Blogai besimokantys vaikai ar vidutiniokai: ką apkaltinti, o gal nusiraminti?

Vaikas nesijaudina, tačiau labai jaudinasi geriausių klasės rezultatų siekiantys mokytojai, kurie kartais sukelia didžiulį stresą tėvams bei nevisavertiškumo jausmą auklėtiniui. Profesionalai ir miesto mokyklų atstovai pataria, kad ne mokymosi balai svarbiausi - svarbu motyvacija, siekiai ir optimizmas.

Dvasinis komfortas ar puikūs pasiekimai?

Tėvai jaudinasi dėl vaikų pasiekimų, projektuoja pačią sėkmingiausią atžalos ateitį ir save graužia, jei viskas nevyksta pagal planą. Kartais tėvams atrodo, kad tiek mokykla, tiek visuomenė juos netiesiogiai kaltina dėl prasto vaiko mokymosi.

Asta „Vakarų ekspresui“ pasakoja, kad jos atžalos klasės auklėtoja labai stropi: vaikų pasiekimus, aišku, jų neidentifikuodama braižo tiksliais grafikais bei pasikvietusi mamą klausia, kodėl jos vaiko vidurkis tik 7.

Vaikas truputį tingi, o labiausiai nepasitiki savo jėgomis, mat tarp 30 vaikų savo klasėje yra kone paskutinis: net dešimt klasiokų mokosi 9-10 balų vidurkio grupėje, dalyvauja olimpiadose.

Apsilankymas pas psichologą parodė, kad labiausiai šioje situacijoje nerimauja mama, vidutiniškai, pagal atsakytą anketą, auklėtoja, mažiausiai - ugdytinis. Psichologas šiuo konkrečiu atveju konstatavo, kad vidutiniški pasiekimai - irgi gerai. Esą svarbiausia vaiko psichologinė būsena.

„Psichologas pristatė atvejį, kad pas jį ateina daug puikiais balais besimokančių vaikų, aktyvių ne tik mokykloje, bet ir popamokinėje veikloje. Tačiau tai daro per prievartą, gerai mokosi, nors to nenorėtų daryti ir dėl dvasinio diskomforto žaloja savo kūną. Kai manęs paklausė, ar ir aš to linkiu savo vaikui, apsiraminau“, - sako mama Asta.

Kita mama - Gabrielė pasakoja su reiklia mokytoja susidūrusi dar vaikui lankant pradinę mokyklą. "Labai gailiuosi, kad nepakeičiau pradinių klasių mokytojos. Į darželį su dideliu džiaugsmu ėjęs vaikas mokykloje tapo tylus, nes susidūrė su nuolatiniais kaltinimais, kad kažką daro blogai. Sekmadienio vakarą jis verkdavo, kad ryte teks eiti į mokyklą...

Skambinau mokytojai prašydama pagalbos, kad šešiamečiui kartais reikia bent mažiausio pagyrimo, sukeliančio ilgalaikę motyvaciją. Mokytojos atsakymas buvo griežtas: neturiu už ką, jis - vidutiniokas...

Nors sūnus darželyje labai mėgo piešti, su didžiausiu noru tai darydavo namie, iš šios mokytojos išgirdęs, kad piešti jis nemoka, vaikas daugiau nebeima piešimo priemonių net į rankas. Sako - aš nemoku..." - apie sūnaus patirtą traumą pasakoja mama.

Profesionalų paklausėme: ar panašių situacijų sulaukiate savo darbo praktikoje? Ką patariate visoms suinteresuotoms pusėms? Ar iš tiesų ne visi gali būti gerais mokiniais, o gal tai ir nebūtina?

Svarbiausia - pastangos ir optimizmas

Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos pavaduotoja ugdymui Eglė Morozova sako, kad kiekvienas vaikas į ugdymo gimnaziją ateina su individualiais gabumais, tad svarbu, kad kiekvienas mokytųsi pagal savo galimybes.

„Vienam moksleiviui pasiekimas - aukščiausias įvertinimo balas dešimtukas, kitam - ir ketvertas pastangų reikalaujantis siekis. Pedagogai turėtų nuraminti sunkiau besimokančio vaiko tėvus. Jei vaikas motyvuotas, daug dirba, kažkurie dalykai jam gerai sekasi, o kai kurie - nelabai įdomūs, tačiau jis pasiekia teigiamą įvertinimą, gal to ir pakanka...“ - ramina E. Morozova.

Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos pavaduotoja ugdymui sako, kad šioje gimnazijoje mokosi skirtingų siekių jaunuoliai. Viena grupė į gimnaziją ateina su aukštai iškelta mokymosi kartele, tad jie labai išgyvena dėl kiekvieno dalyko mažesnio balo.

„Yra ir moksleivių, kuriems gautas ketvertas yra puikus pažymys ir jie tuo džiaugiasi. Svarbu, kad visi smalsūs, geri, linksmi, draugiški. Visi skirtingi“, - sako E. Morozova.

Svarbiausia, anot E. Morozovos, kad puikūs mokslo pasiekimai gero gyvenimo negarantuoja. „Gero gyvenimo garantas - optimizmas, pasitikėjimas savo jėgomis, kas visiškai nepriklauso nuo moksleivio gautų pažymių... To visiems ir linkiu“, - sako E. Morozova.

Didžiausias noras, o ne būtinybė

Klaipėdos „Universa Via“ tarptautinės mokyklos direktorė Dalia Kiliuvienė sako, kad šeimos ir jų atžalos labai skirtingi.

"Vienai šeimai atžalos mokslų balų vidurkis 7,5 balo - normalus ir jiems daugiau nereikia, kitai - labai mažas. Moksleiviai dėl savo gaunamų pažymių irgi jaudinasi, tačiau jie gal ne visada įvertina savo galimybes ir įdėtas pastangas. Mūsų mokykloje visi moksleiviai siekia kuo aukštesnių rezultatų, o pedagogai - visada pasirengę šioje situacijoje padėti. Vaikai turi suprasti, kad, neįdėjus pastangų, noro mokytis, nebus ir gero rezultato. Svarbūs ir kiekvieno asmeniniai gabumai.

Šiuolaikinėse mokyklose iš tiesų egzistuoja problema, kad vaikai gerų balų įvertinimo norėtų pasiekti kuo lengvesniu būdu, tačiau mokyklos užduotis - parengti mokinį tinkamai bei parodyti, už ką skiriami aukšti balai. Pažymiai negali būti nei per aukšti, nei per žemi, tik atitinkantys moksleivio žinias.

Prievarta šiais laikais neįmanoma, būtina sudaryti tokias sąlygas, kad vaikai pasijustų taip, jog kažko išmokti ir būtų jų didžiausias noras, o ne būtinybė", - tikina direktorė D. Kiliuvienė.

Pastangų įvertinimas - gyvybiškai svarbus

Klaipėdos pedagoginės psichologinės tarnybos psichologas Mindaugas Radušis akcentuoja, kad orientavimas tik į rezultatus gali trikdyti tuos mokinius, kuriems nepavyksta greitai ir lengvai patenkinti jiems iškeltų reikalavimų, o jų pastangos nėra pakankamai įvertinamos ir palaikomos. Juk kai kurie vaikai ilgainiui pasiektų panašių aukštumų, tačiau pakeliui į tikslą jiems gali prireikti daugiau laiko, darbo, pagalbos iš šalies, bendradarbiavimo atmosferos.

„Neatlaikę konkurencinės įtampos, tokie mokiniai praranda norą stengtis, rizikuoja susitapatinti su nevykėlio etikete. Tad tiek tėvai, tiek mokytojai, primetantys vaikams pasiekimų diktatą, turėtų gerai pagalvoti apie galimas pasekmes.

Ar negailestinga konkurencija nesukuria pernelyg užsmailintos piramidės, kurios viršūnėje įsitaiso saujelė „laimėtojų“, o papėdėje atsiduria daugybė anksčiau laiko nurašytų „pralaimėtojų“? Tad visai nenuostabu, kad kai kurie pirmūnais taip ir netapę mokiniai gali ginti savo orumą tariamu abejingumu („aš nenoriu“, „man nesvarbu“, „manęs nejaudina“).

Tačiau prakrapštę šį apsauginį luobą greičiausiai susidurtume su nesėkmių ir nusivylimų istorija, kurioje vaikui pritrūko suaugusiųjų supratimo ir padrąsinimo“, - sako psichologas M. Radušis.

Drąsinti ir suteikti viltį

Profesionalai sako, kad tarsi visai įprasta išleidžiant vaiką į mokyklą linkėti jam sėkmės, tačiau ją matuoti vien tik gerais pažymiais būtų labai jau vienpusiška.

„Užuot apsiribojus klausimu „Kokį pažymį gavai?“, verčiau nuoširdžiai pasidomėti: „Ką įdomaus sužinojai? Ko išmokai? Ką pasisekė atlikti geriau nei vakar? Ar galėtumei ir man apie tai papasakoti? Ar galėtumei ir mane to išmokyti? Kaip išmoktas žinias ir įgūdžius galėtum pritaikyti savo kasdienybėje?“ O svarbiausia, išgirdus apie patirtas nesėkmes, padrąsinti vaiką ir suteikti jam viltį, kad jo pastangos anksčiau ar vėliau bus apdovanotos sėkme“, - pataria M. Radušis.

Sėkmingam mokymuisi reikia ne tik tam tikrų gebėjimų, juos atitinkančių ugdymo iššūkių, bet ir adekvačios motyvacijos (tiek paties mokinio, tiek jo tėvų, tiek mokytojų), prie individualių mokinio poreikių pritaikytų mokymosi metodų ir sąlygų. Anot M. Radušio, nors vaikai gimsta būdami skirtingų gebėjimų, tačiau ugdymu siekiama atskleisti kiekvieno iš jų potencialą.

Palydint į suaugusiojo gyvenimą linkima atrasti sau prasmingą užsiėmimą, tapti visaverčiais visuomenės nariais.

Su laikmečio permainomis vos suspėjančiai mokyklai iškyla būtinybė atsižvelgti į kuo įvairesnių gebėjimų ugdymą, nesureikšminant vienų gebėjimų prieš kitus (nes tai gana nemažą vaikų grupę pastato į nepalankią jiems padėtį). Taip pat būtina užtikrinti kiekvieno vaiko teisę siekti individualios pažangos, gaunant optimalų mokymosi krūvį (kad nebūtų nei per lengva, nei per sunku).

Patrauklūs mokymosi būdai

„Net ir itin gabiam vaikui gali neužtekti vidinių paskatų mokytis, tad jį turėtų tinkamai paremti tiek tėvai, tiek mokytojai. Motyvacija remiasi supratimu, kam reikia mokytis vieno ar kito dalyko (“Kodėl noriu to mokytis?„ “Kam man to reikia?"), turimais ištekliais (laikas, psichofizinė energija) bei patraukliais mokymosi būdais.

Maži vaikai paprastai turi natūralų poreikį sužinoti ir patirti ką nors naujo. Tad kaip atsitinka, kad jų smalsumas ilgainiui ima reikštis bet kur kitur, bet tik ne mokykloje?

Tai kasdienis iššūkis kiekvienai ugdymo įstaigai, norinčiai koja kojon žengti su sparčiai besikeičiančiu pasauliu ir ruošti vaikus ne vakarykščiam, bet rytdienos gyvenimui", - sako psichologas M. Radušis.

Anot Klaipėdos pedagoginės psichologinės tarnybos psichologo, labai svarbūs mokyklų taikomi mokymosi metodai (kiek jie patrauklūs dabartinei vaikų kartai).

Būtina galimybių ugdymo turinį pritaikyti prie kiekvieno vaiko situacijos ir poreikių, kas taip pat daro didžiulį poveikį kiekvieno vaiko mokymosi motyvacijai ir sėkmei.

„Tarkime, jeigu konkretaus mokinio gebėjimai negali atsiskleisti standartizuotomis sąlygomis, tada nesiekiama žūtbūtinės adaptacijos, bet ieškoma unikalios prieigos (pvz., galbūt vaikui reikia daugiau pertraukėlių nei kitiems, galbūt mokiniui kur kas suprantamesni nurodymai, kai jie pateikiami ne visai klasei, bet individualiai ir pan.)“, - sako psichologas.

Investuoti į motyvaciją

Pasak Klaipėdos pedagoginės psichologinės tarnybos psichologo, vien į pasiekimus orientuota motyvacija (o tuo labiau palydima kaltinimu mokiniui, jo tėvams ar mokytojams dėl prastų pažymių) vargu ar atneš sėkmę ir tai, ką vadiname asmens psichologine gerove.

Todėl tiek tėvai, tiek mokytojai turėtų daugiau investuoti į jų motyvacijos mokytis palaikymą ir nuoseklias pastangas siekti individualios pažangos.

Profesionalai tikina, kad optimizmo suteikia ir šiais metais į mokyklas tvirčiau įžengsiantis įtraukusis ugdymas, kurio naudą turėtų pajusti visi ugdymo proceso dalyviai. Tai esą suteiks dar daugiau galimybių mokymąsi pritaikyti prie konkretaus mokinio situacijos (gebėjimų, motyvacijos, specialiųjų ugdymosi poreikių ir pan.).