Gianvito Attimonelli: į Klaipėdą - su dideliais baleto planais
Milano „La Scala“ baleto mokyklos absolventas savo profesinį kelią pradėjo Brno nacionaliniame teatre, vėliau dirbo Čekijos nacionalinio teatro baleto trupėje Prahoje, kur tapo demi-solistu, taip pat dirbo Prahos „Laterna Magica“ teatre. 2019-2026 metais jis dirbo Ostravos Nacionaliniame Moravijos-Silezijos teatre, kur buvo baleto repeticijų vadovas ir meno vadovo asistentas. Ši patirtis jam suteikė galimybę ne tik dirbti su šokėjais, bet ir prisidėti prie repertuaro ir trupės formavimo, meninio planavimo.
Apie tai, kodėl pasirinko būtent Klaipėdą, kokią baleto trupę čia atrado, ką norėtų joje pakeisti, taip pat apie savo sceninę patirtį, svajonių vaidmenis, publikos ugdymą ir net galimus bendrystės būdus Gianvito Attimonelli pasakoja šiame interviu.
Kodėl nusprendėte pasirinkti būtent Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą?
Šokio pasaulyje yra daug įvairių galimybių. Turėjau ne vieną pasirinkimą, tačiau manau, kad Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras turi neįtikėtiną potencialą. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl galiausiai nusprendžiau čia dirbti.
Mes esame sportininkai, bet sykiu esame ir menininkai. Todėl kiekvieną dieną mums reikia tam tikro stimulo, kažko, kas motyvuotų.
Mano sprendimui įtakos turėjo ir naujasis teatro pastatas, ir bendra vizija, kurią pristatė baleto tarnybos vadovas Aurelijus Liškauskas ir teatro vadovė Goda Giedraitytė. Gana greitai radome bendrą kalbą ir iš karto vienas kitą gerai supratome. Todėl galiausiai ir nusprendžiau pasinaudoti šia galimybe.
Papasakokite apie savo profesinę veiklą prieš atvykstant į Klaipėdą.
Baigiau Milano „La Scala“ baleto mokyklą. Joje mokiausi septynerius metus - įstojau į antrąjį kursą ir po septynerių metų gavau diplomą. Tai buvo viena geriausių mano gyvenimo patirčių, nes ten labai daug išmokau. Nuo dvylikos metų gyvenau savarankiškai, o tai, daugiau ar mažiau, yra įprasta profesionalaus baleto šokėjo kelio dalis. Kai nori profesionaliai mokytis baleto, dažnai labai anksti turi išmokti būti savarankiškas.
Dar mokydamasis „La Scala“ baleto mokykloje turėjau galimybę dirbti kartu su „La Scala“ baleto trupės šokėjais ir vykti į gastroles. Šokome įvairiuose teatruose - Paryžiaus operoje, Genujos Carlo Felice teatre ir, žinoma, pačioje Milano „La Scala“. Pamenu, kad pirmaisiais metais, kai man buvo vos dvylika, per pirmuosius tris mėnesius jau teko šokti tokiuose aukšto lygio teatruose. Tai buvo nuostabi patirtis ir didžiulė galimybė tokiame jauname amžiuje.
Vėliau turėjau dar daug progų dirbti su „La Scala“ šokėjais ir dalyvauti įvairiuose pastatymuose, tarp jų - ir Rudolfo Nurijevo „Spragtuke“. Galimybių buvo tikrai labai daug, todėl iš to laikotarpio išsinešiau daug sceninės patirties.
Kai pats šokau, niekada negalvodavau apie pinigus. Galvodavau apie vaidmenį. Apie tai, koks būtų mano svajonių vaidmuo, kokius jausmus turėčiau išgyventi jį šokdamas. Daugiausia galvodavau būtent apie meninę pusę.
Baigęs mokslus turėjau įvairių galimybių - galėjau vykti į Jungtines Amerikos Valstijas, Ispaniją ir kitur. Tačiau Italijoje pradėti profesinę karjerą buvo gana sudėtinga. Ten veikia nuolatinių darbo sutarčių sistema, todėl daugelyje vietų tiesiog nėra laisvų pozicijų.
Žinoma, profesinės sąjungos labai stengiasi ginti darbuotojų teises, tačiau dėl šios sistemos ir politinių priežasčių nemažai teatrų bei jų baleto trupių buvo uždarytos. Todėl visame pasaulyje galima sutikti daug italų menininkų. Dėl šios priežasties, norėdamas pradėti savo karjerą, nusprendžiau išvykti į Čekiją.
2008-2012 metais dirbau Brno nacionalinio teatro baleto trupėje. Ten turėjau daug puikių galimybių šokti, dalyvauti baleto gala programose įvairiose pasaulio šalyse.
2012 metais persikėliau į Prahą ir prisijungiau prie Čekijos nacionalinio teatro baleto trupės. Ten pasiekiau vieną svarbiausių savo karjeros etapų - buvau paaukštintas į demisolisto poziciją. Turėjau galimybę dirbti su žinomais pasaulio choreografais, daug keliauti. Tai buvo labai gera patirtis.
Po kelerių metų Čekijos nacionaliniame teatre perėjau į kitą jo padalinį - „Laterna Magica“. Tai buvo teatras, kuriame šokis buvo derinamas su vaizdo projekcijomis. Man ten buvo labai įdomu, daug ko išmokau.
Būtent ten pradėjau ir pats vesti baleto pamokas savo kolegoms, trupės šokėjams. Tai buvo pirmoji mano rimtesnė pedagoginė patirtis ir tam tikra prasme pradžia to, ką darau šiandien.
Keitėsi jūsų veiklos sritis?
Būtent ši patirtis mane pamažu atvedė į kitą baleto pasaulio sritį - baleto repeticijų vadovo darbą. Vėliau pradėjau dėstyti Prahos konservatorijoje, taip pat dirbau Nacionaliniame Moravijos-Silezijos teatre Ostravoje. Ten pamažu tapau ir meno vadovo asistentu. Buvau atsakingas už šokėjų atranką, trupės komplektavimą, repertuarą - iš esmės pats tiesiogiai dirbau su visais šiais dalykais.
Šis darbas taip pat suteikė man galimybę daug keliauti. Buvo gana sudėtinga rasti tinkamų šokėjų, todėl turėjau vykti į įvairias šalis ir ieškoti baleto artistų, kurių reikėjo mūsų repertuarui ir pakviesti juos į trupę.
Vadinasi, šokėjų trūkumas visur problema?
Taip.
Kodėl?
Į tokius miestus kaip Ostrava, o šiuo atveju ir Klaipėda, nėra taip paprasta pritraukti šokėjų. Šie teatrai nėra tokie gerai žinomi, o miestai dideli, todėl šokėjai ne visada nori čia persikelti. Jei kviestume į Prahą, Vilnių, Milaną ar Madridą, būtų daug lengviau.
Tačiau kitokio tipo miestuose tai padaryti sudėtingiau, net jeigu pastatymų, kuriuos tuo metu kūrėme Ostravoje ir dabar darome Klaipėdoje, kokybė yra, mano manymu, tokio paties lygio. Kartais ji gali būti net aukštesnė, nes čia choreografai turi galimybę iš tikrųjų išreikšti save.
Klaipėda man labai patinka. Čekijoje gyvenau 18 metų, o ten nėra jūros. Todėl man vanduo ir jūra yra labai svarbus dalykas - tai iš karto suteikia miestui išskirtinumą.
Dideliuose teatruose kartais choreografai labiau spaudžiami daryti tai, ko tuo metu reikia teatrui ar repertuarui. Tokiuose dideliuose miestuose tai gana įprasta. Todėl manau, kad didelis pranašumas - galimybė suteikti kūrėjams daugiau laisvės.
Ar pastebite, kad jaunų žmonių susidomėjimas baletu mažėja?
Taip, aš labai aiškiai pastebiu kartų kaitą. Visų pirma matau, kad vis mažiau vaikinų domisi baletu. Kaip įprasta, mergaičių vis dar yra daug, tačiau berniukų, norinčių rinktis baletą, yra vis mažiau ir mažiau. Todėl rasti vaikinų šokėjų iš tiesų yra labai sudėtinga.
Galbūt tai reiškia, kad čia turime daugiau galimybių - net jei nesi toks geras, gali tapti geriausiu?
Ne, man taip netinka. Aš visada daug dėmesio skiriu kokybei.
Ar yra kažkas, ką atvykęs į Klaipėdą norėtumėte keisti ar daryti kitaip?
Žinoma. Mano tikslas - Klaipėdoje statyti daugiau žinomų baleto spektaklių. Turiu omenyje ne būtinai tik klasikinį baletą, bet apskritai gerai žinomus, publikos atpažįstamus kūrinius. Tai viena iš pagrindinių mano repertuaro vizijų.
O kokia jūsų svajonė ateičiai?
Kadangi trupės dydis labai daug ką lemia, esu laimingas, kad pagaliau turėsime 26 šokėjus. Kiek žinau, tai yra didžiausias šios trupės dydis per visą teatro istoriją. Dabar galėsime atsakingai planuoti didesnius ir sudėtingesnius baleto spektaklius. Todėl mano tikslas artimiausiais metais - palaipsniui į repertuarą įtraukti daugiau tokių kūrinių. Tam, žinoma, reikia laiko.
Manau, kad taip Klaipėdos publikai teatras taps tik dar įdomesnis. Man labai svarbu, kad teatre būtų daugiau pasakojimu paremtų spektaklių. Teatras, mano supratimu, yra ne tik pramoga - jis taip pat turi ir edukacinę funkciją, turi pasakoti istorijas ir kalbėtis su publika.
Kaip sudominti ir ugdyti publikos susidomėjimą šokiu, ypač kai kalbame apie abstraktesnius ar konceptualesnius spektaklius?
Kartais žmonės vis dar šiek tiek baiminasi abstraktesnio ar labiau konceptualaus šokio. Manau, kad mūsų darbas ir yra padėti publikai prie jo priprasti, po truputį supažindinti. Tačiau neturime pamiršti klasikinių pastatymų. Negalime orientuotis tik į vieną publikos dalį - turime galvoti apie visus žiūrovus ir stengtis, kad teatras būtų įdomus visiems.
Kaip, jūsų manymu, reikėtų to mokyti publiką? Galbūt reikėtų pradėti nuo vaikų?
Tai tikrai sudėtingas klausimas. Mano asmeninė patirtis buvo kiek kitokia. Aš pats mokiausi gana konservatyvioje mokykloje, kur daugiausia dėmesio buvo skiriama baletui ir klasikiniam repertuarui. Ir tai buvo puiku - ten išmokau labai daug.
Tačiau vėliau, pradėjęs dirbti baleto trupėse, pamažu supratau, kad man įdomu ieškoti kažko gilesnio, ne tik to, kas tiesiogiai parašyta spektaklio librete. Manau, kad tokie kūriniai taip pat labai svarbūs, nes jie skatina žmones mąstyti ir ieškoti savo santykio su tuo, ką mato scenoje.
Todėl turime publikai suteikti tam tikrą atspirties tašką. Pavyzdžiui, galima pasakyti: „Šis spektaklis yra apie meilę.“ Tuomet žmogus ateina jo žiūrėti jau turėdamas tam tikrą mintį ir per judesį, per šokį gali pamatyti savo meilės supratimą. Manau, kad tai labai svarbu.
Todėl būtų naudinga rengti pokalbius prieš spektaklius, susitikimus su publika, diskusijas. Reikėtų ne tik parodyti spektaklį, bet ir suteikti žmonėms galimybę apie jį padiskutuoti.
Galbūt publiką būtų galima sudominti šokiu netradicinėse erdvėse - išeiti į miesto gatves?
Taip, tikrai. Būtų labai įdomu rengti įvairias veiklas ir miesto erdvėse. Manau, kad tai galėtų būti puiki idėja, jei tik leis orai. Kol kas, kiek čia esu, mačiau tik saulę, tad tikiuosi, kad ir toliau taip bus.
O gal matytumėte galimybę užmegzti ryšį su Klaipėdos krašto gyventojais? Pavyzdžiui, surengti bendrą projektą - apsikeisti veiklos patirtimis?
Tai mano svajonė. Labai norėčiau užmegzti ryšį su, pvz., krepšinio komanda. Manau, kad būtų smagu suburti tokį bendrą projektą. Be to, krepšininkams baletas galėtų būti labai naudingas, nes jis lavina koordinaciją.
Esu matęs, kad, pavyzdžiui, Australijos regbio rinktinė treniruotėse naudoja baleto elementus. Todėl tikrai manau, kad galėtume sugalvoti kažką panašaus ir čia.
Kur norėtumėte nuvesti KVMT baleto trupę per artimiausius kelerius metus?
Pirmiausia norėčiau, kad trupė taptų kuo universalesnė. Noriu suteikti šokėjams galimybę dirbti ne tik su šiuolaikiniais kūriniais, bet ir pereiti į neoklasikinį repertuarą. Manau, kad būtent tai padeda šokėjams tapti profesionalais ir suteikia jiems daugiau galimybių išreikšti save.
Ko labiausiai reikia baleto šokėjams, kad jie norėtų likti trupėje? Galbūt meistriškumo kursų, geresnių sąlygų, didesnio atlygio?
Be abejo, visa tai svarbu. Tačiau man svarbiausia yra meninė pusė. Šokėjams reikia kasdienės motyvacijos. Jei jos nėra, jie labai greitai pradeda nuobodžiauti, o jeigu negauna vaidmens ar galimybės atsiskleisti, taip pat gana greitai nusivilia.
Mes esame sportininkai, bet sykiu esame ir menininkai. Todėl kiekvieną dieną mums reikia tam tikro stimulo, kažko, kas motyvuotų. Žinoma, mes palaikome fizinę formą ateidami į darbą, kasdien treniruodamiesi, repetuodami. Tačiau tai, kas iš tikrųjų mus motyvuoja, yra menas.
Todėl stengiamės bent kartą per mėnesį pakviesti atvykstantį pedagogą ar kitą menininką, kad šokėjai gautų naujų impulsų ir galėtų susipažinti su kitokiu požiūriu. Šis sezonas apskritai yra labai ypatingas, nes turėsime net tris premjeras. Šokėjai turės galimybę dirbti su daugybe skirtingų choreografų, o tai, manau, jiems bus labai naudinga.
Žinoma, stengsimės padaryti viską, kad kiekvieną dieną jie rastų naujos motyvacijos. Man tai yra svarbiausia.
Aišku, jeigu būtų ir didesnis atlygis, būtų dar geriau. Tačiau kalbu iš savo asmeninės patirties. Kai pats šokau, niekada negalvodavau apie pinigus. Galvodavau apie vaidmenį. Apie tai, koks būtų mano svajonių vaidmuo, kokius jausmus turėčiau išgyventi jį šokdamas. Daugiausia galvodavau būtent apie meninę pusę.
O kaip jums Klaipėda? Ar jaučiatės čia gerai?
Man Klaipėda labai patinka. Kol kas galiu pasakyti tik gerus dalykus. Labai gera dirbti su didele muzikinio teatro komanda, jaučiuosi savas.
Klaipėda man labai patinka. Čekijoje gyvenau 18 metų, o ten nėra jūros. Todėl man vanduo ir jūra yra labai svarbus dalykas - tai iš karto suteikia miestui išskirtinumą.
Taip pat matau, kad Klaipėda labai keičiasi ir vystosi. Mane nustebino kai kurie dalykai, kurių nesitikėjau čia rasti. Pirmiausia, žinoma, pats teatras - jo architektūra, dizainas labai šiuolaikiški ir pažangūs. Man tai padarė didelį įspūdį. Prieš atvykdamas to nežinojau, todėl buvau maloniai nustebintas.
Ar randate ką veikti laisvalaikiu?
Be abejo. Pirmiausia - einu prie jūros. Žinoma, suprantu, kad žiemą viskas tikriausiai atrodys kiek kitaip, bet turiu ir daugiau pomėgių. Manau, laikui bėgant atrasiu ir daugiau dalykų, kuriuos galima veikti Klaipėdoje. Be to, žinoma, ieškosiu dar daugiau muzikos ir kitų įdomių veiklų.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą