- Prieš kelerius metus su bendraminčiais leidotės į žygį „Už švarią Lietuvą“. Jis truko net aštuoniasdešimt dienų, nueita per tūkstantį kilometrų ir dar rinktos šiukšlės. Papasakok apie žygį plačiau.
- Pagrindinė žygio žinutė buvo sudėlioti arba nupiešti Lietuvos vartotojo portretą. Jis neatsirado staiga. Viskas prasidėjo dar prieš porą metų, kai pradėjau vaikščioti po Panemunės apylinkes ir rinkau šiukšles. Jas berinkdamas supratau, jog jos neša žinutę, iš jų galima daug sužinoti.
Šiukšlės yra mūsų vartojimo pasekmė – kaip lakmuso popierėlis, parodantis tikrąjį vaizdą. Pradėjau jas dėlioti, rūšiuoti. Kadangi savo rajoną išvaikščiojau, kilo idėja apeiti Kauną.
Šešias dienas ėjome aplink miestą. Vaizdas buvo gan panašus, tik kiekiai kitokie.
Tada kilo idėja: gal pabandom Lietuvą apeiti? Ne tik apeiti, bet ir pasigrožėti nuostabia gamta, susipažinti su žmonėmis, pabendrauti, aplankyti bendruomenes.
O kartu surinkti savo kelyje šiukšles, jas surūšiuoti, pasverti.
Vėliau parengti ataskaitą ir ją pateikti visuomenei bei įvairioms institucijoms. Trečias tikslas – kurti bendrytę.
Prie organizacinės grupės prisijungė keturiasdešimt savanorių, kvietėme verslus, politikus, valstybines institucijas. Neblogai pavyko.
- Tvarus naudojimas, vartojimas, kodėl tai svarbu? Gal tai tik dar viena susigalvota mada?
- Šį klausimą man dažnai užduota, esu jį ir sau uždavęs. Kalbant apie tvarumą, darnų vartojimą, visuomenė dažniau girdi ir mato, jog tai – daugiau apie ekologiją, o ne apie žalumą.
Aš gi sakau, jog tai – platesnė tema. Jungtinių Tautų organizacija sako, kad perteklinis vartojimas sukūrė keturias, pagrindines pasaulines problemas.
Pirma, socialines, kurias turime tiek miestuose, tiek mažose bendruomenėse. Antra, ekonomines. Trečia, demografines: žmonės keliauja, bėgioja iš vienos šalies į kitą.
Dabar net atsiranda ekologiniai emigrantai. Ir galop ekologinės problemos.
Visos jos kyla dėl perteklinio vartojimo arba netolygaus resursų paskirstymo. Ir čia galime kalbėti apie psichoemocinę būseną. Jau net nekalbu apie sveikatos problemas, apie užterštą orą, vandenį, gruntą, maistą.
Mums patogu vartoti vienkartinius indus ar įvairias vienkartines pakuotes. Net nesusimąstome, kiek mums reikia resursų tiems dalykams pagaminti, kaip išbalansuojame planetos ekosistemą.
Paprastas pavyzdys: buvo šalta, staiga atšilo ir vėl staiga atšalo.
Tai problema gyvajai gamtai. Gamtininkas Marius Čepulis sako, jog tokiomis sąlygomis vabaliukai, musytės, net ežiukai ir gyvatės užšalo ir neišgyveno. Klimatas keičiasi, ir esu įsitikinęs, jog žmogaus veikla prie to daug prisidėjo.
- Pakalbėkime apie medinę trobelę Panemunėje, kurioje ir kiną rodote, ir dalinimosi principų bei meistravimo dirbtuvėlės veikia. Kas tai per erdvė, kam ji skirta?
- Viskas prasidėjo, kai atsikrausčiau su šeima gyventi į Panemunę. Esu visuomenininkas, linkęs prisijungti prie kokios nors bendruomenės. Likimas taip sudėliojo, jog sužinojau, jog yra šis pastatas, kuriame nieko nevyksta. Jį apžiūrėjus, iškart kilo mintis apie bendruomenines dirbtuves, kurias kažkada jau buvau įkūręs.
