Birštone laiką leidęs Valdas Adamkus prabilo apie žmonos Almos sveikatą

Gulbinas, matyt, nesitraukia, vis suka ratus aplink... „Koks keistas sutapimas“, – pamaniau, nes kaip tik ruošiausi kalbėtis su šiame mieste besigydančia mūsų prezidentine pora – Alma ir Valdu Adamkais (94 m.). Apie likimo dovanas, meilės pamokas ir rugsėjo 1-ąją švenčiamą 70 metų vestuvių sukaktį.

Prezidentas vos susitikus pirmiausia pasidžiaugė dėl gerėjančios tiek savo, tiek ponios Almos sveikatos.

Neslėpė jis ir to, jog prieš sanatoriją žmona buvo tokios sunkios būklės, kad vos galėjo paeiti.

Tačiau po dvi savaites trunkančių procedūrų A.Adamkienė sustiprėjo, padedama po truputį jau vaikšto. O V.Adamkus viliasi, kad sutuoktinės sveikata ir toliau gerės.

– Drauge su ponia Alma stiprinatės ir jūs. Kokia jūsų sveikata po nugalėtos onkologinės ligos?

– Aš didelių sveikatos problemų neturiu. Gal tik nugaros skausmų, bet ir jie sumažėjo po visų procedūrų.

– Kokia dabar jūsų ir ponios Almos diena? Turbūt ramesnė nei namie Turniškėse?

– O, diena pilna veiksmo! Mūsų diena prasideda 9 val. ryto procedūromis, kurios baigiasi 15 valandą. Vaikštome iš kabineto į kabinetą. Turime tik kelias mažas pertraukas.

Esame labai patenkinti mums teikiama pagalba ir puikia priežiūra. Esame labai dėkingi sanatorijos darbuotojams už visas jų pastangas. O pats Birštonas – nuostabios gamtos miestas.

– Ar randate laiko ir ar jau ponia Alma turi sveikatos išeiti pasivaikščioti?

– Į lauką nelabai dar pavyksta, neišeiname. Bet tiek prisivaikštome per dieną nuo procedūros iki procedūros, kad susidaro gal keli kilometrai. Bet turime didelį balkoną, tad čia ir pasidžiaugiame gražiu oru. Tenkinamės tuo, ką turime.

– Gal nesuklysiu pasakydama, kad didžiausia jūsų dovana vienas kitam artėjančios 70 metų vestuvių sukakties proga rugsėjo 1 dieną bus abiejų geresnė sveikata?

– Ta buvimo kartu dovana mums skirta likimo. 70 metų drauge... Nemanau, kad daug kas gali pasidžiaugti tokia dovana. Mūsų laimingas, turtingas įvykių, darbų, pasiekimų gyvenimas mums yra neišpasakyta laimė.

– Jūs norėjote suorganizuoti poniai Almai gražią vestuvių 70-mečio jubiliejaus šventę, užsakėte pokylį „Stiklių“ restorane. Jūsų padėjėja Božena Bagonaitienė išsiuntinėjo svečiams kvietimus. Bet šventę, kaip suprantu, teko atidėti?

– Taip, teko atšaukti. Božena atliko didžiulį darbą. Visiems daugiau nei 50 svečių išsiuntinėjo kvietimus, bet teko visiems paskambinti ir atšaukti. Su viltimi, kad netrukus bus kita proga, kai galėsime paminėti ir tą sukaktį.

– Ar prisimenate pirmąjį pasimatymą su dar tik panele Alma?

– Puikiai prisimenu kiekvieną detalę iki smulkmenos. Lyg būtų vakar... Mūsų pirmas pasimatymas įvyko ant... laiptų.

Tai nutiko jau išeivijoje, Vokietijoje. Mes, lietuviai, buvome išsiblaškę po tris okupacines Vakarų zonas. Mūsų atbėgusi inteligentija, mokytojai, puikiai suprato, kad negalima palikti vaikų dykinėti stovyklose, ir jie pasistengė atkurti lietuviškas gimnazijas.

Viena pirmųjų buvo įkurta Bavarijoje netoli Miuncheno, Eichštete. Aš su draugais iš Kauno „Aušros“ gimnazijos ten ir nuvažiavome.

Gal pačią pirmą savaitę pamačiau: laiptais žemyn lipa mergaitė, geltonplaukė, su kasomis, mėlynakė. Nežinau, kas, bet širdy iškart kažkas suvirpėjo... Nuo pirmo šio pasimatymo, kai dar nebuvome net pažįstami, širdis priklausė Jai...

