Denisas Nikitenka: tokių, su firminiais kurhauzo įrašais, pasaulyje išlikę vienetai

Šis – ypatingas, vienas rečiausių ne tik mano kolekcijoje, bet ir apskritai. Tai yra autentiško, Smiltynės kurhauzo restorano puoduko šukė iš tarpukario laikų.

Tokių, su firminiais kurhauzo įrašais, pasaulyje išlikę vienetai.

Jei tik ji prabiltų...

Visiškai netyčia radau dar pavasarį.

Rekonstruojant kurhauzą buvo tvarkoma jo aplinka, statybininkai tiesiog išjudino rytinės terasos žemes. Ir išaiškėjo didžioji paslaptis.

Jau virtusi legenda.

Kai 1900-aisiais už 32 371 markę Mėmelio miestas įsigijo Smiltynę, 43 vietiniai verslininkai, daugiausiai – pirkliai susimetė po 1 tūkst. marių ir įsteigė akcinę bendrovę „Kurhaus Sandkrug Ges.m.b.H.“

Prasidėjo statybos.

1908 m. išdygo įspūdingasis, šveicariško stiliaus su jugendo elementais kurhauzas.

Smiltynės architektūrinis ir kultūrinio gyvenimo flagmanas.

Klestinti poilsio, pramogų, sporto (buvo teniso aikštynas, žiemą nuomojo slides) kompleksas.

Su didžiuliu, prabangiu restoranu ir nuostabiomis vasaros kavinėmis rytinėje terasoje bei vadinamajame kurhauzo sode (vok. Kurgarten).

Elektra, karštu vandeniu, telefonu, vasaros estrada, iki smulkmenų suderinta logistika klientų patogumui. 1922-1928 m. (1930 m.) veikė kazino su rulete.

1944 m. spalį Mėmelį apgulus Raudonajai armijai ir prasidėjus masinei gyventojui evakuacijai, kurhauze buvo apsistoję pabėgėliai, o pokariu – klaipėdiečių šeimos.

1979 m. atliktas kapitalinis remontas, kurio metu sunaikinta nemažai autento.

Turbūt tada, o gal ir anksčiau, absoliučiai visi autentiški kurhauzo reliktai prasmego, tarsi skradžiai žemę.

Šį buvusį viešbutį, dviejų aukštų su mansarda pastatą esu išnaršęs nuo rūsio iki palėpės.

Savininkams leidus. Ieškojau bent šakutės, koklio, indo šukės iš tų šlovingųjų laikų.

Neradau nič nieko.

Absoliučiai nieko.

Kaip iššluota.

Net rūsyje esantys inžineriniai įrenginiai buvo sovietiniai.

Ir vieną pavasario sekmadienį, vedamas smalsumo, užsukau pasižiūrėti, kaip gi vyksta kurhauzo rekonstrukcija.

Akys netikėjo tuo, ką matė: tarp rytinėje terasoje išjudintų žemių gulėjo balta šukė su žemėmis, smėliu aplipusiomis rusvomis raidėmis.

Pakėliau, nustėrau, ėmiau trinti akis.

„Kurhaus Sandkrug“ parašyta.

Ėmė aiškėti didžioji paslaptis. Apie savo radinį po kelerių mėnesių papasakojau vietiniams kraštotyrininkams ir išgirdau dvi istorijas.

Viena – legendinė: esą prieš 1945 m. sausį Mėmelį užtvindant raudonajam marui Smiltynės kurhauzo valdytojo (juos vadino ekonomais) nurodymu geriausi indai, jų servizai buvo išgabenti į Vokietiją.

Kas netilpo (reikėjo bėgti nuo raudonarmiečių, gelbėti gyvybę, o ne porcelianu rūpintis), kruopščiai sudėta į dėžes ir užkasta.

Esą dar yra gyvų klaipėdiečių, kurie vaikystėje matė tas dėžes.

Tik nebepamena, kur jos paskastos.

Bet tai – legenda.

Panaši į piliakalniuose paslėptus lobius.

Kita istorija – realesnė: galimai sovietmečiu rekonstruojant pastatą visi prieškariniai reliktai buvo tiesiog grubiai sumesti į duobes kažkur kurhauzo aplinkoje ir užkasti.

Ant jų suformuota nauja aplinka.

Štai, kodėl pačiame pastate aš neradau nė vieno relikto. Jie visi buvo po žeme.

Ir kai pradedi galvoti...

Kiek dar Klaipėdos istorijos skęsta tokioje migloje? Garsusis, didžiulis viešbutis „Victoria“.

Jis taip pat turėjo indus (turbūt šimtus) su savo firminiais užrašais. Esu matęs vos vieną lėkštės šukelę Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje.

O kur dar kiti garsūs ir prabangūs Mėmelio viešbučiai, restoranai, neabejotinai taip pat turėjęs firminius indus, stalo įrankius?..

Labai taikliai, apžiūrėdamas Melnragėje iškastas ir mano nupirktas, muziejui dovanotas Kriegsmarine lėkštes, yra pasakęs MLIM vadovas dr. Jonas Genys: „Denisai, yra Klaipėda. Ir yra Klaipėda po Klaipėda.

Gyvenu Mažajame Kaimelyje, ir kai statė individualius namus, žemėse rado net antkapių iš senųjų miesto kapinių.

Mes net neįsivaizduojame, kiek prieškarinių reliktų yra atsidūrę po žeme, po dabar jau stovinčiais namais ar suversta į Kuršių marias...“.

Mūsų uostamiestis išties yra unikalus. Įstabus. Nepakartojamas.

Daugiasluoksnis visomis prasmėmis. Su po žeme glūdinčiomis paslaptimis. Kažkas atsitiktinai atrandama, kažkas bus atrasta, o kažkas taip ir liks nežinios prarajoje.
Ši vienintelė mano rasta šukė yra tarsi nedidelis lobis.

Datuočiau ją XX a. 4-ojo dešimtmečio pirmąją puse, nes šalia radau Carlo Tielscho manufaktūros lėkštės šukę. Joje – įspaudas, firminis ženklas, pagal kurį galima gana tiksliai datuoti radinį.

Nežinau, kas gėrė iš šio puoduko. Ir niekada nesužinosiu.

Kas jį nešė prie staliuko, kur linksmai šnekučiavosi žavios damos ir solidūs ponai.

Kaip atrodė indų plovėja, kuri daugybę kartų plovė tai, iš ko liko tik šukė.

Ką sau galvojo žmogus, be gailesčio šveisdamas fajansinį indą su kaligrafišku įrašu į iškastą duobę. Galimai dar sveiką indą.

Kuris gulėjo po žeme pusšimtį metų ir atsitiktinai buvo atrastas smalsesnio praeivio.

Šuke kol kas dar pasidžiaugsiu, ji laukia savo eilės būti istorijos pasakotoja edukaciniais tikslais, o vėliau bus perduota MLIM.

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje.