Edgaras Lubys: Visi atsakymai - sąmoningume

Su dainų autoriumi kalbamės ne tik apie muziką ir kūrybą, bet ir apie jo širdies atgaiva tapusius mantrų vakarus, informacinį socialinių tinklų triukšmą, visuomenės susiskaldymą ir įmanomus susivienijimo receptus.

Edgarai, kiek jau metų gyveni ne Klaipėdoje? Ar uostamiesčiui dar jauti sentimentų, ilgiesi?

Negyvenu Klaipėdoje jau 18 metų. Išvažiavau 25-erių. Man atrodo, Klaipėda iš esmės yra pasikeitusi. Yra gražių vietų, kurios man labai, labai patinka. Visada smagu pasivaikščioti, pajusti tą lėtesnį tempą. Į tą pačią upę neįbrisi du kartus, bet aš suprantu, kad dalis manęs liko šiame mieste. Marius Jampolskis kažkada užsiminė: „Žinai, - sako, - nuo tavęs kvepia Klaipėda.“ Tai, matyt, kai išvažiuoji, kažkas lieka, kažkokia šerdis. Šis miestas mane užaugino. Mes visi daugiau ar mažiau turime nenutrūkstamų ryšių su vieta, kurioje gimėme ir augome.

Ar Klaipėda yra tas miestas, kurį vadintum savo jėgos žeme? Į kurį vis traukia sugrįžti ir pasikrauti?

Tiesą pasakius, esu labiau kretingiškis nei klaipėdietis.Pirmuosius savo gyvenimo metus augau Kretingoje. Kartais būtent šiam miesteliui jaučiu kažkokią genetinę trauką, jis sukuria jaukumo jausmą. O Klaipėda - mano jaunystė. Pašėlęs gyvenimas be didelių atsakomybių. Kai grįžtu į Klaipėdą, į akis krenta tai, kad žmonės čia gyvena lėčiau, jie tokie, kaip sakau, vėjo prapūsti gerąja prasme. Ir tos vandens stichijos Klaipėdos žmonėse nemažai yra.

Niekada nekilo mintis sugrįžti atgal ir kur nors Kretingoj įsikurti?

Yra tokių minčių. Svarstome su žmona. Ir pernai svarstėme. Auginame du vaikus, dukra jau paauglė, ir tą padaryti darosi vis sunkiau ir sunkiau, nes kuo didesni vaikai, tuo sudėtingiau priimti esminius sprendimus. Bet nėra neįmanoma. Kartais pagalvoju ir apie Neringą, kad norėčiau šiek tiek ten pagyventi. Man tas salos, atskirties gyvenimas labai artimas. 

Mes patys galime pasirinkti, kuo norime būti: ar musėmis, kurios tupia ant nešvarumų, ar bitėmis, skrendančiomis nuo žiedo prie žiedo.

Mes negyvename pačiame Vilniuje, jau gal ketverius metus esame įsikūrę miškuose šalia sostinės. Aplink pušynai, dideli namai. Jaučiuosi tarsi gyvenčiau pajūryje, nes supa medžiai ir atrodo, kad kažkur turi būti ir jūra, bet šalia mūsų teka Neris.

Kaip prisitaikei prie Vilniaus tempo?

Niekada nebuvau bėgantis žmogus. Dažnai rinkdavausi ramesnį gyvenimo tempą, nedalyvaudavau visur, kur mane kviesdavo, ir panašiai. Kartais tai buvo pranašumas, kartais - trūkumas, bet saugojau ir tebesaugau savo vidinę šerdį ir ramybę. 

Pamenu, dar „Amberlife“ laikais, kai gyvenau uostamiestyje, man net šiek tiek patikdavo tas pabėgimas į sostinę. Nuvažiuoji į Vilnių, atidirbi, pasifilmuoji, pakoncertuoji ir grįžti į ramybės uostą Klaipėdą, kur mažiau plepalų, mažiau pagundų nei sostinėje.

© Edgaras Lubys. PALME PHOTOGRAPHY nuotr.

Į Vilnių iškeliavau, nes čia jau gyveno žmona, o ir darbai buvo sostinėje. Įvyko tokia meilės emigracija, nes žmonai tas Vilnius tinka, bet dabar jau ir ji vis dažniau kalba apie tai, kad gal norėtų ramesnio gyvenimo. Kažkaip pastebiu, kad sąmoningi žmonės bėga nuo triukšmo, nes jo gyvenime įvairiomis formomis - vis daugiau.