Mačiau, jog čia gera erdvė bendruomenei kurtis, kviesti žmones, o antrame aukšte įrengti hostelį, kad atneštų pajamų.
Norime turėti tvarią situaciją, idant nebūtume priklausomi nuo kokių nors dotacijų ar paramų.
Pradėjome 2020-ųjų pradžioje, o, grįžęs iš žygio, iš sandėlio atsivežiau visą įrangą. Taip atsirado dirbtuvės ir prasidėjo kiti darbai. Yra erdvė, salė. Joje vyksta įvairūs renginiai, minėjimai.
Artimiausias renginys bus skirtas sausio 13-ajai. Organizuojame ir koncertėlius, spetaklius.
Dabar jau įkūrėme ir antrą aukštą, norime jį pritaikyti piligrimams, kurie eina Camino de Lituano keliu, nes jis praeina visai pro pat mūsų namuką. Tad erdvės funkcija bus bendruomenei.
Tiesa, kai sakau „bendruomenė“, negalvoju tik apie Panemunę, Kaunas irgi bendruomenė, kaip ir visa Lietuva.
- Turi ne vieną apdovanojimą. Vienas jų – Valdo Adamkaus vardo gamtosauginė premija. Ją socialiniuose tinkluose įvardijai kaip itin svarbią ir brangią...
- Valdas Adamkus buvo aplinkosaugininkas, tad pirmiausia dėl to. Įvertinimas šia premija yra pakankamai svarbus, kartu ir įpareigojantis, palaikantis, skatinantis veikti toliau. Nes kartais rankos ima svirti, kai gauni mažai palaikymo.
Kartais demotyvuoja kritika, kai sakoma: atidėkim kitiems laikams, dabar svarbiau pandemija ar karas. Tokie apdovanojimai palaiko ir motyvuoja.
Jeigu niekas nematytų prasmės to, ką darai, kada nors palūžtum, nuleistum rankas. Žmogus tokia būtybė, kuri veikloje turi matyti prasmę.
- Koks tavo santykis su pirtimi. Ar tai – hobis, kuriam skiri daug laiko, ar viena veiklos sričių, profesijų, kuri generuoja ir pajamas?
- Kalbėdamas apie savo veiklas, savo buvimą pradedu suprasti, kad nereikia daryti didelės takoskyros tarp asmeninio gyvenimo, darbo ir hobio. Bent man šiuo metu taip pavyksta.
Tiesiog gyvenu ir mėgaujuosi tuo, ką darau. O pirtis yra vienas mano pomėgių, gyvenimo būdas ir darbas – viskas viename.
Pirtyje išsivalau emocijas, susitvarkau psichoemocinę būseną ir žinau, jog tai perduodu žmonėms, kurie ateina į pirties sesijas. Mano pirtys yra meditacinės. Su žmonėmis keičiamės energetika.
Atiduodu dalelę savęs per tas tris valandas, o jie atiduoda vėliau, dėkodami palaimingais veidais.
- Lietuvoje – viena didžiausių ES infliacijų, kyla energetinių išteklių ir maisto kainos. Kaip visam šitame fone tau pavyksta išlaikyti pozityvą ir vidinį balansą?
- Labai nepajaučiau didelio kainų padidėjimo. Nors kai reikia apmokėti mūsų kūrybos namų elektros sąskaitą, - čia daugiausia ja ir „kūrenam“, t.y. šildomės – jos pasijaučia.
Tad ir apie saulės baterijas jau pagalvojau, gal pavyktų sutaupyti.
O šeimoje, buityje sąskaitos šiek tiek gal ir padidėjo. Maisto mes daug nesuvalgom, nešvaistom, tad nejaučiu, jog atsitiko katastrofa.
Man minimalistinis gyvenimo būdas teikia kur kas daugiau malonumo nei diskomforto. Nepamenu, kada pirkau kokį nors naują rūbą – man jų tiesiog nereikia. Turiu jų kiek turiu – ir išeiginių, ir darbinių – aš jų tiesiog nesunešioju.
Rašyti komentarą