Giedrius Masalskis prakalbo apie nerimą kėlusias skyrybas, dabartinį santykių statusą ir našta tapusį restoranų verslą 

2018-ųjų gruodį po 16 bendro gyvenimo metų su TV laidų vedėja Asta Stašaityte skirtingais keliais pasukęs vyras papasakojo, ką teko išgyventi po skyrybų ir neslėpė, kad labiausiai nerimavo dėl vaikų reakcijos.

Giedriaus karjera – spalvinga, kupina ir iššūkių, ir sėkmės momentų. Jo kelias prasidėjo nuo radijo stoties, nepaisant to, kad iki gaudamas čia geidžiamą darbo vietą apie ją nė nesvajojo.

„Visiškai atsitiktinai su draugais sėdint rūsyje ir klausant M-1 išgirdau skelbimą apie tai, kad yra ieškomas laidų vedėjas.

Draugams pasakiau, kad juokais pabandysiu pretenduoti. Į pokalbį ėjau triskart: pirmą – nepriėmė, antrą – irgi, o trečią – ant „snarglių“, bet priėmė.

Buvau nustebęs, kad visi taip nori į radiją. Į atrankas ateidavo ir po 50 žmonių. Aš nežinau, kas patiko mano darbdaviams. Galbūt mano užsispyrimas ir humoro jausmas...

Nes konkurentai buvo labai susikaupę ir atsakinėjo anketos klausimais“, – prisiminė žinomas vyras.

Radijuje pradėta karjera jį atvedė iki aukštų radijo departamento vadovo pareigų. G. Masalskis papasakojo apie savo patirtį vadovaujant kolegoms.

„Aš tikrai ne griežtas. Nesu tas degtukas, kuris puola aiškintis čia ir dabar.

Ne toks, kurio visi bijo ir stresuodami laukia, kaip sureaguosiu. Kartais gal ir suerzinu dėl to, kad viską priimu tyliai. Apmąstau ir tik paskui pasikalbu.

Neretai galbūt man pačiam nuo to blogiau, nes aš viską suvalgau ir iš karto neišspjaunu. Kartais reikėtų išspjauti, tada būtų lengviau“, – svarstė pašnekovas.

Gabrielė Martirosianaitė ir Giedrius Masalskis  Foto: DELFI / Domantas Pipas

Renginius ir TV laidas ne vieną dešimtį metų vedęs G. Masalskis neneigia, kad puikiai išmano savo amatą, tačiau gerai žino, kad dirbant vadovu, reikia ir kitų įgūdžių.

„Vienas dalykas, kai pats žinai, kitas – išmokyti kitus. Yra žmonių, kuriems tiesiog neduota. Pavyzdžiui, man neduota iki galo suprasti ir įsimylėti operos“, – patikino pašnekovas.

Sulaukęs komplimentų, laidoje svečias prakalbo ir apie kitą TV veidams talkinančią savybę – išpuoselėtą išvaizdą. „Aš nieko nedarau.

Gal tai genai? Mėgstu gerus patiekalus, labai retai valgau greitą maistą. Stengiuosi rinktis kokybiškus, šviežius produktus, nevalgau bulvių, miltų ir cukraus. Visa kita valgau kiek noriu. Matyt, genai veikia.

Aš pats per daug dėl išvaizdos nesistengiu“, – sakė laidų vedėjas.

Nuo pirmųjų realybės šou iki didžiųjų TV projektų – G. Masalskis turi pilną bagažą patirties vedėjo karjeroje, tad neslepia, kad šito savo darbe nebeišsiilgsta.

„Man dabar užtenka pravesti Liepos 6-osios renginį ar „Eurovizijos“ atrankų finalą. Per pastarąjį dešimtmetį savo algoritmą sudėliojau taip, kad negalvočiau apie praeitį.

Tik apie tai, kas vyksta čia ir kažkiek į priekį. Tuo, kas įvyko, pasidžiaugiau.

Man labai gaila žmonių, kurie yra užstrigę tame laike, kuomet buvo žvaigždės. Aš dabar kitur žvaigždė. Galbūt dabar aš savo vaikams žvaigždė, o gal esu žvaigždė darbe. Save realizuoju kitur ir man to užtenka sočiai.

Reikia atrasti save kitur ir giliai į tai nerti. Jeigu man sekasi, matau rezultatą ir prasmę savo darbuose, jaučiu pasitenkinimą.

Nereikia nieko bijoti. Aš apskritai nelabai suprantu žodžio „baimė“. O ko bijoti? Viskas yra galvoje. Bijodami vieno, išėję į gatvę galime gauti per galvą iš plytos.

Kodėl tada plytos nebijome? Reikia nusiraminti“, – kalbėjo pašnekovas.

Giedrius Masalskis  Foto: DELFI / Tomas Vinickas

G. Masalskis prisiminė laikus, kai po šovusio populiarumo dirbant radijo stoties „M-1“ eteryje susidūrė su jaunesniosios kartos konkurencija.

Vyras sakė iškart supratęs, kad dėl blėstančio populiarumo nėra reikalo nerimauti.

„Pamenu, kartą atvažiavęs į Palangą fiziškai negalėjau išlipti iš autobusiuko. Žmonės buvo gerai nusiteikę, tačiau jie taip mus užspaudė, kad išlipti nepadėjo net apsauga.

Žinau, toks Michaelo Jacksono sindromas... Bet aš laiku pasakiau sau: „Žiūrėk, ateina nauji žmonės, keičiasi laikai. Atrask save kitur, juk nesi amžinas jaunuolis“.

Radau save kitur ir man labai patinka“, – atviravo G. Masalskis.

Tarp visų išmėgintų kelių, žinomas vyras yra išbandęs ir restoranų verslą, kuris paliko itin karčius prisiminimus. Šioje sferoje sukęsis 5 metus jis tvirtina – daugiau negrįžtų.

„Tai labai ilgai istorija ir didžiulis projektas. Mes laimėjome konkursą ir gavome teisę aptarnauti beveik pusę „Žalgirio“ arenos.

Tai buvo restoranas, pavadinimu „14 10“, buvo daug barų, taip pat aptarnavome visas „VIP“ zonas. Ir čia sukosi apie 120 darbuotojų.

Žodžiu, buvo visiškas kosmosas. 5 metus atidirbome ir taip susiklostė, kad aš net nenoriu komentuoti to momento, man jis labai nemalonus. Žodžiu, susiklostė taip, kad mes turėjome palikti areną. Ir palikome. O kadangi palikome, turėjome išmokėti labai daug pinigų.

Dar ir Vilniuje turėjome valgyklų ir restoranų. Vienas iš labiausiai išvystytų – „Open“, kurio skandinaviška idėja vėliau pasekė ne vienas restoranas Vilniuje.

Bet po to pradėjo labai kilti nuomos, produktų kainos ir atlyginimai – trys drambliai, ant kurių laikosi maisto verslas. Dar pusę metų tempiau, bet paskui pasidaviau ir teko skelbti bankrotą“, – atvirai kalbėjo G. Masalskis.

Nors sako, kad dabar galėtų tapti puikiu restoranų biznio konsultantu, į šį verslą daugiau ir kojos nekeltų.

„Nebesivelčiau. Kai praeinu pro kokį restoraną, visada matau, kas padaryta gerai, o ką galima būtų pakoreguoti.

Man labai sunku valgyti restorane, nes aš viską pastebiu ir žinau, kaip tai buvo padaryta.

Tiems, kurie svajoja apie šitą biznį, patarčiau kokį mėnesį pabūti ne restorano salėje, kur gražiai skamba muzika, renkasi faini hipsteriai, o virtuvėje. Ir, jeigu savo žmonai pirksite restoraną, pirma pasižiūrėkite į ataskaitas ir pamatykite, koks tai yra juodas verslas.

Maitinimo verslą tapatina su aviacijos, nes ten irgi yra be galo daug vektorių. Lietus, naujas restoranas šalia, virėjai – PMS, kažkas vagia, tiekėjai atveža ne tą mėsą ar supuvusių daržovių ir t.t. Labai daug reikalų, – kalbėjo G. Masalskis ir prasitarė, kiek pelno per mėnesį viena kavinė galėdavusi surinkti. – Nuo 3 iki 7 tūkst. eurų.

Kalbu ne apie vakarinį restoraną su alkoholiu, o apie tiekiantį valgius per pusryčius, pietus ir popietės metu. Aš manau, kad restoranai aplink Senamiestį, geru metu galėtų pasidaryti ir apie 10-15 tūkst. eurų.

Tačiau tik geraisiais mėnesiais, kurių per metus gali būti ir vos keli”.

Giedrius Masalskis  Foto: DELFI / Tomas Vinickas

G. Masalskis laidoje prakalbo ir apie netikėtą savo charakterio pusę. Garsus vyras patikino esantis introvertas ir sakė, jog, jeigu galėtų, išvyktų kad ir mėnesio atostogų į „Tylos Stovyklą“.

„Keista, kad labai daug žmonių galvoja, jog aš esu ekstravertas. Aš esu visiškas introvertas ir man geriausia sėdėti tyloje vienam.

Nesakau, kad aš mėnesį taip drąsiai ten išgyvenčiau. – kalbėjo pašnekovas ir prasitarė, kad yra gana uždara asmenybė. – Per koronaviruo pandemiją didelė dalis mūsų kolegų sakė, kad yra išsiilgę gyvo bendravimo ofiso koridoriuose.

Man geriausiai dirbasi, kai aš esu susidėliojęs savo darbus, žinau, kada reikės eiti pabendrauti, o kada aš galėsiu tiesiog ramiai atsisėsti ir niekieno netrukdomas dirbti.

Aš visada kontroliuoju savo padėtį ir aplinką. <...> Žmonėms atrodo, kad nieko neveikimas ir buvimas su savimi – š*** malimas.

Ne. Tai yra labai svarbus dalykas. Aš, kai matau, kad laukia labai sunki savaitė, stengiuosi paskirti sau kasdien po valandą, kurios metu nieko neveikiu.

Žinau, kad darbus padarysiu vėliau, o per tą valandą aš išeinu pasivaikščioti prie upės, užeinu į savo vaiko kambarį pamėtyti į krepšį, paskambinu senam bičiuliui“.

Pokalbio eigoje kalba pasisuko ir apie Giedriaus širdies reikalus. Paklaustas, ar šiuo metu turi antrąją pusę, pašnekovas atsakė: „Jeigu tai yra dama, su kuria aš gyvenu – ne, neturiu“.

Tačiau netrukus vyras prisipažino: „Taip, aš esu santykiuose“. Bet apie tai kalbėjo nenoriai ir išsisukinėjo.

G. Masalskis sulaukė ir dar drąsesnio klausimo – ar yra turėjęs vienos nakties nuotykį. „Taip, – atsakė pašnekovas ir paklaustas, ar tąkart buvo smagu, sutiko pakalbėti atviriau. – Smagu, tik reikia suvokti, kad tai yra ne tik apsikeitimas skysčiais, bet ir dvasiniais dalykais, energija ir tai vėliau kažkokiu būdu gali grįžti vienokiais ar kitokiais atsiminimais.

Aš manau, jeigu žmogui tinka, jis gali tai daryti. O jeigu bijo – geriau tegu nerizikuoja. Nesu kategoriškas šiuo klausimu“.

Pokalbiui pakrypus link atviresnių temų, prieita ir prie klausimo apie tarnybinius romanus, kuriems vyras patikino tariantis „ne“. „LRT šviesoje aš pasisakau prieš.

Mes netoleruojame tokių dalykų. Nėra politikos, kad to dalyti negalima. Tačiau aš tam labiau nepritariu nei pritariu, nes tai gali trukdyti darbui“, – kalbėjo pašnekovas.

Viena laidos žiūrovių vyrui pamėgino priklijuoti lovelaso etiketę. Esą jai teko girdėti, kad šiemet 50-metį minėsiantis G. Masalskis – tikras merginų numylėtinis ir pasiteiravo, ar per bendravimą su jaunesnėmis moterimis jam pasireiškia vidurio amžiaus krizė.

„Nesu nei Kazanova, nei lovelasas. Nepraktikuoju ir nepropaguoju šios sporto šakos. O jeigu aš esu numylėtinis, tai labai faina. Bet nemanau... Jaunimas turi savo žvaigždes. Man keista, kad taip yra sakoma“, – patikino Giedrius.

Vis dėlto susižavėjimo atvejų iš gerokai jaunesnių merginų vyras neslepia keletą kartų sulaukęs. Na, o vidurio amžiaus krizės savyje sako dar neatpažįstantis.

„Kol kas automobilio atviru stogu nenoriu. Nenoriu ir blondinės silikoninėmis krūtimis. Nemanau, kad man yra krizė. Kai vyras sulaukia tam tikro amžiaus ir jo galimybės praplatėja, jis pradeda galvoti apie dalykus, kurių jaunystėje nepadarė.

O jeigu galimybės susiaurėja, jis gali tapti, pavyzdžiui, piktas ir jo veiksmai gali pasidaryti neadekvatūs. Man to nėra“, – atviravo G. Masalskis.

Viešbučio "Radisson Blu Royal Astorija" 20-tojo gimtadienio svečiai  Foto: Organizatoriai

Vyras interviu prakalbo ir apie dėmesį savo vaikams, dviem sūnums – Emiliui ir Gabrieliui. Jis neslėpė, kad norėtų su jais praleisti daugiau laiko.

„Aš manau, kad skiriu jiems per mažai dėmesio ir man dėl to gaila. Bet dabar jau ir negaliu jiems būti toks dėmesingas, nes jie yra paaugliai: vienam – 17, o kitam – 18 metų.

Mes pabūname kartu, su vienu važiuojame pažvejoti, su kitu kalbamės apie kompiuterius, stojamuosius egzaminus. Išvažiuojame visi kažkur ir t.t. Bet gi jie jau turi savo gyvenimus.

Aš gailiuosi praeities, kai jie buvo mažesni ir aš turėjau žiauriai daug darbo.

Turėjau tris firmas, o kai dirbi sau – tai ir naktimis, ir dienomis esi kaip išprotėjęs. Gailiuosi, galėjau tada daugiau laiko skirti. Bet iš kitos pusės – tai yra gyvenimas.

Kai po visų darbų grįžti visiškoje komoje, kartais galvoji, kad geriau neiti tokiam pas vaiką, jo neengti ir neklausinėti įkyrių klausimų.

Geriau pailsėti ir kitą dieną dedikuoti kažkiek valandų kokybiškam bendravimui. <...> Bet dabar mes turime draugišką, artimą ryšį ir vieni kitus suprantame.

Galbūt juos galėjo kažkiek paveikti skyrybos, tas mūsų abiejų bendras liūdesys. Tačiau mes tai išgyvenome ir dabar labai gerai vieni kitus suprantame“, – pasidžiaugė G. Masalskis.

Vyras įsitikinęs, kad skyrybos mūsų šalyje yra piešiamos tamsiomis spalvomis, todėl neretai tai gali tapti trikdžiu kuriant laimingą gyvenimą.

„Manau, kad tai yra viena iš didesnių naštų, tenkančių žmonėms. Į tai reikėtų žiūrėti truputėlį lengviau. Jeigu jau taip atsitinka, kad pastebi, jog tau tas žmogus netinka, tempti ilgai nereikėtų.

Nes iš to nieko gero. Žinoma, aš nesakau, kad nereikia bandyti.

Problema yra atžalų priežiūros niuansas. Man skaudu, kad vaikai nematė tokio modelio, kurį mato aplinkui. Aš ir pats negyvenau tame idealiame modelyje.

Kartą mamos net buvau paklausęs: „Kodėl jūs nesiskiriate?“. Man buvo atsakyta: „Gyvename dėl jūsų“. Manau, kad dėl mūsų reikėjo išsiskirti.

Nes gyventi įtampoje vaikams tikrai nėra gerai. Mūsų pasirinkimas skirtis ir buvo apie tai.

Tai buvo mažesnė blogybė negu gyventi ir vaidinti. Geriau pasakyti jiems tiesą.

Iš pradžių buvo labai sunku. Ypatingai dėl vaikų. Dėl savęs aš nesijaudinau, nes paskutinius metus buvo ir minčių, ir kalbų. Buvau susitaikęs su tuo ir viską susidėliojęs.

Tačiau viskas atlėgo, kai vaikai priprato dalį laiko praleisti pas tėvą, ir dalį pas mamą. Man pradėjo lengvėti. Ir dabar aš gyvenu pilnavertį, puikų gyvenimą“, – patikino pašnekovas.