Linas Švirinas

„Bendrystės pasidalijimo šeimoje dabar yra kur kas daugiau“

Vis dažniau girdime apie tėvystės atostogas pasiimančius vyrus, gatvėje matome juos stumiančius vežimėlius, klasės tėvų susirinkimuose jau daugelį metų dalyvauja nebe vien mamos, bet ir tėčiai. Per keletą dešimtmečių tėvo vaidmuo mūsų visuomenėje stipriai pasikeitė. Tam pritaria ir muzikos pedagogas, terapeutas, studijos „Grock“ įkūrėjas klaipėdietis Linas Švirinas.

Ką jums pačiam reikškia buvimas tėčiu?

Atimkite iš manęs tai ir tada galėsiu pasakyti, ką turiu. Juk kai turi kojas, rankas, atrodo, kad viskas labai natūralu ir čia nėra nieko išskirtinio. Bet kai sulūžta kokia kojelė ar rankelė, visai kitaip suprantame. Todėl jeigu pamėginčiau save kažkaip įvertinti, tai aš esu toks, koks esu, tik gyvenimo pamokų, kurias gavau augindamas, auklėdamas vaikus, jiems patardamas ir padėdamas, dėka.

Kadangi dabar vaikai jau dideli, tų patarimų nestinga ir asmeniškai man pačiam iš jų pusės. Iš tiesų tai yra didelė dovana būti tėčiu.

Kokie periodai buvo sunkiausi auginant savo vaikus?

Sunkiausi periodai yra tada, kai atsiranda dalykai, kurių tu nesugebi įveikti. Tačiau kai juos pereini, tai tampa labai geromis pamokomis. Todėl ne sunkumais juos vadinčiau, o gyvenimo mokykla. Dažnai prisimenu, mūsų laikais, kai dar auginome savo vaikus, į auklėjimą, fizines bausmes nebuvo tokio požiūrio kaip dabar. Bet jau tada man šitas klausimas buvo iškilęs.

Supratau, kad neskubant daryti sprendimų galima rasti žymiai tinkamesnių variantų įveikti tam tikras problemas.

Sunku yra tada, kai tu neturi kažkokios patirties. Tačiau ji įgyjama, kai ieškai sprendimo.

Kokį atsimenate savo paties tėtį?

Mano tėtis buvo labai griežtas. O tais laikais visgi didžiausia bendravimo su vaikais dalis tekdavo mamoms. Atsimenu, tėčio padedamas anksti išmokau žaisti šachmatais, pradėjau sportuoti. Ir šitie dalykai man būdavo smagiausi kartu su juo. Aišku, kai kas nors man nepasisekdavo, prisimenu jį rūstų. Kur kas stipresnis emocinins ryšys susiklostė su mama.

Gal todėl ir man pačiam norėjosi būti jautresniam.

Šiomis dienomis taip pat vis dar tenka girdėti būtent apie mamos vaidmenį vaiko gyvenime. Ar jums neatrodo, kad tėčiai kartais lieka paraštėse?

Visaip galima matyti. Galima stebėti dar likusią inerciją iš to praėjusio laikmečio. Mano amžius jau leidžia apibendrinti ne vieną dešimtmetį ir matyti vykstančius pokyčius. Jeigu paimti šios akimirkos „stop“ kadrą, galima būtų pritarti. Bet jeigu atkreiptumėme dėmesį į tam tikras tendecijas ir mano minėtus pokyčius, tai galiu pasakyti, kad šiandien mane labai žavi tėvų įsitraukimas, mokėjimas ir galėjimas bendrauti su vaiku įvairiais klausimais. Manau, kad kultūriniu lygmeniu mes jau tikrai galime matyti didžiulius pokyčius. Todėl pernelyg neakcentuočiau nepakankamumo.

Labiau žaviuosi ta kryptimi, kuria juda tėčiai. Bendrystės pasidalijimo sprendžiant įvairiausius klausimus šeimoje dabar yra kur kas daugiau.

Išleidote „Tėčio lopšinių“ kompaktinį diską, atsirado ir „Tėčio kava“. Jūsų kūryboje buvimo tėčiu akcentas yra labai svarbus.

Aš negalėčiau būti organiškas, jeigu kurčiau mamų lopšines. Na, gal ir išeitų kas nors neblogo. Net mokyklose organizuojamuose tėvų susirinkimuose būdavo vien tik mamos. Tai kai aš pamatydavau juose tėtį, man tie vyrai atrodydavo kažkokie teisingesni. Todėl mano sukurtose dainose atsispindi toks mažas tėčių pratinimas būti šiek tiek aktyvesniems.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder