Remigijus Žemaitaitis apie tai, kas braižo naująjį Lietuvos valdžios žemėlapį: nauji politiniai „gelbėtojai“ ir užkulisių režisieriai

Tačiau kas slepiasi po šiais skambiais šūkiais ir kokie tikrieji tikslai vienija, atrodytų, skirtingas stovyklas?

Aristokratiškas įvaizdis prieš juodą darbą

Viena ryškiausių pastarojo meto tendencijų – bandymas sukurti naują politinę jėgą aplink Igno Vėgėlės figūrą. 

Pastebima, kad politikoje neužtenka vien tik „skambios išorės“ ar aristokratiško įvaizdžio; norint pasiekti ilgalaikių rezultatų, būtinas turinys ir nuoseklus darbas su rinkėjais. 

Keliama prielaida, kad kol kas šioms naujoms iniciatyvoms trūksta gylio – jos labiau primena marketinginius projektus, orientuotus į emocinį poveikį, o ne į sisteminius pokyčius.

Esminis klausimas išlieka: ar pavyks šiems naujiems veidams „pakelti žmones nuo sofos“? 

Analizuojant ankstesnių rinkimų patirtį, matyti, kad sėkmę lydi tie, kurie sugeba pritraukti nebalsuojančią visuomenės dalį – tuos maždaug 30 proc. piliečių, kurie nusivylę sistema. 

Tačiau jei naujai kuriamos jėgos vėl ims konkuruoti tik dėl to paties aktyvaus rinkėjo balsų, tarpusavio rietenos bus neišvengiamos, o rezultatas – fragmentuotas ir silpnas atstovavimas.

Režisuojami performansai ir „samdomų juokdarių“ vaidmuo

Politikos užkulisiuose vis garsiau kalbama apie tai, kad tam tikri žinomi visuomenės veikėjai, menininkai ar kultūros atstovai gali būti pasitelkiami kaip režisuojami „įrankiai“. 

Jų užduotis – kurti triukšmą, organizuoti protesto akcijas ar performansus, kurie atitrauktų dėmesį nuo esminių problemų arba, priešingai, sustiprintų tam tikros politinės grupės pozicijas.

Įtariama, kad už tokių projektų gali stovėti patyrę viešųjų ryšių strategai, siekiantys suformuoti nuomonę per emocinius dirgiklius. 

Tokie „performansų meistrai“ dažnai patys tiki savo misija, tačiau iš tiesų gali tapti tik sraigteliais didesniame užkulisių plane, skirtame perimti valdžią artėjančiuose Seimo ar Prezidento rinkimuose.

Žiniasklaidos kontrolė ir informacinė isterija

Dar vienas svarbus aspektas – kova dėl informacinės erdvės. Pastebima, kad valdantieji ir jiems artimos grupės vis aktyviau naudoja žiniasklaidą bei socialinius tinklus dezinformacijai skleisti ar oponentams nutildyti. 

Kalbos apie galimą socialinių tinklų išjungimą ar griežtesnę kontrolę karo baimės fone vertinamos kaip bandymas apriboti alternatyvias nuomones.

Informacinė isterija, kurstoma per įvairius „tyrimus“ ar viešus asmenų užsipuolimus, tampa kasdienybe. 

Tai kuria terpę, kurioje racionalūs argumentai pralaimi prieš skambias antraštes, o visuomenė sąmoningai skaldoma į „teisingus“ ir „neteisingus“ piliečius. 

Tokia aplinka yra paranki tiems, kurie siekia įtvirtinti savo įtaką be didelio pasipriešinimo.

Artėjantis lūžis: 2028-ųjų vizija

Nors artimiausiu metu didelių politinių žemės drebėjimų nesitikima, tikrasis tikslas, panašu, yra 2028 metų Seimo rinkimai. 

Politinės jėgos jau dabar pradeda kaupti resursus, ieškoti naujų veidų ir braižyti strategijas.

Akivaizdu, kad kai kurios dabartinės partijos, pavyzdžiui, Laisvės partija, jau pasiekė savo „galiojimo laiko“ pabaigą ir bando ieškoti būdų, kaip „išsilieti“ į kitas, perspektyvesnes struktūras.

Lietuvos laukia sudėtingas laikotarpis, kuriame netrūks provokacijų, inscenizuotų konfliktų ir bandymų manipuliuoti žmonių emocijomis. 

Svarbiausia šioje sumaištyje – išlaikyti kritinį mąstymą ir gebėti atskirti tikrąjį turinį nuo gražiai supakuotos, bet tuščios politinės „skarbonkės“.

© Lietuvos „gelbėtojai" / Dirbtinio intelekto sukurtas fotomontažas

Šaltinis: Parengta pagal YouTube vaizdo įrašą