Ar tai netrukdo kūrybai, kuri mėgsta tylą?

Kūryba sujungia žmones, ir visai nesvarbu, kur jie gyvena. Štai ir dabar važiuoju susitikti su Jurga Šeduikyte, kuriame kažką įdomaus. Parašiau vieną dainą, pajutau, kad ten Jurga visai gražiai skambėtų. Taip ir susitikome. Mes jau sėdime kartu ir prie kitų dainų. Dar nieko nerodome, tiesiog darome. Matyt, esame tokie žmonės, kurie nelabai orientuoti į greitą rezultatą, gal labiau - į patį procesą.

Edgarai, kaip vertini nuomonę, kad jau labai greitai niekam nekils rankos kažką kurti, nes už mus tai darys dirbtinis intelektas? Tiesą pasakius, jau daro. Girdėjau, kad žinomi Lietuvos dainininkai ir muzikos kūrėjai nesivargina ir išsijuosę naudoja šį įrankį.

Žmonės, kurie orientuoti į resursus, orientuoti į tikslą, į pinigus, masinį vartojimą, tai aišku, kad naudoja ir naudos, nes tai pigu ir greita, kaip ir greito maisto restoranai. Nenaudoju dirbtinio intelekto visiškai ir gal net sąmoningai to nedarau todėl, kad prarasčiau labai didelę dalį nuostabaus proceso, kuriuo gyvenu. 

Darnioje šeimoje augęs žmogus, matyt, natūraliai norės sukurti tokią pačią. Ir priešingai - skausmingos patirtys turi įtakos apsisprendimui vaikų nesusilaukti.

Man kūryba nėra resursai. Mano varomoji jėga yra tai, kad man patinka pats procesas, aš tuo mėgaujuosi. Kartais net labiau patinka kurti, o ne atlikti. Reikėjo daug metų, kad tą suprasčiau, pažinčiau save. Esu idėjų žmogus, muzika man - tik priemonė jas išsakyti. Dirbtinis intelektas šiam procesui visiškai nereikalingas.

Kaip manai, ar išliks ta autentiška kūryba ateityje? Šiais beprotiško vartojimo laikais matome juk, kad pigūs greito maisto restoranai klesti, o užsidarinėja prabangūs, pasipuošę „Michelin“ žvaigždėmis.

Muzika ir kūryba niekur nedings, nes dirbtinis intelektas nesukuria nuotaikos, jis ją tik imituoja. Žmogui visada reikės tikrumo, ryšio. Kaip ir knyga, kuriai prognozavo natūralią mirtį, bet juk taip neįvyko.

Esi aktyvus socialiniuose tinkluose. Kai kurie tavo įrašai, mintys, sulaukia ne tik pritarimo, bet ir sukelia audringas diskusijas. Rašai nepatogiomis temomis. Ar tikslas - padėti atsakymų ieškantiems žmonėms, ar labiau - sau?

Socialiniai tinklai - platforma, kurioje kiekvienas gali pasisakyti nuo savo kelmelio, ir tiek. Man atrodo taip. Jeigu tai kažką sujaudina, kelia emocijas, nuomones - galiu ir padiskutuoti. Jei emocijos neadekvačios, dažniausiai užsidarau, trumpai atsakau arba palieku taip, kaip yra.

Viešai pasisakai apie toksiškus tėvus ir apie ilgą tokiose šeimose augusių vaikų gijimą. Ši tema dabar ant bangos. Ar sutinki su rašytojos Evos Tombak pozicija, kad mes išgyvenam tokius laikus, kuomet yra labai patogu permesti atsakomybę ant tėvų, nes ne taip auklėjo, ne taip augino, atsisakyti bendravimo ir įsivaizduoti, kad tik tokiu būdu galima išsilaisvinti iš praeities ir vaikystės traumų?

Aš manau, kad yra įvairiai. Nėra vienintelio teisingo kelio. Pasaulis keičiasi, žmonės taip pat. Kas anksčiau buvo laikoma norma, dabar sakoma, kad tai nenormalu. Yra visokių tėvų, yra visokių vaikų, yra ir sovietmečio tėvų, kurie augino savo vaikus rūpestingai, mylinčiai ir pagarbiai. 

