Gal todėl, kad kasdien kalbinu bendražygius praradusius karius ar dėl žuvusių sūnų raudančias mamas.
Meldžiuosi kas rytą už artimuosius, už Ukrainos pergalę, už susipažintų karių gyvybes ir už tai, kad karas neateitų į Lietuvą.
Žinios tačiau nedžiugina, priešas skverbiasi, civiliai toliau žūva, mylimame Charkive 700 metrų nuo mano buto bomba prieš kelias dienas sudraskė 6 gyvybes.
Sausio 7-10 dienomis Kremlius (Ukrainos žvalgybos duomenimis) turėtų surengti žiaurią bombų atsaką už prasimanytą pasikėsinimą į Putiną.
Norisi skubiai ten grįžti, būti liudininku, bet privalau lankytis pas gydytojus. Karas palieka savo antspaudą – miegas išsiderinęs, pulsas šokinėja, nenormaliai reaguoju į kiekvieną didesnį garsą.
Drauge su kasdienių sprogimų iškankintais charkiviečiais vyliausi, kad D.Trumpo atėjimas priartins taiką, tačiau ši paskendo nežinomybės rūke, o prasidėję neramumai dėl Venesuelos chaoso miglą dar labiau didina.
Neramina ir “rotacijos” Ukrainos valdžioje, keli garsūs vadai viešai kreipėsi to nedaryti, bet…
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą