Tėvo diena švenčiama pirmą birželio sekmadienį. Šiemet tai bus birželio 4-oji. Teiravomės mūsų krašto žmonių, kaip tėvystė pakeitė jų gyvenimus, kokie tėvai jie yra - senamadiški ar šiuolaikiški, kokie buvo jų tėvai.
DEIVIS (Deividas NORVILAS), dainininkas
Man atrodo, kad Tėvo diena Lietuvoje dar gana mažai švenčiama. Pas mus viskas moterims. Motinos diena, Moters diena - pačios svarbiausios šventės, o Tėvo diena yra neseniai atsiradusi. Bent jau savo vaikystėje aš tikrai nepamenu, kad būtų tokia Tėčio diena. Nors, mano supratimu, tai nesąžininga. Dabar ji jau yra ir mes vieni pirmųjų tas tradicijas pradedame puoselėti.
Vienam mano sūnui 13, o kitam - 6 metai. Kai jie atsirado, laikas pradėjo labai greitai bėgti. Kol vaikų neturi, jis slenka labai lėtai.
Mano vaikams gal ir pasisekė, nes esu iš tų modernesnių tėvų, kurių gyvenimas gana spalvingas. Jiems tikrai labai daug kas leidžiama, bet jie vis tiek sako, kad esu griežtas. Aš ir pašūkauju, visko būna namuose. Vaikų auklėjimas - puikus būdas tėčiui prasidainuoti. Muzikaliai išsikraunu, užtat papildomai treniruotis man nereikia.
Mano tėvas buvo labai griežtas. Jis manęs beveik niekada negirdavo. Aš savo vaikus daugiau giriu. Mūsų su tėvu bendravimas gal būdavo šaltesnis. Aš savo šeimoje bandau vaikams būti draugas.
Autoritetas šeimoje reikalingas. Kad ir kaip gaila, vaikai turi ko nors prisibijoti. Temos, dėl kurių tikrai nepaglostyčiau: rūkymas, alkoholis, narkotikai yra blogis, apie visa tai mes kalbame.
Man kaip tėvui trūksta kantrybės. Nežinau, ar tai amžiaus klausimas. Renata sako, kad tai charakterio bruožas. Užtat visiems tėveliams noriu palinkėti kantrybės. Maži vaikai yra vyresnėlių vaikystės „kileriai“. Mes nebematome jų, kai atsiranda mažesnių už juos. To neturėtų būti.
Ramūnas VYŠNIAUSKAS, verslininkas
Gyvenu per du miestus. Visą savaitę būnu Vilniuje, o savaitgalį važiuoju į Klaipėdą pas vaikučius. Ir tai darau jau trejus metus. Dabar tenka dažniau grįžti į uostamiestį ir praleisti jame gal tris dienas, nes darbų jau ir jame atsiranda. O kai vaikams būna atostogos, jie visada atvažiuoja pas mane į Vilnių.
Mano sūnui 12, o dukrai - 9 metai. Džiaugiuosi, kad esu subrendęs tėtis. Kai dvidešimtmečiai, dar nematę gyvenimo, patys vaikai, susilaukia vaikų, ta tėvystė tokia ir tėra. O man buvo 33 metai, kai gimė pirmas vaikas. Nuo to momento, kai laikai rankose, kai kerpi virkštelę, viskas pasikeičia ir tada jau galvoji tik apie vaikus.
Kai gimė sūnus, man buvo padaryta kojos operacija. Tad nuo pirmų dienų padėdavau mamai keltis prie jo ir pasilikti vienam su juo man nebuvo jokio streso. Kai mama pradėjo dirbti, nebuvo jokių problemų, mes susitvarkydavome vieni.
Kol vaikų nebuvo, džiaugdavaisi kažką nusipirkęs, kažką laimėjęs, o dabar - kai matai, kad vaikas džiaugiasi, kad jam gera. Dabar viską darai dėl jų, norėtųsi, kad jiems nereikėtų vargti gyvenime. Apie tai svajoja visi tėvai.
Mano sūnus nėra sportininkas. Sportuoja, bet dėl savęs, jis - istorikas, jam rūpi mokslas. Man norėtųsi, kad mano vaikai užaugę dirbtų mėgstamą darbą, tokį, kuris jiems teiktų džiaugsmą, ir būtų laimingi, o ne tenkintų tėvų ambicijas. O mūsų kartos nerašyta taisyklė būdavo, jeigu tėvas daktaras, tai ir vaikas turi būti daktaras per prievartą.
Esu modernus tėtis. Mano ir verslas - kompiuteriniai žaidimai. Jie - vaikų tema Nr.1.
Su Tėvo diena vaikai mane visada pasveikina. Dukrytė nupiešia kokį nors piešinuką, sūnus ką nors nulipdo, nes jo sritis keramika. Jie savo rankomis ką nors padaro. Man labai malonu būna tądien.
Mūsų auklėjimas buvo kitoks. Kiekviena karta turi savo auklėjimo metodus. Mane tėvas labai griežtai laikydavo, juo labiau kad jis buvo ir mano treneris. Man tai labai nepatikdavo, tad savo vaikams aš nesu toks griežtas. Su jais šnekuosi, niekada jų nebaru. Jeigu kas nors būna negerai, susėdame ir kalbamės apie tai. Gal vėliau mano vaikai pasakys, kad aš neteisingai auklėjau. Bet darau tai, ką man sako širdis. O kartais dar ir straipsnį apie tai paskaitau, tad, vadinasi, aš viską gerai darau.
Norėčiau savo vaikams būti ne tik tėtis, bet kartu ir draugas. To linkėčiau visiems tėvams. Turbūt pats geriausias dalykas, kai vaikas tau savo pasipasakoja paslaptis. Tai, ko aš savo tėvo nedrįsdavau paklausti, mano vaikai manęs paklausia, ir aš džiaugiuosi. Vadinasi, pasitiki. Tai didelis dalykas, to už pinigus nenusipirksi, tai turi užsitarnauti.
Tomas JUOČYS, Klaipėdos dramos teatro direktorius
Man atrodo, kad svarbiausia, jog mes džiaugtumėmės, kad esame tėvai. Turėti vaiką - tikrai nėra pasaulio pabaiga. Mes visi susierziname, supykstame ant vaikų, bet pagalvokime - o kaip būtų be jų? Yra šeimų, kurios negali jų turėti. O mums pasisekė, mes turime vaikų, tad džiaukimės tuo.
Mano vyresniajam sūnui 21, o dukrai - 11 metų. Juokauju, kad per dešimtmetį mes turime po vieną vaiką. Su trečiu jau pavėlavome (juokiasi).
Dukros gimimą atsimenu kaip šiandien, nes dalyvavau gimdyme. Ji gimė su juodais plaukais ir jų buvo daug. Man ji atrodė tokia graži. Gimus vaikams atsiranda suvokimas, kad nebegali elgtis taip, tarsi jūra būtų iki kelių: turi pats būti saugus ir ramus, kad tokie būtų vaikai.
Praėjus trims mėnesiams po dukrytės gimimo, žmonai, maitinančiai mamai, teko važiuoti į ligoninę. Likau vienas su vaikais. Mažylė atsisakė valgyti visą parą. Man stresas. Paskui sugalvojau planą: reikia turėti mišinėlio visada po ranka. Kai ji atsibus, dar nesusivoks, greitai kišti čiulptuką su mišinėliu. Ir suveikė. Paryčiais ji nubudo, aš greitai šmakšt - ir ji pradėjo gerti. Ir man taip palengvėjo.
Labai įdomu stebėti, kaip vaikai auga. Sūnų atsimenu visišką vaiką, o dabar jis jau vyras. Sutariam su juo. Jis įsiklauso, visą laiką buvo protingas bernas, santūrus, tvirto charakterio. Ir su juo visada galima diskutuoti. Labai smagu, kad suaugęs vyras paklausia patarimų, paskambina ir sako - susitinkam pasitarti.
Sau pasakiau, kad vaikų nereikia auklėti, reikia duoti jiems galimybę patiems rinktis. Rodos, žydų patarlė sako, kad jeigu nori, jog vaikas užaugtų, tai neauklėk. Manau, užtenka vaikus mylėti.
Tėvo dieną kartais aš pamirštu, bet vaikai - ne. Gal žmona primena. Gaunu visokių dovanų, dažniausiai rankdarbių. Sūnus bando ką nors pataikyti pagal pomėgius, ką nors nupirkti tėčiui.
Mindaugas ROJUS, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas
Motinos diena - švenčiama, o Tėvo - kažkaip praleidžiama, ir viskas. Bet aš dėl to nepykstu, švenčių tikrai užtenka.
Mano sūnui jau 14, o dukrai bus 9 metai. Tėvystė - pirmiausia atsakomybė. Kol neturi vaikų, lakioji, ką nori, tą darai, o gimė vaikas, jau nepalakstysi, gyveni šeimoje. Kai atsiranda tie pabiručiai, gyvenimas tampa kitoks, pasaulis pradeda visai kitaip suktis.
Žinoma, kad tėvystė suteikia džiaugsmo. Kad ir tas pirmas mažo lėliuko paėmimas... Tai ypatingas jausmas, kuris neužmirštamas. Baimės pasilikti vienas su mažais vaikais neturėjau: mokėjau ir tą mišinėlį padaryti, ir kt.
Kai lyginu savo ir mano vaikų vaikystę, jos taip skiriasi. Aš tai tikrai taip negyvenau. Mano vaikystė prabėgo Darbėnuose. Turėjau vienintelius batus, su kuriais eidavau į mokyklą, ir megztinį. Mes, broliai ir seserys, viskuo dalindavomės: vienas panešioja, paskui kitas. Visą savaitę išvaikštai, išplauna, pirmadienį vėl eini su tais pačiais drabužiais. Prisimenu, ir prie duonos eilėje stovėjome, nes buvo kažkokia blokada.
O mano dukra yra kaip princesė - batukų turi 12 porų, suknelių tiek pat ir vis dar mažai ir mažai. „Tėtuk, aš noriu to, noriu šito.“ Visai kitoks gyvenimo tempas ir ritmas.
Mano tėvas buvo griežtas ir jis, o ne mama laikė visus keturis namų kampus. Į diskoteką leisti net neprašydavome, nes žinodavome, kad pasakys „ne“. Manau, kad mums jis buvo per griežtas. Kažkas išdaužė kaimynų langą, kaimynė atėjo pas tėvą, mes gavome pylos, nors tikrai ne mes tai buvome padarę. Tiesa, tą kartą vėliau jis atsiprašė mūsų ir prisipažino perlenkęs lazdą. O dabar jau keliolika metų jis stebi mano įdomų gyvenimą iš viršaus.
Remigijus ŽIOGAS, renginių organizatorius
Kai gimsta vaikas, tada supranti, kas yra tikrieji jausmai ir ką su jais reikia daryti, tada meilė įgauna kitą formą.
Mano vyriausiajai panelei 14 metų, antrajai dukrai - 7, o sūnui - 5,5 metų. Jis reikalauja dėmesio, nors ne, antroji jo dar daugiau nori, o pirmoji jau yra užmiršusi, kad yra vaikas.
Kartą žmona su draugėmis išėjo pavakaroti. Kai likau vienas su mažąja dukra, patyriau stresą: užmiršau, kiek reikia dėti mišinuko, kiek pakaitinti jį. Vaikas pradėjo klykti, nesuprantu, ar per karštą daviau, ar per šaltą. Manau, visi tėvai tai yra išgyvenę. Moterims yra įgimtas motinystės instinktas, o vyrams tėvystės suvokimas ateina su metais. Man jau per 40 metų ir tik dabar pradėjo reikštis po truputį tėvystės instinktas, ėmiau suvokti, kad turiu tris vaikus. Gimus pirmam man man tikrai trūko tėviškumo.
Pats neturėjau tėvo idealo, nesu ir vyras idealas. Tėvo dieną vaikai pasveikina mane, mes nuvažiuojame į Dinozaurų parką arba einame į Danės krantinę, kur renkasi šeimos. Šiuo klausimu nesu susireikšminęs. Pačią tėvystę sureikšminu - daug mano klaidų padaryta, bet stengiuosi būti toks tėvas, kokio reikia, koks pats noriu būti. Gal, kai būsiu senelis, norėsiu, kad per Tėvo dieną atvažiuotų vaikai ir anūkai. O dabar ne: lekiu, rūpesčiai, darbai...
Aš kaip ir mano tėvas į viską žiūriu paprastai. Iš jo paveldėjau ramumą. Esu rimtas Avinas, gimęs kovą. Jeigu mane pasiunčia, neklausiu kur, einu tiesiai. Nors mano sūnus nėra Avinas, bet iš manęs tai paveldėjo - jis, kaip ir aš, yra labai užsispyręs. Violeta Mičiulienė per mano 40-ąjį gimtadienį labai gerai pasakė: „Tu esi Dievo eksperimentas. Neaišku, kuo jis baigsis. Tu net nelaužai standartų, tu jų neturi.“
Nesistengiu eiti su lenarais, 2000-ųjų akiniais ar nutrintomis „kožankėmis“, ką dabar daro jaunimas. Matau, kad mano antroji dukra deda kažką į tiktoką, pats jį turiu, su ja padarau tuos bajerius. Manau, esu šiuolaikiškas tėvas. Dukra buvo pasikabinusi vaivorykštės vėliavą namie, nevedėme pas psichologą. Visi kuriame savo gyvenimų istorijas, vaikai patys jas pasirinks. Stengiesi jiems rodyti kokį nors pavyzdį, pavyzdžiui, kultūrinį, savo sukurtą kokią nors gyvenimo liniją, nori, kad jie jos nekartotų, o kurtų savo.
Visiems tėvams palinkėčiau mokytis iš savo vaikų. Ne mes juos mokome, o jie mus. Tai yra mūsų gyvenimo mokykla. Per juos mes pamatome savo klaidas, ydas. Visiems linkiu baigti šitą gyvenimo mokyklą.
Aurelijus LIŠKAUSKAS, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choreografas
Kai likau vienas su savo maža dukrele, nebuvo jokio šoko. Kaip tik labai didžiavausi. Įsidėjau vaiką į vežimėlį ir mes išvažiavome, aš rodžiausi visai Klaipėdai, koks esu geras tėvas.
Mano mergaitei dabar 17 metų. Nepasakyčiau, kad jos gimimas būtų kardinaliai pakeitęs mano gyvenimą. Tai buvo planuota, neturėjau stebuklingo laisvės troškimo, kurį vaikas galėjo atimti. Aš dirbau savo darbą, o mano žmonai buvo truputį sunkiau. Realiai visos problemos gimus vaikui užgriūna moterį. Vyrai teisinasi, kad jiems reikia eiti į darbą, bet prižiūrėti vaiką - dar didesnis darbas. Gera man sakyti, kad mano gyvenimas nepasikeitė, tikriausiai tai žmonos Silvijos nuopelnas. O prie auklėjimo tai jau stengiuosi prisidėti.
Dukra visada mane sveikina su Tėvo diena, piešia piešinius. Mūsų ryšys labai stiprus. Mes su žmona stengiamės kuo daugiau kur ją leisti, kad neturėtų keistų troškimų. Tada vaikas nebeturi deficito skonio ir atsiranda paprastas požiūris į kiekvieną situaciją.
Aš ir savo tėtį pasveikinu su Tėvo diena. Jis superinis, nors, aišku, konservatyvesnis nei aš. Jis atvažiuodavo į Klaipėdą ilgam pabūti su manimi, padėjo statyti namą, tai tada mes susipažinome antrą kartą. Pas mus per metus jis praleisdavo po tris mėnesius. Mes buvome postsovietiniai vaikai, tad artumo su tėvais buvo mažiau nei šiais laikais. Dabar mes esame artimesni vieni kitiems.
Nemanau, kad pats esu teisingiausias ir doriausias, bet visiems tėčiams norėčiau palinkėti suprasti tai, ko vaikas nori, ir prisiminti, kaip pats to norėjai. Negalima jam ko nors drausti vien dėl draudimo. Tai niekur neveda, tik tą akimirką supriešina tave su tavo vaiku.
Asmeninio albumo nuotr.
Rašyti komentarą