Pasigilinkime, kas gi yra tas plaukuotasis intravertas ir kodėl jis taip meistriškai išvengia susitikimų su paparacais. Aptarsime spėjamąją Didžiapėdžio išvaizdą, skirtumus nuo Himalajų „yeti" (magiškas padara) ir pabandysime suprasti, ar tai realybė, ar pati gyvybingiausia šiuolaikinė legenda.
Pradėkime nuo svarbiausio: Skirtinguose pasaulio kampeliuose šis paslaptingas personažas žinomas skirtingais vardais: amerikiečiai jį vadina Didžiapėdžiu (Bigfoot) dėl gigantiškų pėdų, kanadiečiai renkasi Seskvačo (Sasquatch) vardą, o vietiniai indėnai amžiais jį vadino „laukinis miško žmogus“ arba „didysis vyresnysis brolis“.
Dauguma mokslininkų laiko jį fantazijos vaisiumi. Nepaisant įtikinamų įrodymų trūkumo, milijonai žmonių visame pasaulyje tiki miško giganto egzistavimu. Turizmo agentūros organizuoja specialius maršrutus Didžiapėdžio pėdsakais, o entuziastai kriptozoologai toliau šukuoja miškus, tikėdamiesi padaryti amžiaus nuotrauką.
Kas yra Didžiapėdis
Didžiapėdis – tai legendinė žmogaus pavidalo būtybė, kuri neva klaidžioja Šiaurės Amerikos miškuose ir stropiai vengia paparacų. Pavadinimas „Bigfoot“ verčiamas kaip „didžioji pėda“, o tai gana tiksliai atspindi jo pagrindinį bruožą – pėdsakus, dydžio sulig slidėmis.
Šios miško įžymybės istorija prasidėjo ne vakar. Vietiniai amerikiečiai ne tik pasakojo pasakas – jie rimtai įspėdavo vaikus neiti į mišką vieniems, kad nesutiktų plaukuotojo milžino. Kai kurios gentys netgi palikdavo jam aukas, laikydamos jį miško dvasia-globėju.
Šiuolaikinė šlovė Didžiapėdį aplankė 1958 metais, kai statybininkas Džeris Kru (Jerry Crew) Kalifornijos statybvietėje rado milžiniškų pėdsakų grandinę. Vietinė spauda pagavo šią istoriją, ir štai jau kelios amerikiečių kartos svajoja miške sutikti šią plaukuotą įžymybę.
Entuziastų versija, Didžiapėdis renkasi tankius Oregono, Vašingtono ir Šiaurės Kalifornijos miškus. Matyt, vertina gerą klimatą ir artumą civilizacijai – bet ne per didelį, kad netrikdytų žurnalistai.
Kaip atrodo Didžiapėdis
Anot daugybės „liudininkų“ pasakojimų, šio miško giganto portretas susidaro gana detalus – matyt, žmonės spėja jį gerai apžiūrėti, kol jis dar nepasislėpė tankmėje.
Pagrindinės fizinės charakteristikos:
ūgis nuo 2 iki 2,5 metrų;
raumeningas kūno sudėjimas su plačiais pečiais;
ilgos rankos, nusidriekiančios žemiau kelių;
didelė galva su nuožulnia kakta;
tankus tamsus kailis visame kūne (išskyrus veidą ir delnus);
didžiulės pėdos, siekiančios 40-45 centimetrų ilgį.
Svarbiausias Didžiapėdžio bruožas – tai, žinoma, kailis. Tankus tamsiai rudas arba juodas kailis dengia visą kūną, išskyrus veidą ir delnus. Tikras ekologiškas kostiumas, nereikalaujantis skalbimo ir cheminio valymo! Kailio ilgis svyruoja nuo 5 iki 15 centimetrų – idealiai tinka maskuotei tarp miško augmenijos.
Tačiau garsiausia jo „apranga“ – tai kojos. Pėdos su penkiais pirštais ir plokščiu padu palieka pėdsakus, kuriuos sunku su kuo nors supainioti. Tikri gamtos klumpės! Nenuostabu, kad jis buvo pramintas Didžiąja Koja.
