Balis: kai viršijami visi lūkesčiai

Tokia mintis ne kartą šmėkštelėjo dvi savaites atostogaujant Balio saloje.

Balis viršijo visus išankstinius lūkesčius su kaupu. Neįtikėtinai žalia, pilna draugiškų ir labai paslaugių žmonių sala pakylėjo atostogas į tokį lygį, kai kartais net norėjosi sau įsignybti ir pasitikrinti, ar nesapnuoju.

Atvykome į Balį labai palankiu metu - spalio pradžioje, kai sezono įkarštis jau pasibaigęs, o liūčių sezonas dar neprasidėjęs. Tiesa, šiemet gamta buvo iškrėtusi pokštą ir Balio gatvės nuo liūčių buvo patvinusios rugsėjį. Bet tai labiau išimtis nei taisyklė. Įprastai liūčių sezonas čia prasideda lapkričio mėnesį ir tęsiasi keletą mėnesių.

Iš oro uosto mus vežęs taksistas dar parodė keletą rugsėjį buvusio potvynio padarinių, tačiau mums atvykus oras buvo nuostabus. Oro temperatūra siekė apie 30 laipsnių, bet karštis nevargino.

Tiesa, kaip atrodo Balio liūtys, teko stebėti keletą kartų, tačiau mūsų viešnagės metu jos truko vos keletą minučių, tad joms pasibaigus viskas greitai išdžiūdavo ir gyvenimas toliau tekėjo sava vaga.

Balio gyventojai labai myli turistus ir tai aiškiai parodo.

„O kaip kitaip? Juk mes ir gyvename praktiškai tik iš turizmo. Kai dėl kovido pandemijos turistai negalėjo pas mus atvykti, buvo labai riesta“, - paaiškino mus vežęs taksistas. Visi paslaugų teikėjai šioje saloje puikiai kalba angliškai, tad iš pirmų lūpų galima išgirsti daug vietinio gyvenimo niuansų. O kadangi dėl intensyvaus eismo ir nuolatinių spūsčių paprastai važiuojama vėžlio žingsniu, laiko paplepėjimams su turistais - į valias.

Taksi arba pavežėjų paslaugos Balyje labai populiarios ir gana pigios. Viešojo transporto čia labai mažai, tad ir į turistines vietas daugelis važinėja taksi. Beje, visi automobiliai pakankamai nauji, dominuoja dvi spalvos - balta ir juoda.

„Kodėl? Todėl, kad šių spalvų automobiliai mums patinka. Įsigijęs raudoną vėliau jo niekam neparduotum“, - paaiškino taksistas.

Kiekvienas pavežėjas siūlo savo paslaugas ir kitai dienai - turistų kitam konkurentui lengvai neatiduoda. Vos pabudęs ryte gali gauti žinutę telefone iš vakarykščio pavežėjo: „Ar bosas šiandien niekur nenori važiuoti?“

Žinoma, galima rinktis ir dar pigesnį variantą - išsikviesti pavežėją su motoroleriu arba netgi ir pačiam išsinuomoti šią transporto priemonę. Tačiau išvydus, koks intensyvus eismas Balyje, tokios mintys bent jau mums nekilo.

Didžiąją laiko dalį praleidome Balio širdyje - Ubude. Čia daug ką gali apeiti ir pėsčiomis. Beždžionių miškas, daugybė šventyklų, turgūs ranka pasiekiami. Apsistojus šiame Balio kultūros sostine vadinamame mieste iš arti gali stebėti vietinių kasdienybę.

Ypač žavėjo vietinių pamaldumas ir kasdienės apeigos. Eidamas siauručiais šaligatviais tik ir žiūrėk, kad neįmintum į paliktą auką - čianą. Jų kasdien vietiniai pridėlioja visur. Mažyčiai gėlių pripildyti krepšeliai papildomi ir trupučiu maisto, galima išvysti ir įdėtą cigaretę. „Dalijamės tuo, ką turime“, - paaiškina vietiniai. Ir, žinoma, kiekvienoje aukoje smilksta smilkalas, tad visos gatvės persmelktos jų kvapu.

Gražu buvo stebėti, kaip vietiniai pasipuošia eidami į šventyklas. Dažniausiai tiek moterys, tiek vyrai vilki baltas palaidines ir ryši sarongus (sijoną atstojančią didelę skraistę). Moterys ant galvos paprastai nešasi pintą krepšį, į kurį susideda paruoštas aukas.

Balyje daugiausia išpažįstančių hinduizmą, taip pat gyvena budistų, musulmonų, yra ir krikščionių.

Gardaus maisto, itin pamaldžių žmonių ir meilės kupina sala labai nustebino itin mažomis kainomis. Tiesa, kainos vietine valiuta skamba gana grėsmingai, nes ir mažiausia prekė kainuoja šimtus tūkstančių ar net milijonus rupijų, bet konvertavus į eurus neretai net aikteli iš nuostabos.

Pavyzdžiui, nakvynę padoriame viešbutyje Ubudo centre su baseinu ir pusryčiais pavyko gauti už 35 eurus. Kadangi jame prieš kurį laiką jau svečiavosi viena draugė, rinkomės jį drąsiai (kitu atveju tokia kaina keltų nemažai dvejonių ir įtarimų) ir tikrai nenusivylėme. Švaru, tvarkinga ir labai egzotiška, nes pusryčiaudamas terasoje mėgaujiesi čia pat, gilioje upės vagoje, augančia džiungles primenančia vešlia augalija.

Maloniai stebino ir maisto kainos vietinėse maitinimo įstaigose. Kuklesnėse kavinėse teko valgyti puikių karštų patiekalų, kurių kaina siekė 1,5-2 eurus.

Žinoma, Balyje galima rasti ir kur kas brangesnių viešbučių. Net ir sunkiai įkandamų. Tačiau irgi ne bėda - kai kurie jų siūlo dienos bilietą. Jo kaina nesiekia nė 20 eurų. Jį įsigijęs gali visą dieną praleisti prašmatniausio viešbučio teritorijoje, naudotis kvapą gniaužiančiais baseinais ir dar įgyji teisę gardžiai papietauti pasirinktame vietiniame restorane... Pasirodo, kartais nusipirkti turtuolio dieną gali gana nebrangiai.

O dabar dėmesio masažų mėgėjams - Balyje už viso kūno valandos trukmės puikų masažą tereikėdavo mokėti 6 ar 7 eurus (teko matyti ir siūlančių šią paslaugą už 3,5 euro, bet į šį saloną užsukti nesiryžome).

Maloniai stebino ir maisto kainos vietinėse maitinimo įstaigose. Kuklesnėse kavinėse teko valgyti puikių karštų patiekalų, kurių kaina siekė 1,5-2 eurus. Prašmatnesnėse kavinėse, kurios nė kiek nenusileidžia Vakarų pasaulyje įprastoms, kainos taip pat nesikandžiojo. Pavyzdžiui, restorano virtuvės vertas tuno kepsnys, pusę keptos glazūruotos anties ar kepta visa žuvis kainuodavo pigiau nei dienos pietūs Lietuvoje - vos 6 eurus.

Reikėtų akcentuoti, kad maistas iš tiesų labai skanus. Matyt, labiau pritaikytas turistų skoniams. Bent jau mus vežęs taksistas pasakojo, kad patys vietiniai dažniausiai valgo ryžius.

„Aš juos valgau ir pusryčiams, ir pietums, ir vakarienei. Bet jų mes turime kelių rūšių, tad tikrai nepabosta“, - paaiškino.

Balyje labai gardūs vaisiai. Iš gatvės prekeivių jų galima nusipirkti taip pat gana pigiai. Pavyzdžiui, jaunas didžiulis kokosas, kurio viduje esančio gardaus vandens į valias dviem - nekainuoja nė euro. Žinoma, restorane už tokį kokosą jau sumokėsite keliskart daugiau, bet ant jo bus išdegintas restorano pavadinimas.

Suprantama, pigiai Balyje atrodo tik turistams. Iš vietinių sužinojome, kad daugelio jų pačių pajamos labai kuklios. Pavyzdžiui, mokytojo atlyginimas konvertavus į eurus siekia vos 250 eurų. Suprantama, yra uždirbančių ir dar mažiau. Tačiau, kaip neretai nutinka, Balyje kur kas daugiau teko matyti laimingų ir besijuokiančių žmonių nei paniurėlių. Gal jiems padeda jų tikėjimas ir praktikuojama filosofija, kad svarbiausia gyvenime - balansas.