Yra tokių, kurie ir šiais laikais vaikus muša. Reikia apie tai kalbėti, parodyti žmonėms, kad egzistuoja ir kiti keliai, kad galima vaikus užauginti be smurto, be diržo. Mes esame karta, patyrusi visišką autokratiją. Į vaiką buvo žiūrima kaip į nevisavertį asmenį, kuris privalo aklai klausyti suaugusiųjų. Yra tėvų, kurie savo vaikams leidžia absoliučiai viską. Kraštutinumai - ne auklėjimas.

O kokią patirtį atsinešei iš savo šeimos? Ar privalėjai besąlygiškai klausyti, ar buvo leidžiama viskas?

Oi, tikrai ne viskas. Sakyčiau, labiau pirmasis variantas. Aišku, visada galima rasti dar skaudesnių patirčių. Šis pasaulis turi tokį patirčių spektrą, kad, galima sakyti, jei lygintume save su Somalio vaikais, tai mes užaugome puikiai. Yra gražių santykių tarp tėvų ir vaikų, yra negražių santykių, ir yra baisių. 

Klausausi savo bendraamžių ir darosi baisu, kai pasakoja, kad, pavyzdžiui, taip plakė vaikystėje, jog vaikas apsišlapindavo, arba vos spėdavo išsisukti nuo kirvio, kurį paleido tėvas, arba dar - dukrą tėvai atidavė prostitucijai. Ne visi tėvai verti to pagarbaus tėvystės šventumo.

Vaikus auginti - didžiulis darbas, finansinė našta ir atsakomybė. Demografinė krizė ištikusi visą Europą atsirito iki mūsų. Kaip vertini jaunų porų nenorą turėti vaikų ir tai, kad jų vietą užima šuniukai ir kačiukai?

Kiekvienas į gyvenimą atsinešame skirtingas kortas. Vienam taip jos iškrenta, kitam - kitaip. Darnioje šeimoje augęs žmogus, matyt, natūraliai norės sukurti tokią pačią. Ir priešingai - skausmingos patirtys turi įtakos apsisprendimui vaikų nesusilaukti.

Vertinant liūdną statistiką, juk negali būti, kad tiek daug žmonių augo nelaimingose šeimose?

Man atrodo, kad mes neturime tiek gražių šeimų, kiek norėtųsi. Nes labai dažnai už gražių fasadų nebūtinai slepiasi gražus vidus. Dar viena priežastis - individualizmas. Šiais laikais žmogus gali išgyventi ir vienas. Jei kažkada tam, kad išgyventum, reikėjo viso kaimo, giminės, vėliau - tik šeimos, po to galbūt tik dviejų žmonių, o dabar gali ir vienas žmogus išgyventi, bendruomenės jam nereikia. 

Nenoriu smerkti pasirinkimų. Bet jei šeimos įsigyja tuos šunelius, tai turbūt rodo, kad vis dėlto žmogus nori ryšio ir jam reikia kažkuo rūpintis.

Tai kodėl šuniuku, o ne kūdikiu?

Čia reiktų jų paklausti. Aš, pavyzdžiui, turiu ir vaikų, ir šunį (juokiasi). Šeima gali būti kuriama iš pilnatvės, kuomet norisi dalintis, norisi save atiduoti. Bet yra žmonių, kurie šeimą kuria iš visiško tuštumos jausmo, kada žmogus jaučiasi nepilnas ir galvoja, kad štai, aš sukursiu šeimą, susilauksiu trijų vaikų ir jie kažkaip tą tuštumą kompensuos, ją užpildys ir tuomet aš būsiu kažko vertas, labiau pakankamas. 

Mes galime kelti problemas, daug apie jas kalbėti, bet turėtume pasiūlyti ir sprendimus. Ir čia norėčiau pacituoti Mahatmą Gandį, kuris sakė, kad: „Aš galiu tik pats būti tuo, kokį noriu matyti pasaulį.“ Tai štai ir auginu du vaikus, šunį, turiu žmoną ir dar neišsiskyriau (juokiasi).

Grįžkime prie muzikos, ar tiesa, kad šiuo metu mieliau renkiesi akustinius koncertus ir kamerines erdves susitikimams su klausytojais? Ir daug koncertų vyksta būtent pajūryje?

Balandį jau aštuonioliktą kartą grosiu Kretingoje, gimtame miestelyje. Dar turiu ir kitą veiklą, važinėju į įvairiausius jogos centrus ir groju mantras, darome mantrų vakarus. Kiti atlikėjai mėgsta žaisti padelį, futbolą, važiuoja žvejoti, o aš - į mantrų vakarus. Man tai daugiau nei pomėgis, gal net labiau misija, ir atradimas. Ir žmonai esu sakęs, kad labai norėčiau ambient stiliaus muziką kurti, turbūt tą pamėginsiu daryti. Ieškau įvairiausių priemonių bendrauti, kurti ryšį su žmonėmis. 

Muzika ir kūryba niekur nedings, nes dirbtinis intelektas nesukuria nuotaikos, jis ją tik imituoja.

Esu grojęs labai didelėms auditorijoms, esu mažesnėms ir labai mažoms. Džiaugiuosi, kad esu matęs ir išgyvenęs visą spektrą būsenų - pažinęs, kas yra didžiulė šlovė, esu matęs, kas yra nešlovė ir net pasmerkimas. Gyvenimas banguoja ir šiame bangavime yra daug esmės ir grožio.

Daug keliauji po Lietuvą, daug susitikimų. Kokią mūsų visuomenę matai? Ar visoje šalyje žmonės gyvena savo burbuluose, ar ir gyvuose susitikimuose jaučiamas susipriešinimas, daug pykčio, nepakantumo kitai nuomonei?

Pyktis visada egzistavo, tik dabar žmonės drąsiau jį reiškia. Nemanau, kad, sakykime, 1998 metais jo buvo mažiau. Gal net daugiau nei dabar. Tik kad jis buvo pasyvus, tik gal kažkur gatvėse išsiliedavo tarp žmonių ar dar kur. Dabar socialiniai tinklai įgalina tai reikšti viešai, greitai. Galima greitai žmogų pasmerkti, užmėtyti epitetais tarsi akmenimis. Man atrodo, socialiniai tinklai tik išryškina mūsų socialinius aspektus. Tai nereikėtų empatiškai ir stipriai įsitraukti ir reaguoti. 

Sveikiau yra stebėti, suvokti, kokie pokyčiai vyksta. Ar buvo šis pasaulis kada nors be problemų? Greičiausiai, kad ne. Visada buvo karai, nesantaika, bet tuo pačiu metu vyko ir gražūs dalykai. Mes patys galime pasirinkti, kuo norime būti: ar musėmis, kurios tupia ant nešvarumų, ar bitėmis, skrendančiomis nuo žiedo prie žiedo.

Ar socialiniai tinklai ir virtualus bendravimas yra viena iš žmonių susipriešinimo priežasčių?

Tai - mūsų asmeninis pasirinkimas. Socialinėje erdvėje mes galime susikurti saugų savo algoritmą. Socialiniai tinklai viską amplifikuoja, tačiau gėris, deja, plinta lėčiau. Yra atlikta daug socialinių tyrimų, įrodyta, kad blogis plinta dešimt kartų greičiau. Tai daug ką pasako apie mūsų rūšį. 

Kurti gėrį, ramybę, taiką, meilę - visus šiuos dalykus - reikia misijos, kažkokio atsidavimo, pakylėtos sąmonės. Visi atsakymai - sąmoningume. Yra labai gražių žmonių Lietuvoje, yra gražių miestelių, vietų, ir labai gražių iniciatyvų. Yra puikių dalykų įvykę laisvoje Lietuvoje. Ir aš noriu į juos susitelkti. 

O tai, kad mes kažkur dominuojame, susiskaldome, nesutariame ir pykstamės, man atrodo, kad yra žmogiška ir neišvengiama. Svarbiausia, - kad mums pavyktų išvengti karo. Lygiai svarbu išsaugoti savo tautą, savo tapatybę, savo kalbą, savo kultūrą, savo savimonę. Ir visi turėtume stengtis neįkristi į tamsias emocijas. Aš stengiuosi atlaidžiai žiūrėti į nesusipratimus, pykčius, nesusikalbėjimus, nes jie - žmogiški ir neišvengiami. Nepamirškime, kad po to juk visada galima susitaikyti.