Moterys, kurios galvoja arba kurioms iš tikrųjų kažko trūksta, todėl joms sunku tiesiog gyventi, ir jos gali pradėti trukdyti kitiems.
Ko gi joms trūksta?
Jos yra tokios nepasitikinčios savimi, kad nežino, ko nori. Jos visiškai nepažįsta savęs. Jos randa savyje daug silpnų ir neigiamų savybių, kurių, beje, gali ir nebūti.
Jos nežino, ko nori. Joms sunku suprasti, ko iš tikrųjų reikia. Jos menkai suvokia, kas joms patinka. Nors jos gali tai jausti, tačiau nepasitikėjimas savimi neleidžia imtis veiksmų, kad tai gautų.
Nerimas ir baimė – jų nuolatiniai palydovai. Nervų sistema yra smarkiai išsekusi. Depresija, apatija, isterijos priepuoliai, nemiga ir kiti išsekusios psichikos požymiai yra jų nuolatiniai palydovai.
Jos negali mylėti savęs. Daugiausia, ką gali – gailėtis savęs ir verkti dėl savo likimo. Be to, jos mėgsta griežtai save kritikuoti. Ir niekada nepripažįsta savo nuopelnų. Visada juos nuvertina.
Santykiai su jomis yra sudėtingi. Jos reikalauja dėmesio, žodžių ir meilės įrodymų. Giliai širdyje jos negerbia savo išrinktojo. Jos kontroliuoja, abejoja jausmų nuoširdumu, pavyduliauja.
Visiems mums kartais prireikia palaikymo. Tada mes apkabiniame save, įsipilame aromatingos kavos ir sakome sau: „Rytoj bus geriau, tu susitvarkysi. Tu esi puiki.“ Savęs nepakankamumo jausmą patiriančios moterys nemoka savęs palaikyti. Bet kokia klaida, bet kokia nesėkmė joms yra dar vienas savo nepakankamumo įrodymas.
Tokios moterys turi daug privalumų. Iš esmės joms visko pakanka, kad taptų savarankiškos. Jos turi gerų savybių, sugebėjimų, talentų. Tačiau jų neugdo. Galbūt todėl, kad jų vaikystė buvo pilna nesėkmių, o šalia, vietoj palaikančių tėvų, buvo kritikuojantys, šalti ir kaltinantys mama ir tėtis. Jie neleido vaikui ugdyti savo sugebėjimų, o tik ieškojo trūkumų jų veiksmuose, lygino su kitais vaikais, ir taip savęs nepakankamai vertinančioje moteryje susiformavo įsitikinimas, kad visi aplink ją gali, o ji – ne. Ji blogesnė už kitus.
Mes visi tobulėjame gyvenime. Ugdome tam tikrus įgūdžius, dvasines savybes, atskleidžiame savo talentus. Savęs nepakankamumo jausmą turinčios moterys taip pat tobulėja. Jos yra tikros meistrės užkasti save ir savo talentus, jos yra profesionalės ieškant savyje trūkumų, save menkinant. Be to, jos pasirengusios kentėti bet kokį nepagarbų elgesį su savimi. Išdavystės, fizinis smurtas, prievarta, manipuliacijos. Jos nemoka apsiginti. Jos tiki kitais. Bet netiki savimi ir netiki savo jėgomis.
Jos netiki, kad gali pasikeisti. Bet svarbiausia – jos nėra pasirengusios investuoti jėgų į save. Nes laiko save nevertomis. Jos laukia pagalbos iš kitų.
Būtent čia ir glūdi paradoksas. Kad ir kiek draugai bei artimieji padėtų moteriai, kuri nesugeba būti savarankiška, – nieko neišeis. Ji vėl nusiris žemyn. Nes savarankiškumas kyla iš žodžio „savas“. Pati save sukūrei. Pati save supratai. Pati save įvertinai, padėjai sau, palaikei save.
Kad pakeistų savo likimą, tokios moterys turi daug investuoti į save. O darbą su savimi reikia pradėti nuo vaikystės analizės.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą