Artūras Truš: „Klaipėda turi būti miestas, kuriame norisi likti ir į kurį norisi grįžti“

Su Artūru kalbamės apie margą šeimos istoriją, kapitono charakterį, verslą, politiką, tris sūnus, jaunystę prie didžėjaus pulto ir miestą, kuriam, jo paties žodžiais, galima atleisti net vėją.

„Vieniems buvau Artūrėlis, kitiems - Artur“

Artūrai, jūsų šeimos istorija primena mažą Vidurio ir Rytų Europos žemėlapį. Kas jūs pats jaučiatės esąs?

Lietuvis. Ir man tai labai svarbu. Bet kartu esu žmogus, kuris savo kilmę suvokia gerokai plačiau. Mano šeimos medis tikrai margas. Mamos pusėje močiutė Pranciška, senelis Antanas, mama Danutė mane vadino Artūrėliu. Tėvas Sergej, senelis Vasilij, močiutė Antonina - Artur. Mano protėvių šaknys driekiasi per Lietuvą ir kitus Vidurio bei Rytų Europos kraštus - Lenkiją, Ukrainą, Vengriją, Rusiją, Čekiją.

Aš tuo didžiuojuosi. Man atrodo, žmogui nebūtina iš savo istorijos kažką iškirpti tam, kad galėtų aiškiai pasakyti, kas jis yra šiandien. Esu pasaulio gyventojas, bet kartu laikau didele gyvenimo dovana tai, kad gyvenu Lietuvoje ir esu lietuvis.

Mane visada domino mano amžinatilsį mamos mergautinė pavardė – Šaulytė. Pamenu, kaip prieš 15 metų mama su giminaičiais susitiko Vidurio Lietuvoje ir sudarė didelį giminystės medį. Pats laikas būtų sukviesti visus giminaičius susiburti.

Tokia šeimos istorija turbūt išmoko neblogai sutarti su labai skirtingais žmonėmis?

Manau, taip. Nuo vaikystės supratau paprastą dalyką: žmonės gali kalbėti skirtingomis kalbomis, turėti skirtingas pavardes, tradicijas ar šeimos istorijas ir vis tiek būti artimi.

Gal tas daugiatautis protėvių kodas iš tiesų kažkur manyje veikia. Esu smalsus pasauliui, man įdomūs kitokie žmonės. Nemėgstu klijuoti etikečių. Man atrodo, kad pagarba kitam žmogui prasideda būtent nuo gebėjimo jį išgirsti.

Jūsų šeimos istorijoje yra ir skaudžių puslapių.

Taip. Mano tėvas gimė Novosibirske. Tačiau šeima ten atsidūrė ne savo noru - jo senelis buvo ištremtas ir priverstas palikti Poltavą Ukrainoje.

Tokios istorijos primena, kad už didžiųjų istorinių procesų visada stovi konkretūs žmonės. Šeimos. Vaikai. Tėvai. Sulaužyti gyvenimai. Gal todėl man nepriimtina, kai žmonės pradedami vertinti vien pagal jų tautybę, kalbą ar kilmę.

Trys sūnūs ir vienas kapitonas namuose

Viešumoje esate verslininkas, kapitonas, politikas, visuomenininkas. O kas jūs esate užvėręs namų duris?

Vyras ir trijų sūnų tėtis. Su žmona Marija kartu esame jau daug metų. Šeima man yra ta vieta, kur baigiasi pareigos, titulai, vizitinės kortelės ir prasideda tikras gyvenimas.

Gali vadovauti įmonei, organizacijai ar komandai laive, bet namuose greitai supranti, kad trijų sūnų valdymo modelis yra gerokai sudėtingesnis (juokiasi).

Kapitono įsakymai namuose veikia?

Ne visada. Ir tai, matyt, labai sveika. Jūroje kapitonas turi paskutinį žodį. Šeimoje geriau mokėti ne tik kalbėti, bet ir klausytis.

Šeima labai gerai grąžina žmogų ant žemės. Gali grįžti po svarbaus susitikimo, spręsti milijoninius verslo klausimus, o namuose išgirsti: „Tėti, gali padėti?“ Ir staiga supranti, kas iš tikrųjų svarbu.

Nuo Klaipėdos mokyklos - iki kapitono tiltelio

Gimėte Klaipėdoje 1984-aisiais. Ar jūra nuo vaikystės buvo neišvengiama?

Klaipėdoje nuo jūros sunku pabėgti. Net jeigu jos nematai, ją jauti: ore, vėjyje, žmonių charakteriuose.

Baigiau „Pajūrio“ vidurinę mokyklą, vėliau Lietuvos jūreivystės kolegijoje studijavau jūrų laivavedybą, įgijau transporto inžinerijos bakalauro laipsnį ir inžinieriaus profesinę kvalifikaciją.

2006-aisiais prasidėjo mano profesinė karjera jūroje, o 2012 metais įgijau jūrų kapitono kvalifikaciją. Aktyviai jūroje dirbau iki 2019-ųjų.

Ką jūra padaro su žmogaus charakteriu?

Labai greitai parodo, kas esi. Jūroje nėra galimybės pasislėpti nuo atsakomybės už kito žmogaus nugaros. Jeigu esi kapitonas, galutinis sprendimas yra tavo.

Kai viskas gerai, vadovauti lengva. Tikroji lyderystė prasideda tada, kai situacija tampa sudėtinga, kai reikia spręsti greitai ir kai nuo tavo sprendimo priklauso žmonės. Jūra išmokė disciplinos, atsakomybės ir ramybės.

Vadinasi, kapitonas negali panikuoti?

Gali. Tik geriau, kad niekas nepastebėtų (juokiasi).

O jeigu rimtai - panika apskritai retai padeda. Tiek jūroje, tiek versle, tiek politikoje.

Dieną - jūra, vakare - muzika

Jūsų biografijoje yra detalė, kurios iš jūrų kapitono galbūt nesitikėtum: buvote didžėjus.

Ir gana aktyvus. Nuo 2002 iki 2012 metų grojau kaip didžėjus, organizavau renginius, jiems vadovavau. Buvau įkūręs didžėjų komandą „Deep Frequency” ir buvome vieni pirmųjų, organizuojančių nestandartinius reivus požeminėse „Megaplaza” aikštelėse arba Šiaulių „Elnio” fabrike. Į Lietuvą atvežėme ne vieną pasaulinę žvaigždę. 2008 metais net dukart buvau įvertintas „djscene“ už geriausią mėnesio miksą Lietuvoje.

Tai buvo labai smagus gyvenimo etapas. Kūryba liko mano sieloje. Dar ir šiandien esu kviečiamas kaip veteranas pagroti. O „Spotify” platformoje galima rasti mano kūrinį.

Kas sunkiau - suvaldyti laivą ar šokių aikštelę?

Laive bent jau turi navigacijos prietaisus. Šokių aikštelėje lieki vienas prieš publiką (juokiasi).

Bet iš tiesų tarp šių dalykų yra daugiau bendro, nei gali atrodyti. Reikia jausti žmones, atmosferą, suprasti, kada keisti tempą. Muzika iki šiol man labai svarbi. Ji yra būdas persijungti, išvalyti galvą.

Kai jūrininkas tampa verslininku

2013 metais įkūrėte „OJ Crew“. Kodėl nusprendėte eiti į verslą?

Norėjosi ne tik dirbti sistemoje, bet ir pačiam ją kurti. Jūrinė industrija man buvo pažįstama iš vidaus. Mačiau jos problemas, žmonių poreikius, mačiau, ką galima padaryti kitaip.

Pradžia, kaip dažniausiai būna versle, nebuvo stebuklinga. Reikėjo labai daug darbo, kontaktų, pasitikėjimo ir kantrybės. Tačiau verslas augo.

2017–2021 metais įmonės padaliniai buvo įkurti Latvijoje, Lenkijoje, Trinidade ir Tobage, valdymo padaliniai - Nyderlanduose ir Kroatijoje. 2021-2026 atidarėme atstovybes Indonezijoje, Jungtinėje Karalystėje, Bulgarijoje. Dirbome su tarptautiniais partneriais, į Baltijos regioną pavyko pritraukti didelių laivų savininkus, kurių anksčiau niekas net nesvajojo čia pamatyti.

Per mūsų veiklą darbo galimybės buvo suteiktos daugiau kaip dviem tūkstančiams jūrininkų ir jūrinės srities specialistų. Man šis skaičius svarbus ne tik verslo prasme. Už kiekvienos darbo vietos yra žmogus, jo šeima, planai, pajamos ir ateitis.

„Diplomas nėra finišo linija“

Vieno aukštojo išsilavinimo jums neužteko?

Matyt, buvau per daug smalsus (šypsosi). 2019–2021 metais Klaipėdos universitete studijavau verslo vadybą, inovacijų ir technologijų valdymą ir įgijau magistro kvalifikacinį laipsnį.

Man apskritai keistas požiūris, kad žmogus kažkuriame amžiuje „baigia mokytis“. Šiandien pasaulis keičiasi taip greitai, kad sustojęs labai greitai pradedi judėti atgal. Mokytis reikia visą gyvenimą - iš universitetų, knygų, žmonių, klaidų, kelionių, verslo. Šiuo metu pradėjau mokytis groti gitara, bet sykiu ir pats dalinuosi sukauptomis žiniomis su studentais Vilnius TECH Jūreivystės akademijoje.

Verslas neužpildė viso gyvenimo

Kada atsirado noras daugiau laiko skirti visuomeninei veiklai?

Jis brendo palaipsniui. Kai verslas pradeda veikti stabiliau, atsiranda klausimas: gerai, o kas toliau? Ar visą gyvenimą skaičiuosi tik apyvartą, augimą ir pelną?

Man norėjosi dalį energijos grąžinti bendruomenei. Nuo 2020 metų esu Klaipėdos prekybos, pramonės ir amatų rūmų narys. Esu Lietuvos jūrinės bendruomenės dalis, Lietuvos jūros kapitonų asociacijos narys. 2023 metais įkūriau Lietuvos jūrininkų įdarbinimo įmonių asociaciją, tapau jos valdybos pirmininku.

Man rūpi, kad Lietuvos jūrinis sektorius būtų stiprus ir konkurencingas. Klaipėda negali būti jūrinis miestas tik pagal geografinę padėtį. Jūrinė tapatybė turi būti ekonomikoje, švietime, kultūroje ir miesto strategijoje.

Karas Ukrainoje pakeitė daugelio gyvenimą

2022 metais įkūrėte labdaros ir paramos fondą „Artimas artimas“. Kodėl?

Prasidėjus plataus masto karui Ukrainoje buvo sunku tiesiog stebėti, kas vyksta. Ukraina man nėra abstrakti valstybė žemėlapyje. Su ja susijusi ir dalis mano šeimos istorijos.

Tačiau net ne tai svarbiausia. Kai matai žmones, kuriems reikia pagalbos, gali ilgai diskutuoti arba gali kažką daryti. Aš labiau mėgstu antrą variantą.

Taip atsirado „Artimas artimas“. Man pats fondo pavadinimas daug pasako - kartais žmogus, kurio vakar visai nepažinojai, šiandien tampa artimas, nes jam reikia tavo pagalbos.

2022 metais gavau miesto apdovanojimą - medalį už pagalbą ukrainiečiams. Apgyvendinome ir padėjome įsikurti daugiau negu 66 butuose šeimoms, kai joms to labiausiai reikėjo. Mes nuolat tiesiam pagalbos ranką, darome gerus darbus tyliai.

„Žmonių negalima sugrūsti į vieną stalčių“

Jūs daug kalbate apie tautinių mažumų integraciją. Kodėl ši tema jums tokia svarbi?

Tikriausiai todėl, kad pats labai gerai suprantu daugiakultūrę tapatybę. Lietuvoje gyvena įvairių tautybių ir įvairiomis kalbomis kalbantys žmonės, kurių šeimos čia įsikūrusios ne vieną dešimtmetį ar net kelias kartas. Mano įsitikinimu, valstybės užduotis nėra juos stumti nuo savęs. Atvirkščiai - turime kurti sąlygas, kad jie jaustųsi Lietuvos dalimi.

Šiandien viešojoje erdvėje egzistuoja nemažai aštrių apibūdinimų – „vatnikai“, „penkta kolona“ ir panašiai. Kai kuriais atvejais jie, deja, atspindi realų priešiškumą Lietuvai ar sąmoningą prorusišką poziciją. Tačiau svarbus ir kitas klausimas – kaip elgtis su žmonėmis, kurių požiūris yra stipriai nutolęs nuo mūsų valstybės vertybių ar paveiktas priešiškos informacijos? Verta paklausti: kodėl jis taip galvoja? Kokią informaciją gauna? Kuo nusivylė? Ko bijo? Žinoma, tai nereiškia, kad turime toleruoti priešiškumą Lietuvai ar prieš mūsų valstybę nukreiptą propagandą.

Jeigu su žmogumi nekalbėsime mes, su juo mielai kalbės propaganda.

Bet integracija juk vis tiek reikalauja pokyčių?

Be abejo. Integracija yra abipusis procesas, todėl ji reikalauja ir paties žmogaus pastangų. Lietuvių kalba yra valstybinė kalba ir labai svarbi žmogaus visaverčiam gyvenimui Lietuvoje. Kiekvienas čia gyvenantis žmogus turi gerbti Lietuvos įstatymus, kalbą ir valstybingumą. Tačiau integracijos nereikia painioti su prievarta.

Paimkime švietimą. Natūraliai vis daugiau tautinių mažumų šeimų renkasi savo vaikams lietuviškas mokyklas, nes supranta, kad geras lietuvių kalbos mokėjimas atveria daugiau galimybių studijuoti, dirbti ir kurti gyvenimą Lietuvoje.

Tai yra sveikas procesas. Bet jeigu bandysime jį per vieną naktį paspartinti administraciniais draudimais, galime gauti priešingą rezultatą.

Nuo kapitono tiltelio - į politiką

Kaip verslininkas ir kapitonas atsidūrė politikoje?

Man politika nėra profesija, į kurią einama todėl, kad daugiau nieko nemoki. Atėjau jau turėdamas profesiją, verslą, gyvenimiškos patirties. Politika man yra galimybė dalį tos patirties panaudoti sprendžiant miesto ir valstybės problemas.

2023 metais tapau Liberalų sąjūdžio Klaipėdos skyriaus pirmininku. Vėliau - Saulutės seniūnaitijos seniūnaičiu. 2024 metais kandidatavau į Lietuvos Respublikos Seimą Baltijos vienmandatėje apygardoje. Nuo 2025 metų esu Liberalų sąjūdžio valdybos narys.

Save vadinate naujos kartos politiku. Kas tai yra?

Man tai pirmiausia reiškia kitokią politinę kultūrą. Nenoriu išsisukinėti. Nenoriu meluoti. Nenoriu kurti savo autoriteto juodindamas kitą.

Gal skamba idealistiškai, bet manau, kad politika gali būti normali. Duotas žodis turi kažką reikšti.

Jeigu pažadėjai - padaryk. Jeigu negali padaryti - pasakyk, kodėl. Jeigu suklydai - pripažink. Versle tai visiškai normalu. Nesuprantu, kodėl politikoje turėtų būti kitaip.

Seniūnaitis - arčiausiai kasdienio miesto gyvenimo

Ką jums davė seniūnaičio darbas?

Labai gerą realybės patikrinimą. Didžiojoje politikoje galima valandų valandas diskutuoti apie strategijas. O žmogui tuo metu rūpi labai konkretūs dalykai: kiemas, gatvė, apšvietimas, parkavimo vieta, vaikų aikštelė, saugumas.

Seniūnaitis yra labai arti kasdienio žmogaus gyvenimo. Ir tai naudinga kiekvienam politikui. Nes miestas nėra vien strateginiai dokumentai ir gražios vizualizacijos. Miestas yra žmogaus kelias nuo namų iki darbo, jo vaiko mokykla, kiemas, parkas, kaimynai.

Klaipėda - miestas, kurį galima jausti

Apie Klaipėdą kalbate beveik kaip apie šeimos narį. Už ką ją taip mylite?

Nes tai mano miestas. Ir taškas. Čia gimiau. Čia augau. Čia mokiausi. Čia pradėjau dirbti. Čia kūriau verslą. Čia sukūriau šeimą. Čia auga mano vaikai.

Esu gyvenęs pietinėje Klaipėdos dalyje, centre, šiaurinėje dalyje. Pažįstu labai skirtingą Klaipėdą. Man patinka jos charakteris.

Klaipėda nėra miestas, kuris desperatiškai stengiasi visiems patikti. Ji kartais vėjuota, kartais pilka, kartais uždara. Bet jeigu ją prisijaukini - ji tampa sava.

Net vėją mylite?

Čia jau sudėtingesni santykiai (juokiasi). Bet klaipėdietis be vėjo turbūt pradėtų nerimauti, kad kažkas negerai.

„Klaipėda neturi būti tik miestas prie jūros“

Kokios Klaipėdos norėtumėte po dešimties ar dvidešimties metų?

Gyvos. Miesto, kuriame jauni žmonės norėtų pasilikti, o išvykę - norėtų grįžti.

Klaipėda turi didžiulį potencialą: uostas, jūrinė ekonomika, logistika, universitetas, turizmas, technologijos, tarptautinis verslas.

Bet neužtenka turėti jūrą už lango. Turime kurti aukštos pridėtinės vertės darbo vietas, stiprinti universitetą, pritraukti talentus, kurti miestą, kuriame gera ne tik dirbti, bet ir auginti vaikus, ilsėtis, sportuoti, kurti. Norėčiau, kad Klaipėda būtų drąsesnė.

O kas lieka, kai išjungiami telefonai? Kapitonas, verslininkas, visuomenininkas, politikas, trijų vaikų tėtis. Ar jūsų paroje tikrai tos pačios 24 valandos, kaip ir kitų?

Kiek tikrinau - taip (juokiasi). Reikia mokėti pasirinkti prioritetus.

Stengiuosi rasti laiko šeimai, sportui, muzikai. Mėgstu jūrą - nors po tiek metų profesiniame gyvenime santykis su ja jau kitoks. Ji man ir darbas, ir poilsis, ir labai didelė gyvenimo mokykla. Kartais geriausias poilsis yra tiesiog pabūti su artimais žmonėmis ir niekur neskubėti. Tiesa, su trimis sūnumis „ramiai pabūti“ yra gana reliatyvi sąvoka.

Kapitono taisyklė: panikuoti galima vėliau

Ar turite principą, kuriuo vadovaujatės, kai pasidaro sunku?

Niekada nepasiduoti. Skamba paprastai, bet gyvenime tai veikia.

Man labai artima mintis, kad sunkus darbas anksčiau ar vėliau atsiperka. Ne visada iš karto ir nebūtinai taip, kaip planavai. Bet atsiperka.

Jūra mane išmokė dar vieno dalyko: sudėtingoje situacijoje pirmiausia reikia išsiaiškinti, ką gali padaryti dabar. Ne kaltinti. Ne panikuoti. Ne ieškoti pasiteisinimų. Veikti.

Ar gyvenime dažnai teko pradėti nuo nulio?

Ne kartą. Jūroje pradedi nuo žemesnių pareigų ir turi užaugti iki kapitono. Versle pradedi nuo idėjos ir tuščio lapo. Visuomeninėje veikloje reputacijos nenusipirksi - ją reikia užsidirbti.

Politikoje lygiai taip pat. Man apskritai patinka procesas, kai iš kažko mažo gali pastatyti kažką didesnio.

„Saulė visiems šviečia vienodai“

Kalbant su jumis dažnai kartojasi žodžiai „atsakomybė“, „darbas“, „dialogas“. O kokia vertybė jums svarbiausia?

Žmogiškumas. Gali būti labai sėkmingas verslininkas, garsus politikas ar puikus profesionalas, bet jeigu prarandi gebėjimą matyti kitą žmogų, visa kita netenka didelės dalies prasmės.

Man svarbus duotas žodis. Atsakomybė. Šeima. Laisvė. Galimybė pačiam kurti savo gyvenimą. Ir pagarba kitam žmogui. Esu sakęs: saulė visiems šviečia vienodai ir visiems vietos po ja turi užtekti. Gal tai skamba romantiškai, bet aš tuo tikiu.

Ko labiausiai norėtumėte išmokyti savo sūnus?

Nebijoti gyvenimo. Nebijoti bandyti, suklysti, atsikelti ir pradėti iš naujo.

Norėčiau, kad jie būtų savarankiški žmonės, gerbtų kitus ir suprastų, kad niekas gyvenime neprivalo jiems paruošti patogaus kelio. Jeigu kažko nori - dirbk. Jeigu nepavyko - analizuok ir bandyk dar kartą.

Ir nepamiršk žmonių, kurie buvo šalia tavęs tada, kai dar nebuvai nieko pasiekęs.

Trumpasis kapitono klausimynas

Jūra ar sausuma?

Jūra. Bet po ilgo reiso - sausuma.

Kostiumas ar kapitono uniforma?

Priklauso nuo to, kas laukia. Audra ar tarybos posėdis. Nors kartais skirtumas nėra toks didelis (juokiasi).

Rytas ar naktis?

Esu išmokęs dirbti abiem režimais.

Muzika automobilyje - garsiai ar tyliai?

Garsiai. Buvęs didžėjus vis dėlto.

Didžiausia prabanga?

Laikas.

Svarbiausias žmogaus bruožas?

Patikimumas.

Ko negalite pakęsti?

Melo ir tuščio pasipūtimo.

Klaipėda vienu žodžiu.

Namai.

O jeigu dviem?

Mūsų namai.

„Tiesiog myliu šį miestą. Ir taškas“

Artūro Truš biografijoje telpa keli iš pirmo žvilgsnio labai skirtingi gyvenimai. Klaipėdos vaikinas ir didžėjus. Jūreivis ir kapitonas. Inžinierius ir verslo vadybos magistras. Tarptautinio verslo kūrėjas. Trijų sūnų tėtis. Jūrinės bendruomenės atstovas. Paramos Ukrainai fondo steigėjas. Seniūnaitis. Politikas.

Tačiau jis pats sako, kad bendras vardiklis visur buvo tas pats - noras ne stebėti iš šalies, o veikti.

Jeigu reikėtų šiandien vienu sakiniu prisistatyti žmogui, kuris apie Artūrą Truš nieko nėra girdėjęs, ką pasakytumėte?

Pasakyčiau paprastai: esu klaipėdietis, vyras, trijų sūnų tėtis, jūrų kapitonas ir žmogus, kuriam patinka veikti bei kurti.

O ko dar norite pasiekti?

Daug ko. Kai žmogus pradeda galvoti, kad jau viską pasiekė, turbūt prasideda nuobodžiausia jo gyvenimo dalis.

Man dar įdomu. Noriu kurti, dirbti, padėti žmonėms, prisidėti prie Klaipėdos ateities ir matyti rezultatą. Nes kalbos galiausiai turi virsti darbais.

Ir paskutinis klausimas. Kodėl Klaipėda?

Nes čia mano šaknys. Mano šeima. Mano draugai. Mano darbai. Mano prisiminimai ir planai. Esu matęs daug pasaulio, daug uostų ir miestų. Bet grįždamas į Klaipėdą visada jaučiu tą patį. Tiesiog myliu šį miestą, jo žmones. Ir taškas.

POLITINĖS REKLAMOS SKAIDRUMO PRANEŠIMAS.