Eglė Jackaitė. Svarbiausia – išmokti mylėti
(10)Eglė neslepia, kad ir šiais interneto laikais jai labiau patinka matyti save popierinėje spaudoje – žurnaluose, laikraščiuose. Tad ne veltui neseniai 49-ąjį gimtadienį atšventusią aktorę fotomenininkė Viktorija Vaišvilaitė-Skirutienė pakvietė įsiamžinti ir su glėbiu „Vakarų ekspreso“ dienraščių.
„Man patinka vartyti popierinę spaudą. Gal viskas dėl to sentimentalumo? Atrodo, kad interneto platybėse bet kokia informacija paskęsta, o laikraštį, žurnalą gali pasilikti prisiminimui. Ir mano namuose guli ne viena dėžė įvairios spaudos, nes anksčiau ir tėtis kaupė straipsnius su manimi, ir aš pati kartais pasilikdavau. Dabar miela retsykiais užmesti akį, pasidžiaugti jaunystės vaizdais ir įžvalgomis“, – šypsosi Eglė ir su žurnalo „Vakarai“ skaitytojais dalijasi trumpais gyvenimiškais pastebėjimais.
Teiginys, pagal kurį stengiuosi gyventi.
Gyvenk ir kvėpuok pilna krūtine, mėgaukis ir priimk – kiekviena akimirka yra dovana. Vertink tai.
Labiausiai kituose žmonėse vertinu.
Žmogiškumą. Atvirumą gyvenimui ir žmonėms. Nuoširdumą ir stiprybę. Patikimumą.
Asmenybė, kuri įkvepia.
Įkvepia išbandymus įveikti ir nepalūžti sugebantys žmonės. Žavi jų gebėjimas neprarasti vilties ir, kad ir kas nutiktų, nieko nekaltinant, vis tiek mylėti gyvenimą. Stiprus ne tas, kuris neparkrenta, o tas, kuris sugeba atsikelti.
Tradicija, kurią puoselėju.
Mylėti. Besąlygiškai.
Šalis, kurioje norėčiau pagyventi.
Stengiuosi neprisirišti nei prie vietos, nei prie daiktų ar žmonių. To mokausi kasdien. Bet myliu Lietuvą ir kitos šalys tinka tik atostogoms.
Filmas, kurį žiūrėčiau ir trečiąkart.
Visada su malonumu žiūrime su vaikais „Poną Byną“. Žinau, jei tik įsijungsime šį filmą, namuose bus daug gerų emocijų.
Patiekalas, kurį gaminu tobulai.
Anksčiau gamindavau dažniau, dabar gal rečiau, bet vis tiek turiu tokių patiekalų, kurie pavyksta puikiai. Bet jei reikia išrinkti vieną, tebūnie – varškės apkepas.
Ramybę ir atokvėpį randu...
Kai sieloj ramu – tai ramu. O šiaip – labai mėgstu skęsti tyloje ir maldoje. Neretai važiuoju į vienuolyną. Savaitėlė ar nors keletas dienų ir naktų ten – visiška sielos atgaiva, dvasinis SPA. Man ten ypač ramu ir gera.
Gyvenimo prasmė yra...
Išmokti mylėti.
Jei sąskaitoje būtų tiek pinigų, kad nebereikėtų dirbti.
Turbūt dalinčiausi su kitais, su tais, kuriems ypač reikia. Bet visiems mums be išimties reikia supratimo, dėmesio, meilės. To niekada nebus jokioje sąskaitoje. Netaupykim gerumo!
Rašyti komentarą