Biblijos ištakos ir kelias į Lietuvą

Jis pristatė neseniai 4 atskiromis knygomis Lietuvos Biblijos draugijos išleistą Naująjį Testamentą, papasakojo apie seniausius rankraščius ir koks buvo Šventojo Rašto kelias į Lietuvą.

Rašė hebrajų ir graikų kalbomis

Bibliją sudaro Senasis Testamentas, nušviečiantis išrinktosios tautos kelią iki Kristaus gimimo, ir Naujasis Testamentas, pasakojantis apie Kristaus atėjimą, Jo mokymą, Prisikėlimą ir mokinių darbus. Senasis Testamentas parašytas hebrajų, Naujasis Testamentas – graikų kalbomis.

„Po įžymaus antikos karvedžio Aleksandro Makedoniečio žygių IV a. prieš Kristų užkariaujant pasaulį – dalį Europos, Afrikos ir Azijos, užkariautose tautose išplito graikų kalba, kaip, tarkim, dabar anglų, – paaiškino mokslininkas. – Nors žydai Jėzaus laikais kalbėjo aramėjų kalba, tačiau sinagogose melsdavosi hebrajiškai, o vėliau – graikiškai.“

Pasak G. Saulyčio, senieji rankraščiai buvo rašomi ant papiruso, kuris atsirado III tūkstantmetyje prieš Kristų – iš pradžių rašyta į ritinius, vėliau jie būdavo pjaustomi ir rišami į knygas. O nuo I a. prieš Kristų imta naudoti pergamentą, kuris buvo išrastas Pergamo mieste, dabartinėje Turkijoje. Pergamentas – tai itin plonai specialia technika išdirbtos Pergame augintų ožkų veislės odos.

Seniausi Biblijos fragmentai

Seniausias išlikęs Šv. Rašto fragmentas – iš pranašo Izaijo knygos, ranka perrašytos ant papiruso 125 m. prieš Kristų. Izaijo pranašystė greta kitų šventraščių buvo aptikta Kumrano uolose, dabartiniame Izraelyje.

Biblistas G. Saulytis pasidžiaugė, kad jam taip pat pavykę perskaityti kai kuriuos senuosius hebrajų tekstus. Seniausias išlikęs fragmentas iš Naujojo testamento – tai 90 m. rašytas Jono evangelijos 18 skyriaus fragmentas.

„Labai keista, kad dėl Jėzaus gyvenimo, kaip istorinio fakto, vis dar abejojama, nors net 4 Evangelijos jį liudija, prabėgus labai nedaug laiko po tikrų istorinių įvykių. Tačiau niekas neabejoja Herodotu, Sokratu ar Platonu – nei dėl jų gyvenimo, nei dėl raštų, nors jie gyveno šimtmečius iki Kristaus“, – pastebėjo G. Saulytis.

Baiminosi tarti Dievo vardą

„Šventasis raštas būdavo perrašomas ranka: raštininkai tai darė itin atsakingai, kaip prieš Dievą, stengdamiesi, kad nebūtų tekstas iškraipytas – negalėjo praleisti nė menkiausio ženklelio. 

Po perrašytomis priebalsėmis dėjo taškelius, kad neišsikraipytų tam tikrų panašių žodžių reikšmė“, – pasakojo Šv. Rašto tyrinėtojas.

Pasaulyje yra žinoma per 5 tūkst. 800 rankraščių: jie grupuojami pagal datas – kas 50 metų kito rašymo technika, ir pagal tai mokslininkai gali nustatyti, kada ir kur tekstai buvo parašyti.

„Pirmaisiais amžiais krikščionys raštininkai vartodavo santrumpas, tarkim, XPY, IHY, XPW, tarsi šiandien rašant SMS. Esmė ta, kad pirmieji krikščionys sekė sena žydų tradicija – netarti Dievo vardo, jie sakydavo Jahvė, kas reiškė „Aš Esu“. Ženklina Jo vardą, bet neištaria, nes šis perdaug šventas. 

Taip būdavo išreiškiama pagarbi Dievo baimė. Ir šios tradicijos būdavo laikomasi pirmosiose krikščionių šventraščiuose. Tik viduramžiais santrumpų buvo atsisakyta. 

Šiandieną pasigirsta nuomonių, kad Bibliją ir reikėtų versti pagal pirmykštę tradiciją, tačiau tokios Biblijos – su santrumpomis, kai ir žodžiai būdavo rašomi be tarpų – šiandieną niekas neskaitytų“, – įsitikinęs G. Saulytis.

Pirmasis visas šventraštis – „Sinajaus kodeksas“

Šventraščiai mokslininkams tapo prieinami tik nuo XIX a., kai atsivėrė Vatikano saugyklos, kuriose buvo saugomas IV a. „Vatikano kodeksas“ („Codex Vaticanus“). 

Tuo pat metu aptiktas ir „Sinajaus kodeksas“ („Codex Sinaiticus“), graikų kalba ranka parašytas maždaug prieš 1600 metų. „Codex Sinaiticus“ ir „Vatikano kodeksas“ yra seniausios krikščionių šventojo rašto kopijos. Visi šiuolaikiniai Biblijos vertimai atsižvelgia į šių kodeksų tekstus.

„Sinajaus kodeksas“ taip vadinamas todėl, kad buvo ilgai saugotas ir XIX a. rastas garsiajame Sinajaus kalno šv. Kotrynos vienuolyne Egipte. 

Išliko apie 400 biblijos puslapių, kuriuose – pusė Senojo Testamento ir visas Naujasis Testamentas. „Sinajaus kodeksą“ atsitiktinai aptiko rusų mokslininkas Konstantinas Tišendorfas: jis buvo išvykęs į Sinajų ir Šv. Kotrynos vienuolyne pamatė, kad vienuoliai prakuroms degina knygas. Jis jas išpirko iš vienuolių, pargabeno į Rusiją ir padovanojo carui. Po revoliucijos šį kodeksą nupirko Britų muziejus.

„Švento Rašto istorija yra liūdna: jo pažinimo stokota įvairiais laikais, tūkstantmečiais juo nesidomėta, tikintieji labiau pasikliovė tikėjimo tradicija, bet ne pažinimu“, – apgailestavo G. Saulytis. 

Jo žodžiais, biblistikoje ir mes, lietuviai, neturime kuo didžiuotis: žinių daugiausia sėmėmės iš lenkų, o pirmasis išvertęs visą Bibliją kunigas Jonas Bretkūnas – iš vokiečių vertimų.

Pirmieji šventraščiai Lietuvoje – fragmentais

Dievo žodis į Lietuvą pirmiausiai atėjo skiautelėmis ir tik vėliau virto knygomis. Pirmieji Šv. Rašto trupiniai – perikopės (graikiškai – „iškarpa, ištrauka“) Lietuvoje pasirodė tik XVI a. Rytų Prūsijoje, kur iškilo kultūros ir švietimo lopšys – Karaliaučiaus universitetas. Pirmieji Šv. Rašto vertiniai aptikti protestantiškame 1547 m. išleistame Martyno Mažvydo katekizme.

Tarp pirmųjų tekstų – ir postilės, įprastai tai Šv. Rašto citata ir jos paaiškinimas (post illa – lot. „po žodžių“): 1563–1573 m. pasirodė pirmoji lietuviška Volfenbiuteko postilė. Tai buvo įrišta rankraštinė knyga kaip pagalbinė priemonė kunigui.

„Labai įdomi dviejų XVI a. autorių – Mikalojaus Daukšos ir Jokūbo Morkūno – postilių istorija: M. Daukša pavadino ją katalikiška, o J. Morkūnas – lietuviška, nes skyrė protestantams. O tuo metu vyko kova tarp katalikų ir reformatų, vieni kitus vadino eretikais. 

Tačiau ironiška – abiejų postilių viršelius puošė ortodoksiški raižiniai. Šiandieną netgi juokinga, kai skirtingų krikščioniškų konfesijų atstovai turi tą patį Šventą Raštą, bet bando įrodyti savo tikėjimo teisumą“, – teigė G. Saulytis.

Jono Bretkūno nuopelnai

Pirmasis visą Bibliją į lietuvių kalbą 1579–1590 m. išvertė Karaliaučiaus liuteronų kunigas J. Bretkūnas, tačiau ji nebuvo išspausdinta – taip jo 11 metų triūsas liko rankraštyje.

„Jonas Bretkūnas buvo unikalaus talento žmogus: jis buvo ne tik Biblijos vertėjas, bet ir lietuvių kalbos gramatikos kūrėjas, vartojo vaizdingus žodžius, nes ligi tol savos gramatikos dar neturėjome. Skaitė hebrajiškai, lotyniškai, graikiškai, vokiškai. Jis paliko mums savo rankraštį, kuris dabar saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje“, – pasakojo G. Saulytis.

Jis įsitikinęs, kad Lietuva jau XVI a. galėjo turėti savo Šventąjį Raštą: be J. Bretkūno vertimo, Radvilos Juodojo iniciatyva, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Biblija buvo išversta į lenkų kalbą, ir lenkai šiandieną didžiuojasi modernia vadinamąja Brastos Biblija. Savo epochos skaitytojo nepasiekė ir Londone pradėta leisti Samuelio Chylinskio XVII a. išversta Biblija, kurios leidimas buvo sustabdytas.

„Pirmąkart ant svieto“, kaip buvo deklaruojama, Samuelis Bitneris 1695 m. Karaliaučiuje pradėjo versti Naująjį Testamentą, tačiau pirmoji visa Biblija lietuviškai išleista Karaliaučiuje 1735 m. – tai buvo profesoriaus Jono Jokūbo Kvanto darbas.

Žymiausi pastarojo šimtmečio vertimai

Žymiausi vertimai XX a. buvo atlikti Arnulfo Giedraičio ir ne visas – poeto kunigo Antano Baranausko, tačiau šie leidimai neprigijo. Iš lotynų kalbos Bibliją vertė Juozapas Jonas Skvireckas, JAV gyvenę Algirdas Jurėnas, Česlovas Kavaliauskas. Alfredas Vėlius, Kostas Burbulys.

Naujausią ekumeninį vertimą neseniai išleido Lietuvos Biblijos draugija, kurios komandos narys yra G. Saulytis. Išleistos 4 knygos, kuriose sutalpinta: Evangelijos pagal Luką, Matą ir Morkų, Apaštalo Pauliaus laiškai, Apaštalų darbai ir Visuotiniai laiškai. Jono evangelijos ir Apokalipsės vertimo laukiama 2025–2026 metais. 

Prie naujojo vertimo, be G. Saulyčio, Lietuvos Biblijos draugijos vertėjų komandoje dar dirbo kunigas Laimonas Nedveckas, senųjų kalbų žinovės ir tyrinėtojos, humanitarinių mokslų daktarės Ona Dilytė-Čiurinskienė ir Tatjana Aleknienė.