Norėčiau nesutrikdyti jų stebuklinių ritualų, išlikti stebėtoja, bet jie dažniausiai meta, ką darę, ir tiesia į mane rankas.
Vieni glosto, rankomis apsiveja liemenį, kiti čiupinėja blakstienas, timpčioja už auskarų ir plaukų... o aš džiaugiuosi jais, kalbinu, fotografuoju. Susidraugauju. Kai pavyksta nurimti, stebiu neatsistebiu, koks Grožis juose ir aplink.
Keliai Etiopijoje kunkuliuoja gyvybe. Ne tik, keldami dulkes, birbia seni automobiliai, bet gausiais būriais žingsniuoja avys, ožkos, karvės. Bananų kekėmis apkamšyti, kelkraščiais žingsniuoja asiliukai, neretai dar didesnius nešulius persimetę per pečius, grakščiai juos neša žmonės. Norėčiau sekti paskui juos visus.
Jų namuose dažnai nėra mums įprasto komforto, patenkame į miestelius be vandentiekio ir kanalizacijos sistemų, net be elektros, bet žmonių veidai taurūs, gyvos akys, o paprasta buitis tapybiškai graži. Man, ypač mylinčiai spalvas, neįmanoma atsižiūrėti harmoningų jų dermių.
Spalvų daug, drąsių, laiko nugludintų, sakytum, be jokių pastangų sukritusių tarpusavy, bet sykiu skambančių kaip nepriekaištingai sustyguoto orkestro kūriniai. Tikrų tikriausiai yra kažkoks slaptas spalvų suokalbis, kaip kitaip paaiškinti visas dermes?
Mums lengvai atsiveria visi varteliai, namų durys, mokyklų klasių. Aikčioju, matydama, kaip erdvės prisipildo natūralios dienos šviesos ir kambariai tampa daugiadimensiniais paveikslais.
Man visada jautru pajausti, kaip grubios elektros šviesos ištikti, kambariai būna kone nuplikyti, tampa plokšti, kaip vienu jungtuko spragtelėjimu pražudomi šešėliai. Į nedidelės dorzių gyvenvietės mokyklos klases norėdami įsileisti šviesos, vaikai patys turi atstumti jaukiai gergždinčias langines.
Minkšta šviesa skverbiasi pamažu, po truputį atskleisdama tapybiškas sienų spalvas, turtingas tekstūras, intriguojančias detales.
Taip, kaip Etiopijoje kone kiekvienas taikėsi mane pačiupinėti, taip ir man pačiai norėjosi liesti, glostyti viską aplink ir visus. Kad grožį ne tik akimis, bet ir pirštų galiukais galėčiau sugerti.
Sakoma, kad Etiopija - žmonijos įsčios, o žemutinis Omo slėnis - visų Afrikos tautų lopšys.
Omo slėnis driekiasi palei dosnią 760 kilometrų Omo upę, kuri aprūpina vandeniu vietines gentis ir laukinę gamtą. Čia atrasti seniausi šiuolaikinio žmogaus (Homo sapiens) palaikai, su kuriais genetiškai esame susiję kiekvienas iš mūsų, gyvenančių šiandien.
Omo slėnio gentys - viena unikaliausių ir kultūriškai įvairiausių bendruomenių pasaulyje. Šiame regione gyvena daugiau nei 16 skirtingų genčių, išlaikydamos savo senovinius papročius, tradicijas ir gyvenimo būdą, kuris beveik nepakito per šimtmečius.
Nors visas gentis vienija istorinis ir geografinis kontekstas, jos labai skiriasi viena nuo kitos savo kultūra, elgesio normomis ir pasaulėžiūra. Kiekviena gentis turi savo kalbą, papročius, unikalius ritualus, charakteringą aprangą ir gyvenimo būdą.
Mes aplankėme trijų genčių gyvenvietes - aukštai kalnuose įsikūrusį dorzių kaimelį, kuriame pūpso dailūs dramblio formos iš aukštų medinių karčių ir bananmedžių lapų sukurti nameliai. Jie atlaiko iki 80 metų, bet pamažu žemėja, nes iš apačios juos nuolat graužia termitai.
Pasisvečiavome Konso gentyje, įsikūrusioje izoliuotame bazaltinių kalvų regione, apsuptame uolėtų šlaitų.
Įėjome pro grakščius vartus, patekome į gatvelių, takų ir akligatvių labirintą. Viename siaurame takelyje, prisėdusi ant akmens, verpė mažutė moteris. Ji mus pakalbino, nusijuokė, sakydama, kad jai jau koks 1000 metų.
Iš tiesų genčių žmonės savo amžiaus nežino, jie švenčia tik pirmąjį savo gimtadienį, o metų toliau neskaičiuoja. Jie neturi jokių pasų, asmens dokumentų, kur galima būtų datas pažymėti.
Mažutė moteris verpė, šypsojosi, kalbino mus savo kalba. O atsisveikindama ėmė ir... apspjovė. Kelis kartus. Pasirodo, tokiu būdu išreiškė mums savo simpatiją ir palaimino. Palinkėjo, kad ir mes gyventume bent 1000 metų.
Gražiausios draugystės užsimezgė Hamar genties kaimelyje. Vos priartėjome prie jų namelių, pabiro dešimtys vaikų, apsupo mus, puolė į glėbį, neatsitraukė nė per žingsnį. Išgirdau vieną vaikinuką niūniuojantį, pasidžiaugiau, ir tada dainuoti ėmė jau visas būrys.
Kol aš, aplipusi vaikeliais, klausiau jų dainų, vyras vieną jų paėmė į rankas, paskraidino aukštyn, kitą, trečią... Ir jau tada skraidino, skraidino - eilutė norinčių paskraidyti netirpo. Vyras juos dar ir lietuviškų žodžių išmokė, tad netrukus visas kaimas skambėjo: "Skrendaaam!"
Vaikams rūpėjo pamatyti, kaip fotografuoju, jie mielai žiūrėjo į abi mano telefono kameros puses. Tiesa, juos dar labiau apžavėjo lietuviški animaciniai filmukai, kuriuos vyras parodė per savo telefono ekraną. Neatplėšdami akių, tarsi užhipnotizuoti, susiglaudę į būrį, jie siurbte siurbė akimis niekada neregėtus vaizdus.
Orūs aplinkui vaikštinėjo Hamar genties vyrai ir moterys. Jie mums pasirodė ypač gražūs, grakštūs, atletiški. Taurūs ir išraiškingi jų veido bruožai. Negalėjau atsistebėti, kaip prašmatniai ir gausiai jie visi buvo pasipuošę, ypač moterys. Plaukai supinti į daugybę mažų pečius siekiančių kasyčių, suteptų molio, pelenų ir sviesto mišiniu.
Kaklus puošė virtinės kriauklių ir karoliukų vėrinių, odinės apykaklės, aplink rankas ir kojas buvo apsivijusios metalinės, medinės įvairiaspalvės juostelės. Hamar genties moterys darbavosi, vaikštinėjo aplink nuogomis krūtimis, segėdamos tik odinius sijonus su skambančiais metaliniais varpeliais.
Man atrodė keisčiausia, jog taip gausiai puošiasi žmonės, neturintys veidrodžių. Viename kaimelyje, pamatę veidrodį mano rankose, taip juo stebėjosi ir grožėjosi savo atspindžiais, jog supratome - veidrodis jiems būtinai turi likti dovanų.
Gausūs papuošalai man darė įspūdį, ir pačiai norėjosi taip spalvingai dabintis, bet vienas Hamar moterų grožio išraiškos būdas trikdė ir jaudino. Jų šokolado spalvos nugaros buvo nusėtos išraiškingais randais. Mums paaiškino - kuo daugiau randų, tuo daugiau grožio, o ir pagarbos moteriai.
Randai susiformuoja genties ritualo metu, kai moterys būna nuplakamos. Tai vyksta per jaunuolių įšventinimo į vyrus ceremoniją. Į eilę sustami 10-30 jaučių, per jų nugaras, nesuklupdamas, turi nuogas perbėgti jaunas žmogus. Jei bėgdamas nenugriūva, gali susirasti žmoną ir kurti šeimą.
Tuo tarpu jaunuolio seserys, žvangant ir skambant muzikos instrumentams, prašosi būti nuplakamos. Taip jos išreiškia savo meilę ir artumą broliui. Kraujas liejasi. Jos ekstazėje prašo - smarkiau. Tai merginų įšventinimo į moteris ritualas.
Naujus kraštus man visada norisi patirti panyrant į jų vandenis. Etiopijos ežeruose knibžda krokodilų ir hipopotamų, bet ne jų mums pataria pasisaugoti labiausiai.
Vietiniai siūlo plaukimui rinktis Langaną, nes jame, kitaip nei daugelyje kitų Etiopijos ežerų, nėra šistosomozę sukeliančių bakterijų. Vanduo iš tolo mus pasitinka ne įprastai mėlynas, bet nustebina sodria žalvario spalva.
Tyvuliuoja neperregimas, sodrus, įbridus, - maloniai šiltas ir minkštas. Nors atrodo klampus, ežero vanduo nėra užterštas, jis turtingas mineralų, įskaitant sierą, tad turi gydomųjų galių.
Prie ežero palikusi drabužius, plaukiu, net meldžiuosi - taip gera. Nespėju nutolti, kai krante, kiek tolėliau nuo tos vietos, kur išsinėriau iš rūbų, pastebiu sujudimą. Masyvūs rudi kūnai pusiau apsemti sodrių vandenų. Štai aš jau ir su... begemotais?
Jaudulys nuslūgsta, įsižiūriu, - tai karvių būrelis įbrido atsigerti auksinio Langano vandens. Plaukiu išilgai kranto jų link, kviesdama jau paplaukiojusį, sausumoje manęs laukiantį vyrą: "Prašau, paskubėk, paduok man telefono kamerą! Kol jos dar vandeny, fotografuosiu!"
Aš plaukiu, mano vyras bėga pakrante, įbrenda, perduoda man delno dydžio "Xiaomi". Fotografuodama, patirtis paversdama paveikslais, išgyvenu kone ekstazinę palaimą.
Ta superkoncentracija, kai raibuliuojantis platus pasaulis susitelkia į vienintelį kone hipnotizuojantį vaizdą...
Tiesa, Etiopijoje savo profesionalios fotokameros su visa objektyvų kolekcija nė karto nepaėmiau net į rankas.
Kelionės įspūdžiai tokie intensyvūs, jog greičiausiai rankose atsiduria telefonas, o netrukus su nuostaba sau turiu pripažinti - naujasis mano "Xiaomi" su legendine "Leica" optika padeda surinkti akimirkas taip paveiksliškai, kaip tik galėčiau svajoti.
Et, plaukiu aš, matyt, ne taip lengvai ir greitai, kaip įsivaizduoju. Tik viena gražuolė karvė lieka mirkti vandenyje, man priartėjus, o kitos jau binzena namų link. Mūsų dviejų akistata dėl to tik intymesnė. Trumpam.
Vėl sujudimas. Aplink mane ima šokinėti vaikai ir žuvys. Pasirodo, atplaukiau į apgyvendintą pakrantę, o vietiniai berniukai ir mergaitės į vandenį subėgo manęs pakibinti.
Žuvų jie prisigaudę patys, švysčioja jas virš vandens, matyt, norėdami mane nudžiugint. Taip ir plūduriuojame visi.
Stengiuosi išlaikyti rankas virš vandens, fotografuoju. Vaikai dūksta, jau kokie trys man pakibę ant kaklo, kiti po vandeniu gaudo mane kaip žuvytę.
Rašyti komentarą