Kartu baigėme gimnaziją. Po to išsisklaidėme po Vokietijos universitetus. Išsiskyrimas truko 3–4 metus, kai net nesimatėme, tik susirašinėjome. Prieš pat mums visiems išvykstant į Ameriką atvykau į Augsburgą, kur ji gyveno su tėvais, ir išlydėjau ją į Ameriką.

Netrukus ir aš atvykau į Čikagą. Sužinojau, kad Alma apsigyveno 160 km nuo Čikagos. Iškart nuvažiavau pas ją, ir mūsų draugystė atsinaujino. Ir štai po 5 metų draugystės atėjo 1951 m. rugsėjo 1-oji diena. Mano laiminga diena...

Ir šiandien švęsdamas 70-metų vedybų sukaktį galiu pasakyti, kad tai buvo Aukščiausiojo man dovanota gražiausia gyvenimo dovana.

– Ar prisimenate tą dieną, kai paprašėte panelės Almos Nutautaitės rankos?

– Turbūt pasipiršau gal 1950-ųjų pabaigoje ar 1951-ųjų pradžioje. Iki vestuvių buvo likę devyni mėnesiai.

– Atvykote į jos tėvų namus su gėlių puokšte?

– Savaitgaliais automobiliu atvažiuodavau pas ją. Ji jau dirbo kaip chemikė viename miesto fabrike. Ir ji atvažiuodavo savaitgaliais į Čikagą. Mūsų draugystė jau buvo stipri.

– Panelė Alma iškart sutiko tekėti, pasakė „taip“? Nesakė, kad dar turi pagalvoti? Ar labai jaudinotės prašydamas jos rankos?

– Atrodo, kad tokių kalbų nebuvo. Tiksliai neprisimenu tos dienos, kai paprašiau už manęs tekėti, bet, aišku, jaudinausi.

Ponia Alma: „Gal aš susijaudinau labiau nei jis. Pas draugus šventėme Naujuosius 1951-uosius metus.

Valdas iškvietė mane šokti ir pradėjo labai iš toli: „Jokių turtų neturiu ir nepažadu, kad turėsiu. Vienintelį, ką pažadu, – visada tave mylėsiu“, – ponia Alma netikėtai nutyla ir tankiai sumirksi. – O aš pasakiau – pagalvosiu. Grįžusi namo pradėjau graužtis, kam aš taip pasakiau? Kas man protą sumaišė? Jis atvažiavo pas mane po 3 savaičių ir aš iškart paklausiau: „Kada kelsime vestuves?“ (2001 m. interviu)

– Prezidente, kodėl vestuvėms pasirinkote rugsėjo 1-ąją?

– Pasirinkome tik todėl, kad JAV rugsėjo 1-oji yra mokslo metų pradžia, o rugsėjo 2-oji – ne darbo diena. Mums išėjo trys laisvos dienos tą savaitgalį.

– Ar vestuvės buvo trankios? Šiemet į savo vedybų 70-metį būtumėte sukvietęs daugiau nei pusšimtį svečių. Kiek jų dalyvavo jūsų vestuvėse anuomet?

– Apie 40. Sukvietėme mokslo draugus, gimines, artimus pažįstamus.

– Kur vyko jūsų vestuvės?

– Mes tuokėmės Rokforde, kur Alma gyveno. Čia gyveno gal 100 000 žmonių. Buvo ir lietuvių bažnyčia, kurioje telkėsi nedidelė lietuvių bendruomenė. Vestuvių puotai buvome išsinuomoję nedidelę salę.

Visas vestuves paruošė Almos mama su savo draugėmis. Buvo labai jaukios, šeimyniškos, lietuviškos vestuvės.

– Mačiau nuotraukoje, kad su nuotaka sukatės šokio sūkuryje. Buvote išmokęs šokti valsą?

– Taip! Taip ir buvo. Bet specialiai mokytis nereikėjo. Jau gimnazijoje draugai sakė, kad esame pirmoji šokių pora.

Ponia Alma: „Per mūsų vestuves Čikagoje vyriausiasis pabrolys pakvietė mane šokti.

Ilgai žiūrėjo į mane ir netikėtai pasakė: „Būtų įdomu pamatyti tave po daugelio metų. Tu esi vijoklis, tu įsitvirtinsi bet kur, tau augti ir klestėti nereikia daug žemės.“

Tą akimirką aš nuliūdau, kad nesu orchidėja.

Šiemet, kai švenčiame auksines vestuves, tas pats pabrolys vėl mane išvedė šokti: „Aš tau nieko nebesakysiu“, – pašnibždėjo man į ausį. Gyvenimas parodė, kad jis buvo teisus.“ (2001 m. interviu)

– Dažniausiai tik nuotakos prisimena savo vestuvinę suknelę, nes jaunikiai būna be žado nuo jų grožio. Bet gal jūs, prezidente, prisimenate?

– Prisimenu, labai graži buvo suknelė, balta, su sagutėmis nugaroje, ir balto šilko nuometas. Visi pabroliai vilkėjo juodus smokingus, pamergės, atrodo, melsvos spalvos sukneles. Buvo net 8 poros.

– Ant jūsų ir ponios Almos rankų visada matome auksinius vestuvinius žiedus. Tai tie patys žiedai, kuriuos mūvite jau 70 metų?

– Taip, tie patys. Mes patys juos išsirinkome, aš įteikiau vestuvių žiedą Almai. Niekada jų nenusimovėme.

– Šiandien kalbantis su jumis manęs nepalieka mintis, kad kiekviena jūsų vestuvių sukaktis kasmet jums vis brangesnė. Tiek metų kartu, ranka rankon, širdis širdin... Ir nors valso šiemet gal ir nešoksite, ši rugsėjo 1-oji bus ne mažiau jums svarbi ir brangi nei prieš 70 metų. O gal dar brangesnė?

– Taip, labai brangi. Nugyventa tiek gražių ir laimingų metų. Kartu.

– Ar tokios laimingos santuokos paslaptis yra moters išmintis, kaip manote?

– Mūsų visas gyvenimas skirtas pagarbai vienas kitam, vienas kito išklausymui. Jei ir būdavo vienais kitais klausimais nesutarimų, mes išklausydavome vienas kitą su visa pagarba.

Galiu drąsiai pasakyti – per 70 metų nesame nė karto susipykę.

– Prezidente, esame kalbėjęsi su jumis apie jūsų tėvą. Kai mama išsiskyrė su tėvu, jūs ilgai nebendravote, susiradote jį jau Amerikoje, garbingo amžiaus. Kaip išmokote tokio pagarbaus elgesio su moterimi, žmona, kai neturėjote pavyzdžio namie?

– Į tą klausimą nežinau, kaip atsakyti. Gal tai yra asmenybės, prigimties dovana. Gal tai toks laimingas dviejų žmonių sutapimas, kurį vertinu kaip likimo dovaną.

– Ar jau esate paruošęs poniai Almai dovaną vestuvių metinių proga? Ir ką nuotakai dovanojote prieš 70 metų?

– Pačioje bendro gyvenimo pradžioje parodoje įsigijome dailininko Adomo Varno, sukūrusio ir mūsų pirmąjį litą, paveikslą.

Buvome neturtingi, labai taupėme. Sutaupėme 120 dolerių ir pirmųjų vestuvių metinių proga pasidovanojome paveikslą, kuris ir šiandien kabo mūsų namuose.

Ir sutarėme, kad kiekvienų sukaktuvių proga bandysime įsigyti kokį nors meno kūrinį. Ir tos tradicijos laikomės iki šių dienų.

Ponia Alma: „Neprisimenu, kaip, bet iš Lietuvos buvau atsivežusi vienintelę savo segę – gintarinį trilapį dobilą. Valdas dar Vokietijoje, kai tik susipažinome, paėmė ją apžiūrėti. Segė iškrito iš rankų ir sudužo.

Jis labai dėl to išgyveno. Kai tik atvažiavau į Ameriką, Valdas, pirmą kartą atvažiavęs manęs aplankyti, atvežė dovanų panašią gintarinę segę. Ją turiu iki šiol.

Kaip ir kitą – mėgstamiausią papuošalą, pačią gražiausią segę, kurią Valdas padovanojo man vedybų 25-mečio proga. Segė yra iš perliukų, safyrų, o viduryje geltonas deimantas“, – paaiškino ponia Alma rodydama juodo aksomo dėžutėje gulinčią segę. (2019 m. interviu)

– Prezidente, kadangi šįkart nebus vestuvių sukakties puotos, svečiai neišgirs jūsų sakomų žodžių žmonai. Kokius žodžius jūs pasakysite poniai Almai šios dienos rytą?

– Aš jai palinkėsiu sveikatos, kas mums dabar labai svarbu. Pasakysiu, kad myliu ją taip pat karštai, kaip pamilau jau pirmą dieną ją pamatęs.

Visiems kitiems noriu palinkėti tokios pačios laimės gyvenime, kuri mane lydi kiekvieną dieną iki šiol.