ne sėdi prie kompiuterio ir gadina savo ir kitų sveikatą.

Erlanda TVERIJONIENĖ, muzikos mokytoja

Neturiu laiko, tai natūraliai laikausi informacijos dietos. Vakare pasižiūriu televizijos žinias, šiek tiek žvilgteliu į informaciją telefone arba ryte, arba vakare. Daugiausia domiuosi su darbu susijusiomis žiniomis, bet tam tikrai neskiriu daug laiko.

Man telefonas reikalingas dėl pasiekiamumo, bet tikrai taip nėra, kad visą laiką sėdėčiau jame. Mano namiškiai ir valgydami neatsitraukia nuo jo. Jums reikėjo paskambinti mano vyrui, jis taip daro.

Nežinau, kiek tai kenkia sveikatai, bet labai pririša žmogų kaip narkotikas. Tik lindi tame, nebejaučia nei valgio skonio, nebūna kokybiško bendravimo su juo. Žinoma, taip gyvenant, ko gero, daugiau išvargsta psichika.