Dana Butvilienė: „Pasirinkau sudėtingą kelią, bet nė akimirkos nesigailėjau“

Tačiau ir dabar, kuomet Edas keliauja po pasaulį savarankiškai arba su Lietuvos teniso rinktine, Dana išlieka pačiu artimiausiu jam žmogumi ir atrama.

Kalbamės apie tai, kaip pasikeitė vieno iš pačių garsiausių šalies tenisininkų mamos gyvenimas sūnui užaugus. Kiek jėgų ir finansų tėvams kainavo kelionė į teniso olimpą, apie pačius gražiausius ir prasmingiausius metus, kuriuos Dana paskyrė sūnaus karjerai.

Dar taip neseniai gyvenote „ant lagaminų“ - su Edu apkeliavote pusę pasaulio. Ar jau susitaikėte su kitokia kasdienybe, kurioje nebeliko tiek kelionių ir įprasto ritmo?

Neslėpsiu, nėra lengva. Jausmas nekoks, nes tada tikslai buvo bendri, ir prasmės buvo daugiau. Bet pats gyvenimas išdėlioja taip, kad vienus tikslus keičia kiti. Nesustojau. Esu saviems reikalinga. Dažnai skrendu į Ispaniją, Alikantę, pas Edą ir jam padedu, Klaipėdoje manęs laukia mama, vyresnysis sūnus, anūkas, broliai. Tuo metu, kai gyvenimas tekėjo „ant lagaminų“, jaučiausi tarsi atskirta nuo šeimos. Dabar ir vėl esu su savais.

Ar buvo sunku išleisti Edą į savarankišką gyvenimą?

Kažkaip savaime tai įvyko. Neturiu tokios patirties, kokią turi treneriai. Ateina laikas ir supranti, kad reikia eiti į priekį, kad yra profesionalai ir Edas turi tęsti tą kelią, kurį pasirinko jau su jais. O aš ir dabar palengvinu jam buitį nuvykusi - palaikau dienos rutiną, rūpinuosi mityba, įvairiais organizaciniais reikalais. Kol esu šalia, nebereikia galvoti apie maistą, gali atsipalaiduoti, pažiūrėti filmą. Pailsi kelias savaites, kol esu, o paskui ir vėl grįžta į jam įprastą rimtą.

Kaip bėga dienos Lietuvoje?

Tenisas iš gyvenimo niekur nedingo. Važiuoju arba skrendu į sūnaus varžybas, Klaipėdoje rūpinuosi Edo paramos fondo reikalais, projektais. Kasdien turiu veiklos. Štai ir dabar Ričardas Berankis surengs parodomąsias varžybas, keliausime į Vilnių.

Grįžkime į pradžių pradžią. Kada supratote, kad jūsų šeimoje auga talentas?

Edo tėtis Tomas dirba teniso treneriu. Tai lyg ir savaime taip išsirutuliojo, kad teniso treniruotės tapo kasdienybe. Dar kai laukiausi, glostydama pilvuką sakydavau, kad bus tenisininkas. Abu su Tomu žaidėme tenisą, Edo gyvenimas nuo mažų dienų sukosi apie kamuoliukus ir prie jų. Sūnus pradėjo vaikščioti 9 mėnesių, nupirkome tokį žaislinį lanką ir, jam jau praaugus, mėtydavome kamuolį. 

Kad būtų pigiau, kartais sutikdavau į turnyrus vežti ir kitus vaikus. Vaikai miega gale, o aš raudu, nes nebeturiu jėgų vairuoti. Visko buvo. Bet dėl nieko nesigailiu.

Dvejų metukų Edas aikštėje jau rinko kamuolius. Vaikas augo lauko teniso kortuose, Skulptūrų parko pašonėje. Pati ten važiuodavau, nes treniruotes Tomas vesdavo ir vaikų grupėms, buvo sūnui su kuo pažaisti. Ir taip savaime, be jokios prievartos prasidėjo Edo kelionė į šį sportą. Tiesa, buvo dar ir krepšinis, tačiau meilė jam baigėsi, kai iš treniruočių parsinešė vėjaraupius. 

Bandė lankyti futbolą, bet ir ten labai greitai suprato, kad nepatinka tas pats kontaktas su komandos draugais: stumdymai, komandinė atsakomybė, o tenise esi atsakingas tik pats už save. Štai taip gražiai viskas susidėliojo.

Kada prasidėjo nesibaigiančios kelionės į turnyrus?

Nebuvo taip, kad atsisėdome su vyru ir nutarėme. Iš pradžių važinėjome po Lietuvą. Šiauliai, Vilnius, Kaunas, o tada jau ir Liepoja. Edui sekėsi. Čia jis skindavo pergales ir išsikovodavo vietą užsienio turnyruose. Kai sūnui sukako 12 metų, nutarėme, kad toliau teniso jis mokysis vienoje iš Italijos teniso akademijų. Edas tada buvo mažas ir smulkus, o ten buvo didelis krūvis ir milžiniškas spaudimas. Iškentėme tik 3 mėnesius. 

© Su sūnumi Edu Butvilu Dana į visus tarptautinius teniso turnyrus keliaudavo nuo pat pirmų jo žingsnių tenise. Palaikyti per svarbias varžybas vyksta ir dabar. Nuotrauka iš asmeninio Danos Butvilienės archyvo.

Jis pradėjo sirgti, supratau, kad neatlaikys. Keliaudama po pasaulį mačiau ne vieną atvejį, kai vaikai tiesiog perdegdavo nuo per didelio krūvio ir pasiduodavo. Tada priėmiau teisingą sprendimą, grįžome atgal.

Viename iš interviu esate sakiusi, kad jei vaikui trūksta ūgio, reikia jam leisti daug miegoti. Ar Edui buvo leista miegoti tiek, kiek jis norėjo?

Tikrai taip, tai tiesa - miegas yra gyvybiškai svarbus vaiko augimui, nes miegant organizmas išskiria didžiausią kiekį augimo hormono. Tą sužinojau iš savo mamos, kuri buvo Tarybų Sąjungos daugkartinė stalo teniso čempionė. Mama nuolat kartodavo, kad sportininkui būtinas pietų miegas. Edas mokėsi nuotoliu, nes gyvenant Italijoje nebuvo kito pasirinkimo, treniruotės vykdavo kasdien. 

Negaliu be sporto ir dabar - žaidžiu padelį, lauko tenisą, niekada neatsisakau, jei pakviečia pažaisti stalo tenisą. Neįsivaizduoju gyvenimo, kuriame nėra sporto.

Nereikėjo paryčiais keltis į mokyklą, miegodavo pietų miego po 45 minutes. Miega ir dabar. Mes taip susidėliojome dienos režimą, nes turėjome daug laisvės. Ir Edas išaugo.

Kaip pasikeitė gyvenimas jūsų šeimoje, kuomet pasirinkote patį sunkiausią kelią ir visas jėgas, visas pajamas skyrėte sūnaus karjerai?

Reikėjo priimti tokį sprendimą, aš tuo metu nedirbau, o Tomas kortuose būdavo nuo ryto iki vakaro. Nutarėme, kad jis rūpinsis finansais, o aš lydėsiu sūnų į turnyrus.

Ar vadintumėte tą gyvenimo etapą auka? Juk galėjote siekti karjeros, savirealizacijos, o visą dėmesį, visą laiką atidavėte tam, kad sūnus galėtų įgyvendinti savo svajones.

Man patiko tas darbas. Buvo labai intensyvus, įdomus gyvenimas. Pamačiau pasaulio, šitiek šalių apkeliavome! O kiek žmonių sutikau! Kiek įžymybių pamačiau! Jei būtų nepatikę, tikriausiai būčiau kažką keitusi. Mūsų su Edu kelias buvo labai sunkus. Būdavo, važiuoju naktį, akys limpa, noriu miego, bet vežu vaikus, ir turiu parvežti juos saugiai. 

Vairuoju, verkiu. Kad būtų pigiau, kartais sutikdavau į turnyrus vežti ir kitus vaikus. Vaikai miega, o aš raudu, nes nebeturiu jėgų vairuoti. Visko buvo. Bet dėl nieko nesigailiu.

Jeigu atsuktume laiką atgal, ar rinktumėtės tą patį kelią? Kur būtumėte pasukusi?

Būna dienų, kuomet pagalvoju, kad jeigu sau būčiau skyrusi tiek jėgų ir dėmesio, tikriausiai daug būčiau padariusi. Dirbau kirpėja, man patiko ir pati profesija, ir bendravimas su klientais. Gal būčiau visa galva nėrusi į grožio industriją, gal ir savo saloną būčiau turėjusi, bet tokio Edo Butvilo, koks jis šiandien yra, nebūtų buvę. Šiandien jau nekyla rankos grįžti į tą sferą, kurią palikau. 

Didžiulė konkurencija, mano amžius jau ne tas. Nebenoriu eikvoti jėgų, o žirkles į rankas paimu - visos mano draugės papuoštos, pagražintos. Visa dienotvarkė sudėliota „iš viršaus“ - reikia pagalbos mamai, reikia rūpintis Edo paramos fondu. Ir jau reikia save pasaugoti, mėgautis gyvenimu.

Dana, esate labai stipri moteris. Atlaikyti tokį krūvį, tiek kelionių ir varžybų reikėjo ne tik fizinių, bet ir psichologinių jėgų, disciplinos. Kaip jums tai pavyko?

Viską įgijau dar vaikystėje. Ir dėmesingumą, ir gebėjimą kitais pasirūpinti, discipliną. Mano tėveliai buvo kurčnebyliai. Nuo pat vaikystės padėjau jiems: ėjau vertėjauti į ligonines, įvairiausias įstaigas, pirkau talonėlius autobusuose, nes vairuotojai nesuprato gestų kalbos. Kai gimė brolis ir verkdavo naktimis, keldavau mamytę, rodydavau, nes ji negirdėjo. Vertėjavau kaimynams. 

Mano pareiga buvo padėti. Kadangi abu tėvai buvo sportininkai, dalyvaudavo stalo teniso čempionatuose, kas yra sportas ir disciplina - supratau anksti. Brolis taip pat gyveno sportu - pasuko į boksą. Lankiau stalo tenisą. Į profesionalų sportą nepasukau, nes reikėjo priimti sunkų sprendimą. 

© Vitos JUREVIČIENĖS nuotr.

Tiek, kiek davė tėveliai, nepakako, būtų tekę važiuoti mokytis į Vilnių, dirbti su profesionalais. Mama neišleido, priėmiau tai ramiai. Visas gyvenimas sukosi sporte - vyresnysis sūnus buvo profesionalus krepšininkas, vyras Tomas - teniso treneris. Negaliu be sporto ir dabar - žaidžiu padelį, lauko tenisą, niekada neatsisakau, jei pakviečia pažaisti stalo tenisą. Neįsivaizduoju gyvenimo, kuriame nėra sporto.

Kol su sūnumi keliavote į pasaulinius turnyrus ir garsinote Lietuvos vardą užsienyje, subyrėjo jūsų santuoka. Ar Edo karjera buvo viena iš priežasčių, dėl kurios jūsų su Tomu keliai išsiskyrė?

Tikriausiai tokią kainą turėjome sumokėti. Yra dalykų, kuomet supranti, kad negali ilgiau su jais taikstytis, nes pradėsi savęs negerbti. Nežinau. Gal mano klaida buvo prisiimti visą kelionių naštą, gal reikėjo važiuoti Tomui, tačiau Edo karjera pareikalavo tiek daug išlaidų, kad kažin, ar man būtų pavykę tiek uždirbti. 

Tai, kad atstumas išdrasko šeimas, galiu patvirtinti. Po turnyro grįždavau pervargusi, išsunkta. Reikia poilsio, bet grįžus namuose nelaukia tarnai - buitis pati nesusitvarko, darbai patys nepasidaro, o čia, žiūrėk, ir vėl reikia krautis lagaminus. Pavargusi moteris nežydi, nebėra jėgų mėgautis gyvenimu, esi tik darbo varikliukas, tačiau sprendimą gyventi atskirai priėmiau aš. Iš pagarbos sau.

Kokias svarbiausias pamokas išmokote su Edu tose nesibaigiančiose kelionėse?

Augau ypatingoje šeimoje, daug neteisybės vaikystėje teko patirti, patyčių - taip pat. Neturėjau jokio užnugario. Tėvai negalėjo padėti ruošti pamokų, paaiškinti, ko nesuprasdavau. Labai anksti išmokau už save pakovoti ir nekoncentruoti dėmesio į nesėkmes. Edui pralaimėjus, sakydavau - nekreipkim dėmesio. Aišku, buvo visko - pykčių, ašarų, kalbų, kad jau viskas, su tenisu baigta, bet disciplina, ėjimas į tikslą - mano kraujyje. Išmokau niekada nepasiduoti. Edas visa tai paveldėjo iš manęs. 

Išmokau niekada nepasiduoti. Edas visa tai paveldėjo iš manęs. Žinote, kaip yra, jei laimi - tavo karūną matuojasi visi, bet jei patiri nesėkmę - esi pats blogiausias visame pasaulyje.

Žinote, kaip yra, jei laimi - tavo karūną matuojasi visi, bet jei patiri nesėkmę - esi pats blogiausias visame pasaulyje. Ne paslaptis, kad pasauliniuose turnyruose egzistuoja statymai už pasirinktus sportininkus ir, jei pralaimi, pasipila ne tik neigiami komentarai, bet ir grasinimai. Ir niekam neįdomu, ar sportininkas žaidė sirgdamas, ar iškart po kelionės, ar su trauma. Niekas neguos, nebus jokio palaikymo. 

Reikia išmokti gyventi su tuo. Eiti šiuo keliu beprotiškai sunku. Ir finansiškai, ir fiziškai, ir psichologiškai. Tai - gladiatorių sportas. Tenka žaisti ir po 5 valandas lyjant arba kepinant 40 laipsnių karščiui.

Ką turėtų žinoti, kam turėtų būti pasiruošę būsimų čempionų tėvai?

Kartą po varžybų stebėjau tokią sceną - vaikas pralošė, o tėvas vesdamas jį į automobilį garsiai šaukia, kad štai dabar jį prilups. Pamenu berniuko veidą. Tą baimę. Aš nežinau, ar kada nors tas vaikas eis į kortus be baimės ir mėgausis žaidimu, ar išmoks priimti nesėkmes. Čempiono kelias - ne visiems. Labai daug priklauso ne tik nuo vaiko gebėjimų ir charakterio, bet ir nuo tėvų. Adekvataus jų požiūrio, suvokimo. 

Patikėkite, anksti pradeda aiškėti, ar vaikas lyderis, ar atsilieka. Ir štai čia tėvai turėtų įvertinti, kelti klausimus pirmiausia sau - kodėl taip yra? Ne kaltinti trenerius, vaiką, o suprasti, kur yra problema. Gali būti, kad vaikas neturi tokių gebėjimų, kokių iš jo tikisi tėvai. Bet gali būti ir taip, kad vaikui iki pergalių trūksta tik nuoširdaus, protingo tėvų palaikymo. 

Vienaip vaikas varžysis, kai jaus už nugaros tėvų palaikymo sieną, visai kitaip - jei žinos, kad už pralaimėjimą bus baudžiamas. Edui visada kartodavau: „Nesvarbu, kad šį kartą pralaimėjai, mūsų laukia kitos varžybos, mes kartu eisime į priekį“. Vaiko sėkmės kelias prasideda ne nuo jo gebėjimų, o nuo tėvų, kurie pamato tuos gebėjimus ir leidžia jiems skleistis ir žydėti.