Kuo Didžiapėdis skiriasi nuo „yeti"
Didžiapėdis ir Yeti – tai kaip miesto gyventojas ir kalnietis, giminaičiai, bet gyvenantys visiškai skirtinguose pasauliuose. Kol amerikietis Didžiapėdis mėgaujasi santykiniu spygliuočių miškų komfortu, jo Himalajų kolega Yeti šąla snieguose aukštyje.
Geografija – pagrindinis skirtumas tarp šių kriptozoologijos žvaigždžių. Didžiapėdis pasirinko gyventi vidutinio klimato miškuose, kur ištisus metus galima rasti maisto. Yeti renkasi ekstremalų turizmą Himalajuose, kur be sniego ir ledo mažai kas auga.
Jų charakteris taip pat skiriasi. Didžiapėdis liudininkų pasakojimuose dažniausiai yra taikus ir baikštus – pamatė žmogų ir pabėgo į tankmę. Yeti, sprendžiant iš Tibeto legendų, yra temperamentingesnis ir gali parodyti agresiją. Galbūt tai klimato skirtumų įtaka – kalnuose gyvenimas sunkesnis.
Ar Didžiapėdis egzistuoja realiame gyvenime
Svarbiausias klausimas, dėl kurio jau kelis dešimtmečius laužo ietis mokslininkai ir visų paslaptingų dalykų mėgėjai. Entuziastai pateikia įspūdingą statistiką: daugiau nei 5000 pranešimų apie susitikimus, šimtai pėdsakų gipsinių atspaudų ir garsusis 1967 metų filmas. Tarp liudininkų yra policininkų, reindžerių ir kitų visiškai adekvačių žmonių, o tai daro istorijas įtikinamesnes.
Skeptikai kelia nepatogius klausimus: kur kaulai ir palaikai? Kaip šimtų individų populiacija slepiasi palydovų ir stebėjimo kamerų eroje? DNR „kailio pavyzdžių“ analizės nuolat rodo priklausomybę įprastiems gyvūnams – meškoms, šunims, arkliams. Sutemus ant užpakalinių letenų atsistojusi meška išties gali priminti žmogaus pavidalo būtybę.
Oficialusis mokslas priskiria Didžiapėdį šiuolaikiniams mitams – gražiems, bet nerealiems. Kad rūšis išliktų, reikalinga mažiausiai 500–1000 individų populiacija, o Amerikos miškuose nėra ekologinės nišos tokiam kiekiui didelių primatų. Tačiau net ir kaip legenda, miško gigantas per turizmą ir suvenyrus ekonomikai atneša milijonus dolerių.
Klausimai ir atsakymai
Atsakysime į populiariausius klausimus, susijusius su šiuo legendiniu Amerikos miškų gyventoju.
Kodėl visos Didžiapėdžio nuotraukos gaunasi neryškios? Juokdariai sako, kad jis turi įgimtą savybę išlieti kameras. Iš tiesų – tai fotografavimo judant, prastomis apšvietimo sąlygomis ir iš didelio atstumo rezultatas. Arba tiesiog sėkmingas pasiteisinimas mistifikatoriams.
Ar Didžiapėdis gali būti nežinoma meškos rūšis? Kai kurie mokslininkai mano, kad Didžiapėdžiu palaiko meškas su retu genetiniu nukrypimu, dėl kurio jos dažniau vaikšto ant užpakalinių letenų. Tačiau pėdsakų dydžiai vis tiek nesutampa – net ir didžiausios meškos letena yra mažesnė.
Kodėl Didžiapėdis tapo populiaresnis už kitas paslaptingas būtybes? Skirtingai nei čupakabra (Chupacabra) ar Lochneso pabaisa (Loch Ness Monster), Didžiapėdis „gyvena“ šalia žmonių įprastuose miškuose, o ne egzotinėse vietose. Be to, amerikiečiai moka sukelti medijų ažiotažą – Holivudas, dokumentiniai filmai ir internetas padarė jį tikra žvaigžde.
Didžiapėdis išlieka simboliu to, kad net XXI amžiuje planeta gali saugoti paslaptis. Ir kol mokslininkai ginčijasi dėl jo realumo, milijonai žmonių toliau tiki galimybe miške sutikti šį neapčiuopiamą milžiną. Galų gale, pasaulis be paslapčių būtų neįtikėtinai nuobodi vieta.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą